Том Перротта: Maži vaikai

Tom Perrotta

Maži vaikai

Romanas

Iš anglų kalbos vertė IGNAS URNIKAS

ANOTACIJA

Rankose laikote ypatingą, knygą. Nepaprastai kandžią ir drauge šmaikščią. Apie jaunus nuobodžiaujančius priemiesčio tėvus, o gal — vaikus suaugusiųjų kūnuose? Psichologiniai žaidimai, neištikimybė, net smurtas — visa tai nuolat vyksta aplink mus — šeimose, kurias iš pirmo žvilgsnio pavadintume tobulomis... Susipažinkite su trisdešimtmečiais iš amerikiečių rašytojo Tomo Perrottos romano Maži vaikai , kurį į bestselerių sąrašus įtraukė New York Times, Los Angeles Timest San Francisco Chronicle ir daugybė kitų leidinių. Pagrindiniai knygos veikėjai augina vaikus ramiame priemiestyje, kur gyvenimas atrodo tarsi sustojęs — iki tos vasaros, kai į miestą grįžta už vaikų tvirkinimą kalėjęs vyras, o mažylių žaidimų aikštelėje tarp jaunų tėvų užsimezga romanas, kuris nueina toliau, nei kuris nors iš jų tikėjosi.

I dalis

Padorūs žmonės, saugokitės!

BLOGA MAMYTĖ

Jaunos mamos pasakojo viena kitai, kokios jos pavargusios. Ši tema buvo viena iš mėgstamiausių. Taip pat jos mėgo šnekėti apie valgį, prastus savo vaikų įpročius. Kitos dvi populiarios temos buvo vietinių vaikų darželių privalumai ir treniruočių režimo laikymasis — iš esmės neįmanoma užduotis. Maloniai šypsodamasi, siekdama paslėpti pažįstamą nevilties jausmą, Sara priminė sau, jog privalo galvoti kaip antropologė.

Aš tyrinėtoja, studijuojanti nuobodžių priemiesčio moterų elgesį. Tikrai nesu tokia kaip jos!

— Aną vakarą mes su Džeriu žiūrėjome Džimo Kerio filmą... — staiga prabilo Šeril, Kristijano motina. Kristijanas, trejų su puse metų amžiaus berniukas, mėgo išdidžiai vaikščioti po žaidimų aikštelę, vaidinti mafijos bosą ir šaudyti į kitus vaikus bet kuo, kas nors kiek panėšėjo į šaunamąjį ginklą. Jam tiko ir šiaudas, ir nukąstas bananas, netgi smėlio dėžėje palikta lėlė Barbė. Sara negalėjo pakęsti to vaiko. Todėl, savaime suprantama, pažvelgti Kristijano motinai į akis buvo nelengva.

— Apie naminių gyvūnų detektyvą? — pasiteiravo Trojaus ir Izabelės motina Marija Ana. — Nesuprantu, nuo kada bezdėjimas tapo toks juokingas?

Tik nuo tada, kai žmonės pirmąkart išvydo dienos šviesą, — pagalvojo Sara, svajodama ištarti šią mintį garsiai.

Marija Ana buvo viena iš tų slegiančių supermamų: smulkaus kūno sudėjimo, rūpestingai pasidažiusi, dėvinti aptemptus sportinius šortus. Ji vairavo sportinį visureigį, dydžiu prilygstantį siuntų gabenimo tarnybos UPS automobiliui ir, žinoma, mėgo klausytis konservatyvių pokalbių laidų per radiją. Nesvarbu, kiek subtilių užuominų Sara pateikdavo, Marija Ana niekaip nesuprato ar atsisakė suprasti, jog bent viena mama gali

Rašą Limbou [* Rašas Limbou (Rush Limbough) - populiarus pokalbių laidų vedėjas]gerbti mažiau nei ji. Taip pat Marija Ana buvo šventai įsitikinusi, kad kitos motinos Hilari Klinton nereiškė tokios pagarbos kaip ji. Kiekvieną dieną Sara į žaidimų aikštelę ateidavo pasiryžusi Marijai Anai išrėžti tiesą į akis, tačiau kiekvieną kartą, dėl ne visai suprantamų priežasčių, nesiryždavo.

— Ne apie gyvūnų detektyvą, o apie policininką su asmenybės susidvejinimu, — tarė Šeril.

Aš, kitas aš ir Irena , — nekantriai pagalvojo Sara. Filmą sukūrė broliai Fareliai. Įdomu, kodėl visos kitos moterys niekaip nesugeba atsiminti įvairių netgi jau matytų filmų pavadinimų? Juk pati Sara visada atsimena daug nereikalingos informacijos apie filmus, kurių niekada nematė ir greičiausiai nepamatys net skrisdama lėktuvu.

— O! Šitą filmą mačiau, — paskelbė Kortnės mama Teresa, stambi kimiabalsė moteris, kuri visuomet atrodė taip, lyg vakar būtų išplempusi truputį per daug vyno. Nepaisant to, Sara iš visos draugijos ją mėgo labiausiai. Kartais, jei aplink nebūdavo žmonių, Sara su Teresa netgi slapčiomis surūkydavo po cigaretę. Papsėdamos it paauglės jos plepėdavo apie savo vyrus ir vaikus. Kai pasirodydavo kitos mamos, Teresa iškart tapdavo viena iš jų. — Man jis pasirodė visai mielas.

Na, žinoma, kad mielas, — žaidimų aikštelėje nebuvo didesnio pagyrimo nei mielas. Šis žodis reiškė nepavojingą, lengvai suprantamą, nekeliantį pavojaus šioms savimi patenkintoms užmiesčio mamoms. Žaidimų aikštelėje, kurioje Sara anksčiau lankydavosi, kažkas netgi filmą Amerikietiškos grožybės pavadino mielu. (Aišku, filmo pavadinimo niekas neprisiminė; jį apibūdino kaip tą, kuriame vaidino Kevinas, kokia ten jo pavardė, na, žinot, filmas, kuriame yra scena su rožių žiedlapiais.) Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs Saros kantrybės taurę. Apsvarsčiusi visas galimybes, Sara nusprendė lankytis Reiburno mokyklos žaidimų aikštelėje. Tik bėda, jog nesvarbu, kurioje aikštelėje ji lankydavosi, padėtis nesikeisdavo. Visos jaunos mamos buvo pavargusios. Jos žiūrėdavo mielus filmus, kurių pavadinimų atsiminti nesugebėjo.

— Man jis patiko, — Šeril pasakė. — Deja, po penkiolikos minučių mes su Džimiu jau miegojom.

— Tau atrodo, kad tai blogai? — Teresa nusijuokė. — Aną vakarą, kai mes su Maiku mylėjomės, aš užsnūdau!

— Visko pasitaiko, mieloji, — užjaučiamai sukikeno Šeril.

— Tikriausiai, bet kai aš atsibudau ir puoliau atsiprašinėti, Maikas pasakė, jog net nepastebėjo.

— Žinai ką? Manau, jums reiktų sudaryti tam tikrą mylėjimosi tvarkaraštį. Pavyzdžiui, mes su Liuisu mylimės kiekvieną antradienį, devintą valandą vakaro, — pasiūlė Marija Ana.

Nesvarbu, nori tu to ar ne? — pagalvojo Sara, stebėdama žaidžiančius vaikus. Jos dukrelė stovėjo netoli šliuožyklos viršūnės, susigrūdusi į burną plaštaką. Kristijanas daužė Trojų, Kortnė rodė Izabelei savo apatines kelnaites su Undinėlės atvaizdu. Sara pastebėjo, jog net žaidimų aikštelėje Liusė su kitais vaikais bendravo nedaug. Ji liko nuošalyje, stebėjo kitus vaikus, lyg ieškodama užsiėmimo, kuris padėtų jai įsilieti į bendruomenės pasaulį. Visai kaip motina , — pagalvojo Sara, tuo pat metu jausdama gailestį dukrai ir iškreiptai didžiuodamasi jos panašumu į save.

— O kaip tu? — Sara neiškart suprato, jog Šeril kreipiasi į ją.

— Aš? Manęs Ričardas nelietė kelis mėnesius, — neįprastai kandžiai burbtelėjo Sara.

Kitos mamos nervingai susižvalgė, ir Sara suprato, jog tikriausiai bus nepastebėjusi, kada pasikeitė pokalbio tema.

— Ji visai ne apie tai, mieloji. Teiravosi, ar tu taip pat pavargusi kaip ir mes.

— O, — pasakė Sara, svarstydama kodėl jai visuomet taip sunku sekti pokalbį. — Nemanau. Aš niekada nemėgau ilgai miegoti.

Priešpiečiai būdavo tiksliai pusę vienuoliktos. Šį režimą įvedė ir jo laikymąsi sekė Marija Ana. Ji tikėjo, kad griežtas tvarkaraščio paisymas yra efektyvaus ir sėkmingo vaikų auklėjimo pagrindas. Savo atžalų kambariuose ji pastatė tamsoje šviečiančius skaitmeninius laikrodžius ir liepė vaikams rytais iš lovos nesikelti tol, kol pirmas laikrodžio skaičius nepasikeis į septynis. Taip pat moteris dažnai girdavosi, jog jos vaikai miegoti eina tiksliai septintą valandą vakaro ir net nemėgina priešintis. Tokia geležinė tvarka Sarai kėlė įtarimą ir pavydą. Ji niekada nemėgo valdingų asmenybių. Manėsi netgi pastebėjusi keistą pasitenkinimą Marijos Anos veide. Pasitenkinimą žmogaus, kuris, siekdamas priversti visus laikytis tvarkaraščio, nevengė „botago pliaukštelėjimo”.