Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Nenoriu pasigerti.

— Nuo šito nepasigersite.

Patikėjau. Viskis kvepėjo dūmais ir nuostabiai šildė. Nusiraminusi ir kiek varžydamasi savo ankstesnio nenuovokumo, nedrąsiai šyptelėjau. Jis taip pat nusišypsojo.

— Kodėl mums neatsisėdus?

Tad prisėdome, aš — ant kilimėlio, jis — ant didžiosios tėvo kėdės krašto, nukoręs rankas tarp kelių, o stiklinę pasistatė tarp kojų ant grindų.

— Tarp kitko, kas jus paskatino taip netikėtai atidaryti duris? — paklausė.

— Tai, kaip ištarėte savo pavardę. Stiuartas. Jūs iš Škotijos, tiesa?

— Taip.

— Iš kurios vietovės?

— Iš Keiplbridžo.

— Bet juk tai šalia Elvio.

— Žinau. Matot, aš iš Ramsėjaus Makenzio ir Kingo...

— Mano senelės advokatai.

— Visiškai teisingai.

— Tačiau jūsų aš nepamenu.

— Pradėjau dirbti kontoroje prieš penkerius metus.

Krūtinėje pajutau širdį gniaužiantį šaltį, bet prisiverčiau paklausti:

— Juk nenutiko nieko... bloga?

— Nieko bloga. — Jo balsas skambėjo labai įtaigiai.

— Tad ko jūs atvažiavote?

— Išsiaiškinti, — atsakė Deividas Stiuartas, — dėl keleto neatsakytų laiškų.

3

— Nesuprantu, — ištariau kiek patylėjusi.

— Tiksliau, dėl keturių. Trys nuo pačios ponios Beili ir vienas nuo manęs, rašytas jos vardu.

— Rašytas kam? — susijaudinusi išpyškinau.

— Jūsų tėčiui.

— Kada?

— Per pastaruosius du mėnesius.

— Ar tuos laiškus atsiustumėte į čia? Turiu omenyje tai, kad mes tiek daug keliaujame.

— Jūs pati parašėte savo senelei ir nurodėte šį adresą.

Tiesa. Visada pranešdavau jai, kai mes persikeldavome. Įmečiau pusiau surūkytą cigaretę į ugnį ir pabandžiau susigaudyti šioje keistoje situacijoje. Nepaisant visų trūkumų, tėtis anaiptol nebuvo slapukautojas... jau veikiau priešingai — jis ištisomis dienomis garsiai piktindavosi ir skųsdavosi, jeigu kas nors suerzindavo ar sudrumsdavo jo ramybę. Tačiau apie laiškus nieko nebuvau girdėjusi.

— Tad nematėte jokių laiškų? — jis paragino mane.

— Ne. Tačiau čia nieko nuostabaus, nes tėvas visada pats kasdien pasiima pašto siuntas vaistinėje.

— Gal jis net neatplėšė jų?

Tačiau tai jam taip pat nebūdinga. Tėvas visada atplėšdavo laiškus. Nebūtinai juos skaitydavo, tačiau visada tikėdavosi malonios staigmenos — juk voke gali būti čekis.

— Ne, jis taip nepadarytų, — atsakiau. Gurktelėjau gerklę užspaudusi susijaudinimo gumulą ir nubraukiau nuo veido užkritusius plaukus. — Apie ką jie? Gal to nežinote?

— Aišku, žinau. — Tarė labai šaltu tonu. Buvo nesunku įsivaizduoti ji, patogiai įsitaisiusį prie senoviško rašomojo stalo, atsikosintį ir beaistriu balsu ryžtingai susitvarkantį su visomis teisinėmis pinklėmis, slypinčiomis testamentuose, prisiekusiųjų liudijimuose, turto pardavimo iš varžytinių nutarimuose, nuomos sutartyse bei vykdomuosiuose raštuose. — Tiesiog jūsų senelė nori, kad parvažiuotumėte į Škotiją... jos aplankyti...

— Žinau, kad nori, — ji visą laiką man apie tai rašė savo laiškuose, — tariau aš.

— Argi jūs nenorite nuvažiuoti? — Jis kilstelėjo antakį.

— Taip... žinoma, noriu... — Pagalvojau apie tėvą, prisimindama tą tolimoje praeityje nugirstą pokalbį. — Aš nežinau... noriu pasakyti, jog tiesiog negaliu tam ryžtis...

— Gal yra kokia nors priežastis, dėl kurios negalite išvykti?

— Na, žinoma, yra... tėtis...

— Norite pasakyti, jog nebus kam tvarkyti namų?

— Ne, aš visiškai ne tą turiu omenyje.

Jis laukė, kad paaiškinčiau, galbūt pasakyčiau, ką turėjau omenyje. Nenorėjau sutikti jo žvilgsnio ir nusisukusi įsižiūrėjau į ugnį. Nejaukiai įtariau, jog mano veidas įgavo išraišką, kurią būtų galima pavadinti apykvaile.

Jis vėl prašneko.

— Jūs gi žinote, jog niekad nekilo jokių pykčių dėl to, kad jūsų tėvas išsivežė jus į Ameriką...

— Ji norėjo, kad pasilikčiau Elvyje.

— Tad jūs žinote?

— Taip, girdėjau ginčą. Paprastai jie niekada nesivaidydavo. Manau, labai gerai sugyveno, tačiau dėl manęs kilo baisus barnis.

— Bet prabėgo net septyneri metai. Tarp mūsų kalbant, juk dabar galime kaip nors susitarti.

— Tas taip brangiai kainuoja... — radau patį įtikinamiausią pasiteisinimą.

— Ponia Beili, savaime suprantama, padengs jūsų kelionės išlaidas. (Su liūdesiu įsivaizdavau, kaip į tai reaguotų tėvas.) Jūs neužtruksite ilgiau kaip mėnesį.

Jis dar kartą paklausė:

— Taigi, ar norite važiuoti?

Jo ryžtinga elgsena galutinai įveikė mano pasipriešinimą. — Taip, žinoma, noriu...

— Ko taip neentuziastingai?

— Nenoriu įskaudinti tėčio. Jis, be abejonės, nenori, kad išvažiuočiau, priešingu atveju būtų atsakęs į tuos laiškus, apie kuriuos sakėte.

— Tiesa, laiškai. Įdomu, kur jie galėtų būti?

Parodžiau už jo nugaros stovintį stalą, šūsnį rankraščių bei informacinių žinynų, senų segtuvų, vokų ir apgailėtinai neapmokėtų sąskaitų.

— Galbūt kažkur ten.

— Stebiuosi, kodėl jis niekad jums neužsiminė apie juos. Nieko neatsakiau, tačiau pagalvojau, jog žinau, kodėl. Iš dalies jis buvo įsižeidęs dėl to, kad Elvis man tiek daug reiškė. Galbūt net truputį pavyduliavo mano mamos giminei. Jis bijojo netekti manęs.

— Neturiu supratimo, — tariau.

— Na, o kada laukiate jo sugrįžtant iš Los Andželo?

Ai atsakiau:

— Nemanau, kad jums reikia susitikti. Jis labai nulius, negalėčiau jo čia vieno palikti, net jei ir leistų man išvažiuoti.

— Tačiau tikriausiai galime ką nors sugalvoti...

— Ne, negalime. Jį turi kas nors prižiūrėti. Jis pats nepraktiškiausias žmogus pasaulyje... niekada pats nenusipirks sau maisto ar degalų automobiliui, jeigu išvykčiau, tai visą laiką tik ir kankinčiausi galvodama apie jį.

— Džeme... jūs privalote pagalvoti ir apie save...

— Atvažiuosiu kada nors vėliau. Išsakykite senelei — kada nors vėliau.

Jis svarstė. Tylomis baigė savo gėrimą, po to pastatė ant grindų tuščią stiklinę.

— Gerai, palikime viską taip, kaip yra. Rytoj ryte apie vienuoliktą važiuoju atgal į Los Andželą. Esu užsakęs jums vietą lėktuve į Niujorką. Antradienio rytui. Nematau jokios priežasties, dėl kurios turėtumėte praleisti šią progą, ir jeigu apsigalvosite...

— Aš neapsigalvosiu.

Jis apsimetė nenugirdęs.

— Jeigu apsigalvosite, tai nėra jokių kliūčių išvykti kartu su manimi. — Atsistojo visu ūgiu išsitiesdamas priešais mane. — O aš vis dėlto manau, kad nereikėtų atsisakyti.

Nemėgstu, kai kas nors taip stūkso virš manęs, tad irgi atsistojau.

— Atrodo, visai neabejojate, kad vis tiek su jumis važiuosiu.

— Tikiuosi, jog važiuosite.

— Manote, kad aš tik apsimetu atsikalbinėjanti, ar ne?

— Nevisiškai.

— Labai apgailestauju dėl to, kad jus veltui taip toli keliavote.

— Niujorke buvau verslo reikalais. Džiaugiuosi susipažinęs su jumis, tik gaila, kad neteko susitikti su jūsų tėčiu. — Jis ištiesė man ranką. — Sudie, Džeine.

Akimirką padvejojusi, padaviau jam savąją. Atsisveikindami amerikiečiai nelabai mėgsta spausti rankas, ir šis paprotys jau nyksta.

— Perduosiu jūsų linkėjimus senelei.

— Taip, ir dar Sinkleriui.

— Sinkleriui?

— Jūs sutinkat jį, tiesa? Kai atvyksta į Elvį?

— Taip. Taip, žinoma, mes susitinkam. Būtinai jam perduosiu jūsų linkėjimus.

— Pasakykite, kad rašytų, — paprašiau ir tuoj pat pasilenkiau patapšnoti Rasčio, nes akys paplūdo ašaromis, nenorėjau, kad Deividas Stiuartas jas pamatytų.