Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Justono stotyje įsėdome į „Karališkąjį kalnietį“, ir aš bene pusę nakties praleidau žiūrėdama pro langą ir akylai stebėdama, kaip traukinys dumia šiaurėn. Rodės, niekas, išskyrus pražūtingą Dievo rūstybę, nebūtų galėjęs jo sustabdyti. Edinburge mane pažadino moteriškas balsas, labai panašus į Megės Smit, vaidinančios panelę Džinę Brodi: „Edinburgo Vaverlis! Čia Edinburgo Vaverlis!“ Supratau esanti Škotijoje, tad atsikėliau, ant naktinių marškinių užsimečiau lietpaltį ir atsisėdusi ant praustuvo dangčio stebėjau pralekiančius Edinburgo žiburius. Kai privažiavome tiltą, traukinys staiga nepaprastai garsiai sušvilpęs nuskriejo virš Forto upės, o labai žemai po mumis tamsiu upės vandeniu slydo mažyčio laivelio šviesų atspindys.

Sugrįžau į lovą ir užmigau. Pasiekėme Relkirką, tada vėl atsikėliau, atvėriau langą, o pro jį vidun įsiveržė vėsus oras, persismelkęs durpių ir pušų kvapais. Keliavome Škotijos kalnų pakraščiu. Buvo dar tik ketvirtis šeštos, tačiau apsirengiau ir likusią kelionės dalį praleidau prisiplojusi veidu prie tamsaus aplyto lango. Jau galėjau šį tą įžiūrėti, o dangus ėmė švisti kaip tik tuo metu, kai prasibrovėme pro tarpeklį ir pasileidome riedėti žemyn ilgu, nestačiu nuolydžiu, vedančiu į patį Trumbou. Saulės šviesos nė ženklo — ji tiesiog nepastebimai išnyko tamsoje. Virš kalvų kabojo tiršti, pilki ir slogūs debesys, tačiau kuo žemiau leidomės į slėnį, tuo labiau jie skystėjo, sklaidėsi, kol visai išnyko, o prieš mus atsivėrė didelė, plati slėnio erdvė, alsuojanti ramybe ir nutvieksta auksaspalvės ankstyvo ryto šviesos.

Į duris garsiai pasibeldė vagono palydovas ir pažvelgė į vidų.

— Džentelmenas prašė paklausti, ar jau atsikėlėte. Maždaug po dešimties minučių atvyksime į Trumbou. Ar galima paimti jūsų lagaminą?

Jis išnešė lagaminą, paskui save uždarė duris, o aš grįžau prie lango, nes dabar jau gerai atpažinau vietoves ir nieko nenorėjau praleisti nepastebėjusi: šia kelio atkarpa esu vaikštinėjusi, po tą lauką jodinėdavau škotišku poniu, aname baltame namelyje gėriau arbatą. Paskui pravažiavome tiltą, žymintį miestelio ribą, kuro degalinę ir įmantrų, visada pilną senyvo amžiaus žmonių viešbutį, kuriame niekad negausi nusipirkti gėrimų.

Durys vėl atsivėrė ir pasirodė Deividas Stiuartas, užtverdamas visą tarpdurį.

— Labas rytas.

— Sveiki.

— Kaip išsimiegojote?

— Gerai.

Traukinys jau lėtėjo stabdydamas. Pravažiavome signalinį šviesoforą, pralindome pro tiltą. Aš nučiuožiau nuo praustuvo dangčio, išsekiau paskui Deividą į koridorių ir pro jo pečius stebėjau iškilmingai praplaukiančią iškabą su užrašu „Trumbou“, netrukus traukinys sustojo — atvykome.

Savo automobilį Deividas buvo palikęs garaže, tad stoties aikštėje laukiau, kol nueis jo pasiimti. Sėdėjau ant savo lagamino tame ištuštėjusiame, pamažu bundančiame miestelyje ir stebėjau, kaip viena po kitos užsidega šviesos, parūksta kaminai ir gatve linguodamas pravažiuoja dviratininkas. Ir tada kažkur aukštai išgirdau gagenimą ir girgsėjimą, jis sklido tiesiai virš mano galvos, tačiau laukinių žąsų rikiuočių nepamačiau, nes jos skrido virš debesų.

Elvio ežeras yra maždaug už dviejų mylių nuo Trumbou miestelio — neramus vandens plotas, šiaurinėje pusėje apjuostas magistrale, vedančią į Invernesą, o kitame krante aptvertas aukštais Kairngormso kalnų bokštais. Pats Elvis — beveik sala, savo forma jis panašus į grybą, sujungtą su žemynu kotu — siauru sausumos ruoželiu, tiksliau, pylimu, nusitiesusiu tarp nendrėmis apaugusių pelkių, kuriose lizdus kasmet suka šimtai paukščių.

Daugelį metų ši žemė priklausė bažnyčiai, čia tebestovėjo apleisti mažos bestogės bažnytėlės griuvėsiai, tačiau juos supančios mažos kapinaitės vis dar buvo švariai ir tvarkingai prižiūrimos: kukmedžiai lygiai pakirpti, žolė glotniai it aksomas nušienauta, o pavasarį kapinaitės pasipuošdavo padrikai pasklidusiais laukinių geltonųjų narcizų žiedais.

Namas, kuriame gyveno mano senelė, kadaise buvo tos bažnytėlės pastoriaus namai. Tačiau metams bėgant, jo originalius, kuklius kontūrus užgožė priestatai su papildomais kambariais, pritaikytais gyventi vienai garsiai ir gausiai Viktorijos laikų šeimai. Iš užpakalinės pusės, nuo privažiavimo kelio, namas atrodė aukštas ir grėsmingas, šiauriniai langai buvo maži ir per žiemos speigus nesulaikydavo šilumos, o paprastos, niekuo neišsiskiriančios paradinės durys dažniausiai laikomos sandariai uždarytos. Šį namo-tvirtovės įspūdį pabrėžė dvi aukštos sodo sienos, tarsi dvi rankos išskėstos į rytus ir į vakarus. Jų apauginti vijokliais nesugebėjo netgi mano senelė.

Tačiau priešingoje pusėje Elvio dvaro fasadas buvo visiškai kitoks. Pasuktas tiesiai į pietus, atitvertas ir apsaugotas nuo vėjų, senasis baltas namas markstydamasis snaudė saulėkaitoje. Durys ir langai atviri gaiviam orui, o sodas nuožulniai leidosi prie seklaus griovio, atskiriančio siaurą pievelę, kurioje kaimynas fermeris ganė savo avis. Nuožulni pieva siekė ežero kraštą, tad mažų bangelių teškenimas į pakrantės žvirgždą, romus galvijų mykimas ir grumšnojimas buvo Elviui tokie įprasti, jog nustodavai juos girdėjęs. Tik sugrįžus po ilgos išvykos, šiuos garsus vėl naujai tekdavo atrasti.

Deivido Stiuarto automobilis man buvo tikra staigmena — tamsiai mėlynas TR4, netikėtai eiklus tokiam orios išvaizdos piliečiui. Sukrovėme savo lagaminus ir iškeliavome iš Trumbou, aš sėdėjau ant priekinės sėdynės, vis šokčiodama iš susijaudinimo. Išnirdavo pažįstami pastatai ir nuskriedavo pro šalį, pasilikdami toli už mūsų. Garažas, konditerijos parduotuvė, Magregoro ferma — ir štai mes jau už miestelio atviroje vietovėje. Kelias driekėsi pro auksaspalvių ražienų laukus, gyvatvores, apšlakstytas skaisčiai raudonais erškėtrožių uogų lašais, matyt, čia jau prasidėjo šalnos, nes medžiai buvo paspalvinti auksinėmis bei raudonomis ankstyvo rudens spalvomis.

Ir tada, pravažiavus paskutinį posūkį, mums iš dešinės nusidriekė ežeras, pilkas kaip šis rytas, o kalnai anapus ežero slėpėsi debesyse. Visiškai nebetoli stūksojo pats Elvio dvaras, gražus namas medžių paunksnėje, ir romantiškai atrodanti apleista bažnytėlė be stogo. Iš susijaudinimo netekau žado, o Deividas Stiuartas elgėsi itin supratingai, nesisiūlydamas man ko nors aiškinti. Kartu nukeliavome tolimą kelią, išties tokį tolimą, kad net sunku įsivaizduoti, tačiau visą laiką tylėjome. Automobilis, pasukęs už pakelės namelio, rangėsi tarp gyvatvorių, leidosi pylimu tarp pelkių, kilo aukštyn pro įvairiaspalvius bukmedžius ir pagaliau sustojo prie paradinių durų.

Akimirksniu iššokau iš automobilio ir pasileidau bėgti žvyruotu taku, bet senelė buvo už mane greitesnė. Durys atsivėrė, ji išbėgo į lauką ir mes susitikome, mudviejų rankos apsivijo viena kitą. Ji vis kartojo mano vardą, kvepėjo kvapiosiomis pagalvėlėmis, kurias laikydavo tarp savo drabužių, ir man : rodė, jog niekas nepasikeitė.

5

Susitikimas po tiek daug metų visad neišvengiamai sukelia sumaištį. Mes šūkčiojom viena kitai: „O, nejaugi tai tu?..“, „Net nemaniau, jog taip padarysiu...“, „Kaip sekėsi kelionė?“, „Čia viskas taip pat“, tai atsitraukdavome viena nuo kitos, juokdamosi iš savo kvailumo, tai vėl glėbesčiavomės.

Šunys taip pat prisidėjo prie sambrūzdžio, iš namų lodami atskuodė prie mūsų kojų ir reikalavo dėmesio. Tai buvo rudmargiai spanieliai, man nepažįstami, tačiau kažkada jau matyti, — Elvyje visada būdavo rudmargių spanielių, o šie, be abejo, kilę iš tų, kuriuos prisiminiau. Jau sveikinausi su šunimis, kai prie mūsų priėjo Lumli, kuri išgirdusi triukšmą neatsispyrė pagundai sudalyvauti ir ano sutiktuvėse. Su savo žaliuoju chalatu atrodė storesnė nei bet kada anksčiau. Plačiai šypsodamasi, ji išbėgo iš namo pasibučiuoti ir pareiškė man, kad užaugau baisiai aukšta, tapau dar labiau strazdanota ir kad jau paruošė tikrai gausius pusryčius.