Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Kai jis išvažiavo, sugrįžau į namelį ir palinkau prie stalo, kur tėvas laikė savo popierius. Kiek paieškojusi, radau vieną po kito visus keturis neatsakytuosius laiškus — visi atplėšti ir, be abejo, perskaityti. Neskaičiau jų. Nugalėjo geresnioji mano prigimties pusė — šiaip ar taip, jau žinojau, kas juose parašyta, — paprasčiausiai padėjau atgal, ten pat, kur anksčiau buvo užkišti.

Atsiklaupusi ant palangės minkštasuolio, atidariau langą ir persisvėriau per jį. Lauke nors į akį durk — vandenynas juodas kaip rašalas, oras šaltas, tačiau mano baimės išgaravo. Svajojau apie Elvį ir ilgesingai troškau jame būti. Prisiminiau žąsis, padangėmis skrendančias žiemoti, bei prieškambario židinyje rusenančių durpių kvapą. Prisiminiau ežerą, žvilgantį, žydrą ir lygų it veidrodis, o kartais pilką, šiaurės vėjų pašiauštomis baltomis bangų keteromis. Staiga taip smarkiai užplūdo ilgesys, kad net pajutau tiesiog fizinį skausmą.

Pykau ant tėvo. Palikti jo nenorėjau, tačiau jis juk galėjo pasitarti su manimi, suteikti galimybę man pačiai apsispręsti. Buvau dvidešimt vienerių — jau nebe vaikas, ir jaučiausi įžeista to, ką laikiau nepakenčiamai savanaudišku ir senamadišku požiūriu.

„Tik sulauksiu, kol jis sugrįš, — kartojau sau. — Sulauksiu ir parodysiu tuos laiškus. Aš tik pasakysiu jam... pasakysiu...“

Tačiau pyktis truko neilgai. Niekada nemokėjau ilgam supykti. Mano pyktis, galbūt atvėsintas nakties oro, nustojo kunkuliavęs ir pranyko, jutau tik keistą tuštumą. Galų gale — juk niekas nepakito: pasiliksiu su juo, nes myliu, nes jam manęs trūksta, nes esu jam reikalinga. Nebuvo kito pasirinkimo. Nutariau nesipykti dėl tų laiškų, kadangi jis sumištų, užkluptas juos slėpęs, ir jaustųsi pasielgęs negarbingai. Jeigu norėjome ir toliau kaip nors sugyventi, tai svarbu, kad jis visada išliktų vyresnis, tvirtesnis ir protingesnis už mane.

Kitą rytą šveičiau virtuvės grindis, kai neklystamai atpažinau kriokiant senąjį dodžą, persiritusį per kalvą ir besileidžiantį keliu į Rif Fointą. Klūpėdama paskubomis perbraukiau likusį sutrūkinėjusio rudo linoleumo plotelį, atsistojau, išgręžiau skudurą, išpyliau į kriauklę purviną vandenį ir išėjau pro galinės verandos duris pasitikti tėčio, pakeliui šluostydamasi rankas į seną dryžuotą prijuostę.

Oras buvo nuostabus: kaitri saulė, žydru dangumi plaukiantys skaisčiai balti debesėliai — žėrintis rytas, pripildytas vėjo šniokštimo ir paplūdimį užgriūvančių potvynio bangų griausmo. Buvau jau išdžiausčiusi skalbinius, dabar jie išsiskleidę plevėsavo ant virvės, pralindau pro juos ir išėjau į kelią, kuriuo manęs link trinksėdamas ir siūbuodamas vėžėmis važiavo automobilis.

Iškart pamačiau, kad tėtis grįžta ne vienas. Kadangi oras toks puikus, jis buvo nuleidęs automobilio stogą, o šalia sėdėjo Linda Lansing, kurią lengvai atpažinau iš vėjo plaikstomų raudonų plaukų kupetos. Išvydusi mane, ji persisvėrė per automobilio kraštą pamojuoti, o ant jos kelių tupėjęs baltas pudelis taip pat iškišo snukutį ir prapliupo isteriškai loti, tarytum neturėčiau jokios teisės čia būti.

Rastis, smagiai žaidęs paplūdimyje senos pintinės nuolauža, išgirdo pudelio keliamą triukšmą, šuoliais atlėkė prie namelio ir tuojau puolė manęs ginti urgzdamas, lodamas ir šokinėdamas aplink dodžą, tarsi nesulaukdamas tos palaimingos akimirkos, kai galės iššieptus dantis suleisti į pudelio sprandą. Tėtis keikėsi, Linda spiegė slėpdama šunytį glėbyje, pudelis nesiliovė vampsėjęs. Teko sučiupti Rastį už antkaklio, nutempti į vidų, liepti jam nutilti ir elgtis padoriai, nes buvo beveik neįmanoma susikalbėti.

Palikusi įtūžusį Rastį, vėl išėjau į lauką. Tėtis jau buvo išlipęs iš automobilio.

— Sveika, meilute. — Jis priėjo manęs apkabinti ir pabučiuoti. Pasijutau it gorilos glėbyje, jo barzda braižė man skruostą. — Ar viskas gerai?

— Taip, kuo puikiausiai, — išsivadavau iš jo glėbio. — Sveika, Linda.

— Sveika, mieloji.

— Atsiprašau dėl šuns.

Priėjau atidaryti jai durelių. Ji buvo ryškiai pasidažiusi, prisiklijavusi dirbtines blakstienas, vilkėjo blausiai žydrą palaidinukę ir avėjo auksaspalvius balinius batelius. Pudelis segėjo rožini antkakli, nusagstytą blizgančiais akmenukais.

— Viskas gerai. Matai, Micė nepaprastai nervinga. Ką padarysi — ji takios kilmingos veislės.

Linda atkišo putlias lūpas bučiniui. Pabučiavau ją, o pudelis vėl prapliupo amsėti.

— Dėl Dievo meilės, — tarė tėtis, — nutildyk tą prakeiktą šunį.

Tada Linda be ceremonijų išgrūdo pudelį iš automobilio ir pati išlipo paskui jį.

Linda Lansing — aktorė. Maždaug prieš dvidešimtį metų ji išgarsėjo Holivude kaip būsima kino žvaigždė — padėjo didelė asmeninė reklamos kampanija, kurią lydėjo, deja, niekuo nepasižyminčių filmų virtinė. Dažniausiai ji vaidindavo čigonaites arba kaimietes nuo pečių nuslinkusiomis palaidinukėmis, tamsiai raudonai dažytomis lūpomis, linkusias svajoti ir labai aikštingas. Tačiau šio tipo filmai kartu su jos vaidybos stiliumi neišvengiamai išėjo iš mados ir Linda taip pat tapo nebemadinga. Kadangi nebuvo kvaila, ji pasielgė itin apdairiai — skubiai ištekėjo. „Vyras man brangiau už karjerą“ — skelbė antraštės po jos vestuvinėmis nuotraukomis. Kuriam laikui ji visiškai dingo iš Holivudo scenos. Tačiau, išsiskyrusi su trečiuoju vyru ir dar nepasipuošusi ketvirtuoju, Linda neseniai pradėjo vėl filmuotis antraeiliuose vaidmenyse bei televizijos laidose. Naujai žiūrovų kartai ji buvo nematyta, tad sumaniai vadovaujama, atskleidė netikėtus savo gabumus atlikti komiškiems vaidmenims.

Susipažinome su ja viename iš tų nuobodžių sekmadienio rytmečio pobūvių, tapusių neatsiejama Los Andželo menininkų gyvenimo dalimi. Tėtis iškart pasičiupo Lindą kaip vienintelę ten dėmesio vertą moterį; Man ji taip pat patiko.

Turėjo sveiką humoro jausmą, gilų, sodrų balsą ir įstabų sugebėjimą pasijuokti iš savęs pačios.

Mano tėtis moterims patinka, tačiau savo meilės reikalus jis visada tvarko pavydėtinai apdairiai. Žinojau apie meilės ryšius su Linda, bet tikrai nesitikėjau, kad jis kada nors parsiveš ją į Rif Fointą.

Nusprendžiau elgtis labai ramiai.

— Kokia staigmena! Ką jūs čia veikiate šioje pamiškėje?

— O, juk žinai, mieloji, kaip būna, kai tavo tėvas užsispiria nepaleisti. Jau užuodžiu tą nuostabų pajūrio kvapą.

Ji giliai įkvėpė oro, kostelėjo ir pasuko prie automobilio pasiimti savo rankinuko. Ir tik tada pamačiau krūvą daiktų, sukrautą ant užpakalinės sėdynės. Trys maži lagaminai, didelis lagaminas drabužių, kosmetikos krepšelis, audinės kailiniai plastikiniame maiše ir Micės pintinėlė, pridėta dirbtinių rožinės spalvos kaulų. Spoksojau į tą gausybę praradusi amą, bet tėtis alkūne stumtelėjo mane ir nukėlė porą lagaminų.

— Nagi, nestovėk ten išsižiojusi, — šūktelėjo jis. — Nešk ką nors vidun.

Čiupo lagaminus ir pirmas nupėdino namelio link. Linda, žvilgtelėjusi į mano veido išraišką, taktiškai nusprendė, jog Micei reikia pabėgioti po paplūdimį. Žengiau paskui tėtį, bet apsigalvojusi grįžau paimti šuns pintinėlės ir vėl nusivijau jį.

Radau jau svetainėje. Abu lagaminai pūpsojo ant grindų kambario viduryje, ilgasnapė kepurė nusviesta ant kėdės, o ant stalo iš kišenės paberti pluošteliai kažkokių senų laiškų bei dokumentų. Kambarys, kurį buvau ką tik išvaliusi ir sutvarkiusi, bemat pavirto netvarkinga, sujaukta laikina buveine. Kur tik tėtis pasirodydavo, visur sugebėdavo sukelti chaosą. Dabar jis nužingsniavo per kambarį prie lango, iškišo galvą pasigėrėti reginiu ir pilna krūtine įkvėpė jūros oro. Pro jo stambų petį tolumoje mačiau Lindos, šėliojančios su pudeliu jūros pakrantėje, figūrėlę. Rastis, tebemurksantis ant suolo po langu, net nevikstelėjo uodega.