Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Skaičiau knygą ir jau verčiau puslapį, bet staiga sustingau ir įtempiau klausą. Rastis tai pajuto ir tuoj pat tylutėliai pritūpė, tarsi stengdamasis ko nors nenubaidyti. Abu klausėmės. Dunkstelėjo židinyje nuslydęs rąstgalys, griaudėjo tolima bangų mūša. Nuo kalvos leidosi automobilis.

„...Myrtlė su Bilu. Buvo nuvykę į kiną La Karmele“, — pamaniau. Tačiau prie vaistinės automobilis nesustojo. Jis važiavo toliau vis dar vargdamas žema pavara, pravažiavo kedrus, kur iškylautojai laikydavo savo automobilius, ir pasuko nuošaliu keliu, vedančiu tik į mūsų namelį.

Gal tėtis? Tačiau jis neturėjo parvažiuoti be rytojaus ryto. Šiandien sutiktas jaunuolis sugrįžta išgerti bokalo alaus? Valkata? Pabėgėlis kalinys? Seksualinis maniakas?..

Pašokau, numesdama knygą ant kilimo, ir puoliau tikrinti durų užraktus. Abejos durys buvo užrakintos. Tačiau namelio langų nedengė jokios užuolaidos — bet kas galėjo pažvelgti vidun ir mane pamatyti, o aš negalėjau nieko įžiūrėti. Iš baimės ir nevilties suskubau išjunginėti šviesas, tačiau vis dar skaisčiai kūrenosi židinys, užliedamas svetainę mirguliuojančia šviesa... jos atšvaitai žaismingai lakstė sienomis bei baldais, tad senieji krėslai atrodė panašūs į pasišiaušusias perekšles.

Artėjantys priekiniai žibintai skrodė tamsą. Dabar jau galėjau matyti palengva atvažiuojantį automobilį, nerangiai siūbuojantį išdžiūvusiomis kelio vėžėmis. Jis pravažiavo pro paskutinį tuščią namelį ir švelniai pariedėjęs sustojo kaip tik ties mūsų galine veranda. Tačiau tai nebuvo mano tėtis.

Šnibžtelėjau Rasčiui likti šalia manęs, laikiau jį už antkaklio ir jutau raminančią rudo kailio šilumą. Iš jo galugerklio sklido grėsmingas urzgesys, bet jis nelojo. Abu išgirdome išjungiant automobilio variklį, po to atveriant ir užtrenkiant dureles. Akimirka tylos. Tada tylūs žingsniai per smėlio aikštelę, esančią tarp kelio ir galinės verandos, ir tuoj pat beldimas į duris.

Man ištrūko garsas, panašus į atodūsį, to Rasčiui buvo jau per daug — jis išsiveržė iš mano rankų ir aršiai lodamas puolė prie durų, pasiryžęs griebti bet ką, kas ten už jų bestovėtų.

— Rasti! — bandžiau sulaikyti, bet jis vis lojo ir lojo. — Rasti, nutilk... Rasti!

Nustvėriau už antkaklio, atitraukiau nuo durų, tačiau jis nesiliovė lojęs, tada ir toptelėjo mintis, jog tai, kad jis kelia tokį garsų ir nuožmų triukšmą, galbūt geriausias dalykas, kas tik galėjo nutikti.

Pasistengiau susitvardyti, papurčiau Rastį ir šis pagaliau nutilo, atsitiesiau. Mano šešėlis šmėkščiojo ant židinio šviesos nutviekstų užrakintų durų.

Nurijusi seiles, giliai įkvėpiau ir kuo įmanoma tvirtesniu ir aiškiu balsu paklausiau:

— Kas ten?

Vyriškis prašneko:

— Atsiprašau už sutrukdymą, bet aš ieškau pono Maršo namo.

Tėvo draugas? O gal tai tik gudrybė siekiant patekti vidun? Aš dvejojau.

Jis vėl prabilo:

— Ar čia gyvena Rufus Maršas?

— Taip, čia.

— Ar jis namuose?

Dar viena gudrybė?

— O kodėl klausiate? — atsiliepiau.

— Na, man sakė, kad galiu jį čia surasti. — Dar vis stengiausi sugalvoti, ką daryti, kai jis visiškai kitokiu tonu pridūrė: — Ar čia Džeinė?

Niekas taip lengvai neatima noro priešintis, kaip tai, jog nepažįstamasis žino tavo vardą. Be to, jo balse skambėjo kažkas... nors ir nuslopintas sandariai uždarytų durų... kažkas...

— Taip, — atsakiau.

— Ar jūsų tėtis namuose?

— Ne, jis Los Andžele. Kas jūs?

— Na, esu Deividas Stiuartas... aš... matote, sunkoka kalbėtis už uždarų durų.

Tačiau, dar jam nebaigus sakinio, atrakinau duris, atitraukiau skląstį ir atidariau. Taip beatodairiškai pasielgiau vien išgirdusi, kaip jis ištarė savo pavardę. Stiuartas. Amerikiečiams taip ištarti visad būna per sunku... Stuvortas — štai kaip jie taria. Tačiau jis ištarė „Stiuartas“, kaip taria mano senelė, taigi jis — ne amerikietis, jis atvyko iš mano gimtinės. Ir, sprendžiant iš pavardės, tikriausiai iš Škotijos.

Tikėjausi, kad jį iškart atpažinsiu, tačiau iš tikrųjų niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Jis stovėjo prieš mane, už jo nugaros vis dar plieskė automobilio žibintai ir tik židinio ugnis teapšvietė atvykėlio veidą. Nešiojo akinius kauliniais rėmeliais ir buvo aukšto ūgio... aukštesnis už mane. Mes spoksojome vienas į kitą: jis apstulbintas tokios staigios mano elgesio permainos, o aš ūmai apimta stipraus įtūžio. Niekas manęs taip nesupykdo, kaip išgąstis, o buvau kone beprotiškai išgąsdinta.

— Ko jums čia reikia, atsėlinote tokiu metu, vidurnaktį?.. — Mano balsas net man pačiai nuskambėjo šaižiai ir nelabai santūriai.

Jis atsakė gana pagrįstai:

— Dar tik devinta valanda ir aš neketinau sėlinti.

— Galėjote paskambinti ir pranešti man, kad atvažiuojate.

— Neradau jokio numerio telefonų knygoje. — Eiti į vidų jis nė nebandė. Užnugaryje vis dar piktai tebešnairavo Rastis. — Man ir į galvą neatėjo mintis, kad būsite viena, antraip būčiau palaukęs.

Mano įtūžis atslūgo, truputį susigėdau pasikarščiavusi.

— Na... jeigu jūs jau čia, tai gal įeikite.

Pasitraukiau atatupsta ir pasiekiau jungiklį. Kambarys nušvito šalta, skaisčia elektros šviesa.

Tačiau jis vis dar delsė.

— Gal jums reikia kokių nors įrodymų... sakykim, kredito kortelės ar paso?

Už akinių stiklų įžiūrėjusi lyg ir pašaipos kibirkštėlę, rūsčiai pažvelgiau į jį stebėdamasi, kas, po galais, jam pasirodė taip juokinga.

— Pagyventumėte čia tiek, kiek aš, tai irgi neatidarytumėte kiekvienam landžiam bastūnui.

— Na, gerai, gal tas landusis bastūnas visų pirma nueis ir išjungs automobilio šviesas. Palikau jas, kad galėčiau matyti kelią.

Jis nuėjo atgal, nelaukdamas kandaus atsakymo, kurį mielai būčiau jam atrėžusi. Durų neuždariau ir, tik sugrįžusi prie židinio bei įgrūdusi dar vieną rąstgalį, pajutau, kaip virpa mano rankos, o širdis dunksi it būgnas. Pataisiau kilimėlį prie židinio, paspyriau po kėde Rasčio kaulą ir jau degiausi cigaretę, kai jis grįžo į namelį ir uždarė paskui save galinės verandos duris.

Atsigręžiau į jį. Jis buvo liesas blyškaus veido juodaplaukis, kaip ir daugelis Škotijos kalniečių, iš pažiūros nerangus, nevikrių judesių ir labai priminė mokslininką. Vilkėjo lygaus tvido kostiumą, kiek aptrintą ties alkūnėmis, keliais bei aplink sagų kilpeles, marškinius rudais ir baltais langučiais, ryšėjo tamsiai žalią kaklaraištį ir atrodė galįs būti mokyklos direktorius ar kokios nors neaiškios mokslo šakos profesorius. Amžiaus nebuvo ko spėlioti. Jam galėjo būti maždaug nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų.

— Kaip dabar jaučiatės? — paklausė.

— Gerai, — tačiau mano rankos tebevirpėjo ir jis tai matė.

— Jums nekenktų truputį išgerti.

— Net nežinau, ar namie ko nors yra.

— Kur galėtume paieškoti?

— Gal po palangės minkštasuoliu?

Jis perėjo per kambarį, atvėrė spintelę, kiek panaršė po ją ir atsitiesė, rankoje laikydamas ketvirtį butelio škotiškojo, visa jo švarko rankovė buvo apkibusi voratinkliais.

— Kaip tik tai, ko reikia. Dabar betrūksta tik stiklinių.

Nuėjau į virtuvę ir grįžau nešina dviem stiklinėmis, ąsočiu vandens bei loveliu su ledo gabaliukais iš šaldytuvo. Stebėjau, kaip jis ruošia gėrimą, kuris atrodė įtartinai drumstas.

— Aš nelabai mėgstu viskį, — pasakiau.

— Įsivaizduokite, kad čia vaistai. — Jis padavė man stiklinę.