Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Vieną vaikiną ypač įsidėmėjau. Šviesiaplaukis, apsikirpęs ežiuku, tamsiai įdegęs, o liesus kelius siekiantys šortai buvo tokios pat ryškiai mėlynos spalvos kaip ir jo banglentė. Jis buvo puikus banglentininkas, toks grakštus ir ryžtingas, jog prieš jį visi kiti atrodė it nerangūs naujokai. Tačiau dabar jis, matyt, nusprendė, kad šiandien plaukioti pakaks, nes, nuslydęs paskutiniąja banga, mikliai užlėkė ant kranto, nušoko nuo banglentės ir, paskutinį kartą lėtai apžvelgęs vakaro žara rausvai nušvitusią jūrą, nusigręžė, pasiėmė banglentę ir nubrido per smėlį į krantą.

Stebėjau toliau. Jis praėjo pro pat mane, po to žengęs keletą jardų priėjo laukiančios tvarkingai sulankstytų drabužių krūvelės. Numetė banglentę ir nuo krūvelės viršaus paėmė išblukusią studentišką palaidinę. Dar kartą dirstelėjau jo pusėn, o kai galva išlindo pro palaidinės iškirptę, jis pažvelgė tiesiai į mane. Tvirtai atlaikiau tą žvilgsnį.

Tai, rodos, jam patiko.

— Sveika, — tarė.

— Sveikas.

Baigė rengtis palaidinę ir paklausė:

— Nori cigaretės?

— Noriu.

Jis pasilenkė, išsiėmė iš kišenės pakelį „Lucky“ bei žiebtuvėlį ir žengė per smėlį prie manęs. Sprigtelėjęs išstūmė cigaretę man, kitą išsitraukė sau ir pridegė jas abi, tada prigulė greta manęs, išsitiesdamas visu ūgiu ir pasirėmęs alkūnėmis. Jo kojos, kaklas ir plaukai buvo kiek smėliuoti, akys mėlynos, o žvilgsnis vėsus ir atviras, kokį vis dar galėjai pamatyti Amerikos universitetų miesteliuose.

— Tu prasėdėjai čia visą popietę. Kai neplaukiojai, — prašneko jis.

— Žinau.

— Ko neprisidedi prie mūsų?

— Neturiu banglentės.

— Juk gali įsigyti.

— Nėra pinigų.

— Tada ją pasiskolink.

— Nieko nepažįstu, kas paskolintų.

Jaunuolis susiraukė.

— Tu anglė, tiesa?

— Taip.

— Svečiuojiesi?

— Ne, gyvenu čia.

— Rif Pointe?

— Taip.

Galvos kryptelėjimu parodžiau į eilę nušiurusių, statinių šulais apkaltų namukų, kaip tik matomų virš lenktos smėlio kopų linijos.

— Kaip čia apsigyvenai?

— Mes išsinuomojome namelį.

— Kas dar mes?

— Tėtis ir aš.

— Ar seniai jūs čia?

— Nuo pavasario.

— Bet žiemoti nepasitiksite.

Tai buvo greičiau teiginys nei klausimas. Žiemą Rif Pointe niekas nepasilikdavo. Namai nebuvo atsparūs audrų vėjams, kelias tapdavo neišvažiuojamas, vėjas nutraukdavo telefono laidus, dingdavo elektros srovė.

— Aš irgi taip manau. Šiaip ar taip, ketiname keliauti toliau.

Jis vėl susiraukė.

— Gal jūs — hipiai ar į juos panašūs?

Turėdama omenyje, kaip tuo metu atrodžiau, kilniaširdiškai atleidau jam už šį klausimą.

— Ne. Tačiau mano tėtis rašo filmų ir laidų scenarijus televizijai. Jis taip nekenčia Los Andželo, jog nė už ką nesutinka ten gyventi, tad... išsinuomojom šį namelį.

— O ką veiki tu? — pasidomėjo jis.

Pasėmiau saują rupaus pilko smėlio ir paleidau byrėti tarp pirštų.

— Nieko ypatinga. Perku maistą, išnešu šiukšles, stengiuosi iššluoti iš namų smėlį.

— Ar čia tavo šuo?

— Taip.

— Kuo jis vardu?

— Rastis.

— Rastis. Ša, Rasti, ša!

Rastis priėmė jo palankumą atsainiai, it karališkosios šeimos narys, ir toliau įdėmiai stebėjo jūrą. Kompensuodama šį gerų manierų trūkumą, paklausiau:

— O tu iš Santa Barbaros?

— Aha. — Tačiau pasakoti apie save jaunuolis nebuvo linkęs. — Ar seniai gyveni Valstijose? Tavo angliškas akcentas dar baisiai baisus.

Mandagiai šyptelėjau iš šio daug kartų girdėto sąmojo.

— Nuo tada, kai sukako keturiolika.Septyneri metai.

— Kalifornijoj?

— Visur. Niujorke. Čikagoje. San Franciske.

— O tavo tėtis — amerikietis?

— Ne. Tiesiog jam čia patinka. Atvyko visų pirma todėl, kad parašė romaną, kurį nupirko kino kompanija, o į Holivudą atvažiavo rašyti scenarijaus.

— Nemeluoji? Gal esu apie jį girdėjęs? Kokia jo pavardė?

— Rufus Maršas.

— Tu turi omenyje „Ankstų rytą“?

Linktelėjau galva.

— Žmogau, aš dar vidurinėje mokykloje ją perskaičiau nuo pradžių ligi pat galo. Iš tos knygos gavau visą savo seksualinį išsilavinimą.

Jis nauju žvilgsniu sužiuro į mane, ir aš pagalvojau, jog visada taip nutinka. Visi būna draugiški ir gana malonūs, tačiau niekada nesusidomi manimi tol, kol neužsimenu apie „Ankstų rytą“. Tikriausiai tas kažkaip siejasi su mano išvaizda, kadangi mano akys neišraiškingos tarytum šešiapensės monetos, blakstienos visiškai bespalvės, o veidas neįdega, užtat atsiranda šimtai didžiulių strazdanų. Be to, kaip mergina esu per aukšta, o veidas prakaulus. Neretai išgirstu: „Ji visai kaip vaikinas“.

Jo veido išraiška pasikeitė, atrodė suglumęs nuo prieštaringų klausimų, kurių, aišku, iš mandagumo nesiryžo užduoti.

Jeigu esi Rufaus Maršo duktė, tai kaip atsitiko, kad sėdi šiame nykiame pajūryje, Kalifornijos užkampyje, mūvi sulopytus džinsus ir vilki vyriškus marškinius, kuriuos jau prieš dešimtį metų reikėjo išmesti į skudurų maišų, ir net negali sukrapštyti pakankamai dolerių banglentei nusipirkti?

Jis uždavė klausimą, stebėtinai pratęsiantį mano pačios pamąstymus:

— Ir apskritai, koks jis žmogus? Ne kaip tėtis, norėjau pasakyti.

— Nežinau. — Niekada nemokėjau jo apibūdinti — net pati sau. Pasėmiau dar vieną saują smėlio, srovele supyliau miniatiūrinį kalną, įbedžiau viršūnėn cigaretę padalydama krateriuką — mažytis ugnikalnis, rūkstantis nuorūkos dūmais. Žmogus, niekada nenustygstantis vietoje. Žmogus, kuris lengvai įgyja draugų, o kitą dieną juos praranda. Vaidingas, greitas susiginčyti, talentingas iki genialumo, tačiau visiškas bejėgis prieš smulkius kasdienybės rūpesčius. Žmogus, galintis ir sužavėti, ir įsiutinti. Vaikštantis paradoksas.

— Aš nežinau, — pakartojau ir pasisukusi pažvelgiau į greta gulintį vaikiną. O jis dailus. — Pakviesčiau tave į namus išgerti alaus, tada pats galėtum su juo susitikti ir susipažinti. Tačiau kaip tik dabar jis Los Andžele ir negrįš namo iki rytojaus ryto.

Jis kiek pagalvojo apie tai, mąsliai kasydamasis pakauši ir taip sukeldamas mažytę smėlio audrą.

— Štai ką tau pasakysiu, — tarė. — Jeigu oras bus toks pat geras, atvažiuosiu kitą savaitgali.

— Tikrai? — šyptelėjau.

— Susirasiu tave.

— Puiku.

— Atsivešiu dar vieną banglentę. Galėsi paplaukioti.

— Nebūtina man įsiteikti, — tariau.

— Negi manai, kad įsiteikinėju? — Jis apsimetė įsižeidęs.

— Aš ir taip supažindinsiu judu kitą savaitgalį. Jis mėgsta savo aplinkoje matyti naujus veidus.

— Aš neįsiteikinėju. Garbės žodis.

Atlyžau. Be to, norėjau paplaukioti banglente.

— Žinau, — tarstelėjau.

Jis pradžiugo, užgesino nuorūką. Besileidžianti į jūrą saulė savo forma ir spalva darėsi panaši į oranžinį moliūgą. Jis atsisėdo, markstydamasis prieš tą spindesį, nusižiovavo ir pasirąžė.

— Turiu eiti, — tarė ir atsistojo, po to kiek padvejojęs stabtelėjo ties manimi. Jo šešėlis atrodė be galo ilgas. — Tad, viso labo.

— Viso.

— Kitą sekmadienį.

— Gerai.

— Sutarta. Nepamiršk.

— Nepamiršiu.

Jis apsisuko ir nuėjo, dar pasilenkė susirinkti likusios savo mantos, atsigręžęs pamojo ir patraukė paplūdimiu senų smėlėtų kedrų link, kurie augo abipus tako, vedančio į vieškelį.