Том Перротта - Maži vaikai

Neišeik, — pagalvojo ji. — Nepalik manęs vienos.

Tartum išgirdęs jos mintis, Todas atsitiesė ir smalsiai, lyg norėdamas užduoti asmenišką klausimą, nusišypsojo.

— Ką gi, buvo malonu su tavim šnekučiuotis, — pastebėjo jis.

— Man irgi.

Ji tylėdama stebėjo, kaip jis paėmė Aroną už rankų ir pabandė ištraukti iš sėdynės. Berniuko koja užstrigo sėdynės apsaugoje, tad Sara skubiai, nesuspėjus Todui paprašyti pagalbos, ją išlaisvino.

— Ačiū, — pasakė vyras.

— Nėra už ką. Visko pasitaiko. Kartais man atrodo, kad Liusė taip elgiasi tyčia.

Kol Todas sodino sūnų į vežimą, Sara žiūrėjo į didįjį meškiną, kurio snukyje buvo sustingusi laukinio siaubo išraiška. Atrodė, lyg meškinas mato kažką siaubinga, bet neįstengia prisišaukti pagalbos. Sara nepagalvojusi prašneko:

— Matai tas tris moteris? — paklausė ji, kaip galima atsargiau rodydama link užkandžių stalo. — Žinai, kaip jos tave vadina?

— Kaip?

— Išleistuvių karaliumi.

— Oi, — lyg įžeistas krūptelėjo Todas. — Kaip baisu.

— Tai komplimentas. Tu svarbus jų fantazijų pasaulio veikėjas.

— Gali būti, — dvejodamas atsiliepė jis. — Gerai, kad nesugalvojo ką nors baisesnio.

— Viena iš jų pažadėjo man penkis dolerius, jei gausiu tavo telefono numerį, — išpyškino savo narsos priblokšta Sara.

— Penkis žalius? — nusišypsojo Todas. — Galim pasidalinti per pusę?

— Gal kaip nors ir sutarsim.

Todas apieškojęs savo drabužius nieko nesurado.

— Gal turi rašiklį?

Sara žinojo, kad kažkur sauskelnių maiše yra šratinukas, bet nenorėjo eiti atgal iki stalo. Be to, ji sumanė geresnę išeitį.

— Žinai, kas jas išverstų iš klumpių? Jei mane apkabintum, būtų daug geriau už telefono numerį.

Abu keletą sekundžių stovėjo it stabo ištikti. Pagaliau Saros pasitikėjimas savimi ėmė nykti. Bet tada Todas žengė link jos. Išleistuvių karaliaus veidas spindėjo mėlyno dangaus fone. Jis nusišypsojo, droviai išskėsdamas rankas.

Sarai buvo svetimas aukšto žmogaus apkabinimas. Ji prispaudė savo veidą prie vyriškio raktikaulio. Atsidūrė nepatogiai arti prakaito dėmės, kuri plėtėsi Todo pažastyje. Moteris užuodė nuo jo kūno sklindantį sūrų kvapą, kuris ją keistai ramino.

— Visai neblogas jausmas, — sušnibždėjo jis.

Ji kiek galėdama linktelėjo ir prisiglaudė šiek tiek stipriau. Atrodė, lyg jiedu šoktų lėtą išleistuvių šokį. Nugarą atsukusi į užkandžių stalą, Sara tegalėjo įsivaizduoti siaubą, kurį sukėlė šis apkabinimas. Ji pasuko galvą į šoną ir pažvelgė aukštyn.

— Žinai, kas būtų tikrai juokinga?

Prisimindama tą dieną, ji nebuvo tikra, ar Todas ką nors atsakė. Galbūt jis linktelėjo, ar neaiškiai pritardamas sumurmėjo. Bet kokiu atveju, jis padarė tiksliai tą, ką ji norėjo pasiūlyti. Viskas vyko taip, tarsi Todas jos mintyse būtų perskaitęs kiekvieną tos akimirkos detalę.

Pirmasis bučinys buvo dvejojantis, tik pusiau rimtas, tarytum abu vaidintų pjesėje. Tačiau antrasis, be abejonės, buvo tikras. Švelnus, bet stiprus, sukeliantis lengvus virpulius. Toks bučinys tobulai tiktų antros valandos nakties atsisveikinimui prie bendrabučio durų. Žaidimų aikštelėje, vidurdienį ir tarp dviejų beveik nepažįstamų žmonių, jis buvo gana beprotiškas. Laimei, vienas iš jų turėjo užtektinai nuovokos atsitraukti. Keista, bet Sara niekaip negalėjo atsiminti, kuris iš jų taip pasielgė.

— Dieve, — sumurmėjo ji.

Todas pliku dilbiu brūkštelėjo per burną. Jis buvo išraudęs.

— Oho, — ištarė.

— Geriau eik, — patarė jam Sara.

Vyriškis linktelėjo ir, netaręs nė žodžio, nužingsniavo lėtai futbolo aikšte stumdamas vežimėlį. Sara stebėjo tolstančią plačią Todo nugarą kaip galėdama ilgiau, tada atsisuko į nejudančiose sūpynėse sėdinčią dukrą, kurį stebėjo tą patį vaizdą, kaip ir ji.

— Eime, Liuse, — tarė Sara.

Pirmą kartą motinai ją iškeliant iš sūpynių kėdės, Liusė nesiginčijo. Tylėdamos ir susikibusios už rankų jos grįžo prie stalo. Artėdama prie kitų motinų, Sara kojose pajautė silpnumą, tačiau veidas spindėjo pasididžiavimu bei gėda. Šeril ir Teresa spoksojo į ją iš nuostabos visiškai sustingusiais veidais. Marija Ana atrodė įsiutusi.

— Esu tikra, kad tavo dukrai šis vaizdelis pasirodė labai pamokantis.

— Jo vardas — Todas, — atsakė. — Jis — teisininkas. Beje, jis labai malonus ir mielas žmogus.

SUSIRŪPINUSIŲ TĖVŲ KOMITETAS

Aronas atrado savo penį. Kai tik turėjo laisvą akimirką — žiūrėdamas televizorių ar, sakykime, klausydamas pasakos-jo ranka visada keliaudavo pietų kryptimi, o veidas tapdavo užsisvajojęs ir švelnus. Šis naujas pomėgis labai paspartino ėjimo ant puoduko treniruotes. Todėl dieną namuose berniukas jau mūvėdavo apatines kelnaites (naktį ir viešumoje jam vis dar reikėjo sauskelnių teikiamo saugumo). Kadangi labai dažnai tekdavo kuo greičiau bėgti į tualetą, Aronas dėvėjo tik apatines kelnaites. Viršutinių kelnių nesimaudavo. Lengvo priėjimo ir tamprios gumos ties liemeniu sąjunga viliojančiai kvietė Arono ranką keliauti žemyn. Savaime suprantama, berniukas buvo daugiau nei laimingas, galėdamas paklusti kvietimui beveik be pastangų.

Kadangi Todas ir Ketė vaikų auginimo knygose skaitė, jog vaikų masturbacija yra dažnas ir nepavojingas dalykas, bei tikėjo, jog žmogus turi išimtines nuosavybės teises į savo kūną, sūnaus nuo naujojo įpročio atpratinti nesistengė. Tačiau kartais juos apnikdavo abejonės:

— Ar tu būdamas mažas taip darei? — paklausė Ketė. Jie stebėjo, kaip Aronas, žiūrėdamas vaizdajuostę apie Klifordą, didžiulį raudoną šunį , nerūpestingai glostė savo mažytį vyriškumą.

— Nemanau, — pasakė Todas. Jam buvo labai sunku prisiminti ankstyvąją vaikystę. Kai tik bandydavo, vienintelis vaizdas, kuris išryškėdavo, būdavo virš jo kybantis motinos veidas. Ji apkamšo jį lovoje. Tokia visa švytinti, mylinti. Kartais Todui atrodė, kad vis dar jaučia jos meilę.

— Aš tai tikrai taip nedariau, — pasakė Ketė. — Mano mama sakydavo, kad ten labai nešvaru, ir net neleisdavo tos vietos liesti. Žinoma, ji neleisdavo ir nykščio čiulpti. Bandydama nuo to atpratinti, netgi mano pirštus dažydavo tuo šlykščių, tirštu tepalu.

— Čiulpti nykštį visiškai normalu! — pareiškė Todas, imituodamas Daktarą Rutą, kuris Ketei taip patiko. Daktarą Rutą jis mėgdžiodavo, kai mylėdamasis norėdavo, kad žmona atsipalaiduotų ir leistų išmėginti ką nors nauja (Visiškai nomalu dėti antrankius!) . Tai buvo viena iš jos mieliausių silpnybių (bent jau anksčiau). Jei Todas sugebėdavo įtikinti, jog abejonių keliantys veiksmai telpa į „normalaus elgesio rėmus”, ji sutikdavo daryti beveik viską. — Ta pat visikai nomalu susijauditi pamačius dideli raudona šunį! — Ketė mandagiai sukikeno, tačiau jos protas jau svarstė kitas problemas.

— Beje, — tarstelėjo ji, — ar šiandien mokėtės skaičiuoti?

— Nelabai, — prisipažino Todas.

Ketė neseniai įsigijo priešmokyklinį Matematikos linksmybių rinkinį. Ji norėjo, kad Aronas nuo vaikystės susidomėtų skaičiais: atpažintų skaitmenis, sugebėtų suskaičiuoti iki šimto, gal net galėtų atlikti nesudėtingus sudėties veiksmus. Žinoma, kaip ir kiekviena užsiėmusi motina, ji nusprendė, jog sutuoktinis tobulai tinka mokyti sūnų. Deja, Todas nesižavėjo šiuo Ketės sprendimu. Jis neslėpdavo, jog nejaučia jokio susidomėjimo tokia užmačia. Dėl Dievo meilės, juk tam vaikui tik treji metai! Kai galvoja apie linksmai praleistą laiką, berniuko vaizduotėje iškyla daužomi traukiniai. Jam tikrai nerūpi matematika!