Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Ten buvo ir mano pusbrolio Sinklerio nuotraukų. Daug nuotraukų. Sinkleris su savo pirmuoju upėtakiu. Sinkleris, vilkintis škotišką sijoną — kiltą, išsiruošęs į kažkokią iškylą ar šiaip kur. Sinkleris baltais marškinėliais — parengiamosios mokyklos kriketo komandos kapitonas. Slidinėjantis Sinkleris; Sinkleris prie savo automobilio vairo; Sinkleris, užsimaukšlinęs popierinę skrybėlę kažkokiame Naujųjų metų vakarėlyje ir, rodos, kiek įkaušęs. (Šioje fotografijoje jis apkabinęs gražią tamsiaplaukę merginą, bet nuotraukas taip sudėliojau, kad jos nesimatytų.)

Sinkleris — mano mamos brolio Olvyno sūnus. Olvynas buvo vedęs merginą, vardu Silvija, — gerokai per anksti, taip visi sakė. Šeimos neprielankumas jo pasirinkimui, nelaimei, pasirodė pagrįstas, nes, vos pagimdžiusi savo jaunajam vyrui sūnelį, ji atkuto, paliko juos abu ir išvyko gyventi su vyru, prekiavusiu nekilnojamuoju turtu Balearų salose. Nuslūgus pirmam sukrėtimui, visi nusprendė, jog tai pati geriausia išeitis — ypač Sinkleriui, kurį perdavė senelės globai ir šis puikiai prižiūrimas augo Elvyje. Mano manymu, jis visada turėjo visa, kas geriausia.

Apie jo tėtį, mano dėdę Olvyną, neišsaugojau jokių prisiminimų. Kai buvau labai maža, jis persikėlė gyventi į Kanadą ir, matyt, kartkartėmis atvykdavo aplankyti savo motinos bei sūnaus, tačiau niekada neapsilankė Elvyje mums ten esant. Mane jis domino tik tuo, kad galėjo atsiųsti raudonodžio indėno galvos papuošalą. Ištisus metus daugybę kartų apie tai užsimindavau, bet vis veltui.

Taigi, Sinkleris beveik buvo senelės vaikas. Negalėjau prisiminti tokio laikotarpio, kad nebūčiau jo daugiau ar mažiau įsimylėjusi. Vyresnis šešeriais metais, nepaprastai protingas ir be galo drąsus, jis buvo mano vaikystės vadovas. Jis išmokė mane pririšti meškerės kabliuką, suptis ant trapecijos žemyn galva, žaisti kriketą. Mes kartu plaukiodavome, važinėdavomės rogutėmis, slapčia kūrendavome laužus, pindavome trobeles iš šakų ir žaisdavome piratus senoje kiauroje valtyje.

Išvykusi į Ameriką, iš pradžių nuolatos rašiau jam laiškus, tačiau, nesulaukdama atsako, galiausiai nusivyliau. Netrukus mūsų susirašinėjimas nunyko iki kalėdinių atvirukų ir gimimo dienos proga paskubomis brūkštelėtų pasveikinimų, tad naujienas apie jį sužinodavau tik iš senelės, ji atsiuntė ir tą Naujųjų metų vakarėlio nuotrauką.

Po mamos mirties senelė pasisiūlė paimti mane savo globon taip pat, kaip ir Sinklerį — lyg jo vieno jai nepakaktų.

„Rufau, kodėl tau nepalikus mergaitės pas mane?“ Paklausė įprastu, dalykišku tonu, vos tik sugrįžusi į Elvį po laidotuvių, jos balse skambėjo ne sielvartas, o susirūpinimas dėl ateities. Man į galvą netoptelėjo pasiklausyti, bet buvau ten, ant laiptų, ir aiškiai girdėjau jų balsus už uždarų bibliotekos durų.

— Todėl, kad ir vieno vaiko jums per akis.

— Tačiau norėčiau turėti Džeinę... ji būtų man puiki draugė.

— Juk tai truputį savanaudiška, ar ne?

— Nemanau. Be to, Rufau, dabar tau reikėtų pagalvoti apie jos gyvenimą, apie jos ateitį...

Tėtis pasakė vieną labai negražų žodį. Mane pribloškė ne tiek pats žodis, kiek tai, kad jis taip pasakė senelei. Pagalvojau, ar tik nebus išgėręs...

Nuleidusi tai negirdomis ir kaip visada ištikima gero tono taisyklėms, senelė kalbėjo toliau, bet jau santūresniu balsu, kuriuo prabildavo, kai imdavo pykti.

— Ką tik man sakei, jog išvyksti į Ameriką pagal savo knygą rašyti scenarijaus. Juk negali temptis keturiolikmetės į Holivudą.

— Kodėl gi ne?

— O kaip jos mokslai?

— Ir Amerikoje yra mokyklų.

— Man būtų lengva auginti ją čia. Bent tol, kol tu apsistosi... susirasi, kur gyventi.

Tėvas triukšmingai atstūmė kėdę. Girdėjau jį žingsniuojant po kambarį.

— O tada, — tarė jis, — aš pranešiu apie tai, ir jūs įsodinsite ją į pirmą lėktuvą?

— Savaime suprantama.

— Nieko nebus, jūs tai žinote.

— Kodėl nebus?

— Todėl, kad, jeigu kurį laiką paliksiu Džeinę su jumis, tai Elvis taps jos namais, ir ji jokiu būdu nenorės jo apleisti. Jūs gi žinote, kad Elvyje jai mieliau negu bet kur kitur.

— Tuomet jos labui...

— Jos labui aš imu ją su savimi.

Stojo ilga tyla. Po to senelė vėl prabilo:

— Tai juk ne vienintelė priežastis, Rufau, tiesa?

Jis delsė, tartum nenorėdamas įžeisti.

— Taip, — galiausiai ištarė.

— Viską įvertinusi, aš vis dėlto manau, kad darai klaidą.

— Jeigu ir darau, tai mano paties klaida. Kaip kad Džeinė yra ir bus mano duktė.

To man jau buvo per daug. Pašokau ir nežiūrėdama kelio puoliau neapšviestais laiptais į viršų. Savo kambaryje kritau kniūpsčia skersai lovos ir paplūdau gailiomis ašaromis dėl to, kad palieku Elvį, kad daugiau niekuomet nebepamatysiu Sinklerio ir kad du žmonės, kuriuos mylėjau labiau už viską pasaulyje, dėl manęs susipyko.

Savaime aišku, rašiau laiškus, o senelė man atsakinėjo — iš jos laiškų sklido visi Elvio garsai ir kvapai. Ir tada, praėjus vieneriems ar dvejiems metams, ji parašė: „Kodėl nesugrįžti į Škotiją? Nors trumpų atostogų, nors vienam mėnesiui. Mes visi tavęs labai pasiilgome, tau čia irgi yra ką pamatyti. Pasodinau naują rožių gyvatvorę šiapus sodo tvoros, o rugpjūtį atvažiuos Sinkleris... jis Erls Korte turi nedidelį butą ir pavaišino mane pietumis, kai paskutinį kartą buvau mieste. Jeigu kiltų sunkumų dėl pinigų kelionei, tai žinai, jog tau tereikia pasakyti, ir aš pavesiu ponui Bembridžui iš kelionių agentūros pampinti tau bilietą. Pasikalbėk apie tai su savo tėčiu“.

Užgniaužti svajones apie Elvį rugpjūčio mėnesį ir Sinklerį buvo beveik neįmanoma, tačiau kalbėtis su tėčiu negalėjau, nes puikiai atsiminiau tą piktą ginčą bibliotekoje, tad nesitikėjau, kad jis leis man išvykti.

Be to, atrodė, jog keliauti namo nėra nei laiko, nei jokios galimybės. Gyvenome tarsi klajokliai — atvykdavome į vietą, apsistodavome, o netrukus tekdavo išvykti kur nors kitur. Kartais būdavome turtingi, bet dažniau vargšai. Tėtis, neprilaikomas taupios mano mamos rankos, pinigus švaistė it vandenį. Gyvendavome Holivudo rūmuose, moteliuose, Penktosios aveniu apartamentuose, prabangiuose nuomojamuose butuose. Ilgainiui ėmė atrodyti, tarytum visą gyvenimą praleidome keliaudami po Ameriką ir niekada niekur nebeapsistosime. Elvio atminimas blėso ir pasidarė neapčiuopiamas, lyg Elvio ežero vandenys būtų patvinę ir prariję jį visą, tad turėjau įtikinėti save, jog jis vis dar ten pat, jog ten tebegyvena man artimos ir mylimos būtybės, jog jis nėra nuskendęs, amžinai dingęs, nėra virtęs blausiu atvaizdu, boluojančiu gelmėse po baisaus tvano.

Prie mano kojų suinkštė Rastis. Krūptelėjusi pažvelgiau žemyn ir akimirką negalėjau prisiminti, kas jis toks ir ką čia veikia, — taip toli savo mintimis nuklydau. Pamažu sugrįžo kasdienybė, nelyginant būtų spragtelėjęs mechanizmas, paleidžiantis pusiaukelėje įstrigusią mėgėjiško kino juostą, ir aš suvokiau, kad mano plaukai jau beveik sausi, kad Rastis alkanas ir nori vakarienės, tuo labiau jos noriu ir aš pati. Tad padėjau šukas, nuvijau šalin prisiminimus apie Elvį ir nuėjau įmesti į židinį daugiau malkų bei paieškoti šaldytuve ko nors valgomo.

Buvo beveik devinta valanda, kai išgirdau automobilį, važiuojantį žemyn nuo kalvos keliu iš La Karmelo pusės. Išgirdau, nes jis važiavo žemiausia pavara — taip tenka daryti visiems kalva besileidžiantiems automobiliams. Dar todėl, kad buvau viena, — tada visi mano pojūčiai savaime paaštrėja ir sugauna net menkiausią svetimą garsą.