Том Перротта - Maži vaikai

Sarą atgrasė ne Marijos Anos idėjos, o pati jų išraiška. Jos būdavo pateikiamos visiškai užtikrintai, pasipūtėliškai, lyg moteris būtų turėjusi viską, ko kada nors tikėjosi iš gyvenimo.

Tu norėjai tokio gyvenimo? — visada norėjo paklausti Sara. — Tikrai tokio? Šios nykios žaidimų aikštelės? Visureigio? Idiotiškų aptemptų sportinių šortukų? Kartą per savaitę pasiglamžyti su vyru? Geručių vaikų, kurie virpa iš baimės vien tik išgirdą tavo balsą?

— Čik čik, — pasakė Marija Ana, vaizduodama kerpamuosius judesius smiliumi ir didžiuoju pirštais. — Problema išspręsta.

— Kai kuriose valstybėse parduotuvių vagims nupjauna rankas, — pastebėjo Sara. — Galbūt ir mums reikėtų pasimokyti?

— Parduotuvėse vagysčių skaičius tikrai smarkiai sumažėtų, — paskelbė Marija Ana, sukeldama Šeril ir Teresos juoką.

Sara suprato, kad šį ginčą pralaimėjo, bet tai buvo nesvarbu. Svarbiausia buvo tai, kad ji išdrįso pasipriešinti. Po anos savaitės nutikimo su ryžių paplotėliais moteris nebesileido Marijos Anos išgąsdinama: nusprendė padaryti galą nutylėjimams ir menamam pritarimui. Nusprendė lankytis kitoje žaidimų aikštelėje — kai tik suras tokią, į kurią galima nueiti pėsčiomis ir kurioje lankosi normalūs žmonės. Šis sprendimas leido jai nesitaikstyti su kitomis motinomis ir suteikė Sarai galimybę reikšti savo nuomonę.

— Mano brolis rodydavo savo grožybes, — staiga pasakė Teresa. — Kai buvome paaugliai. Staipydavosi ir mano miegamajame, ir ant galinės automobilio sėdynės, ir net vakarieniaujant. Visada rasdavo būdą, kad aš viską matyčiau, o aplinkiniai nė nenutuoktų, kas vyksta.

— Negi tu niekam nepapasakojai? — paklausė Šeril.

— Ne, — papurtė galvą Teresa, lyg pati nesuprasdama savo atsakymo. — Nenorėjau, kad jis patektų į bėdą. Galbūt maniau, kad jei kam nors pasakysiu, apkaltins mane. Nežinau. Jis nesiliovė, kol pradėjo lankyti koledžą.

— Tai bjauru, — pasipiktino Marija Ana. — Ar kada nors apie tai su juo kalbėjai?

— Vieną kartą, — atsakė Teresa. — Maždaug prieš penkerius metus. Kiek atsimenu, mes truputį per daug išgėrėm, ir aš užsiminiau apie tuos dalykus. Broliui atrodė, kad jis taip pasielgė vieną kartą, ir laikė kvaila išdaiga. Tačiau tiesa yra ta, kad jis kartodavo tas išdaigas gana dažnai. Ne kiekvieną dieną ar savaitę, bet pakankamai dažnai. Pamenu, aš visada bijodavau, jog ir vėl tas pasikartos. Sara neįstengė susivaldyti:

— Reikėjo jį iškastruoti.

— Tai ne tas pats, — atkirto Marija Ana. — Jis nesirodydavo nepažįstamiems.

— Bent jau mes to nežinome, — suprunkštė Šeril.

— Dabar jis turi žmoną, — pasakė Teresa. — Ji laukiasi trečio vaikelio. Iš visų mano brolių ir seserų su juo sutariu geriausiai. Tiesiog ateina parodyti...

Ką ateina parodyti — norėjo paklausti Sara, kai Šeril staiga griebė Teresos ranką.

— Žiūrėk, — tyliai, bet greitai pasakė ji.

— Ką? — Teresa instinktyviai pažvelgė link sūpynių, kur Kortnė, Izabelė ir Liusė iš eilės šliuožė nuo šliuožyklos. — Kur?

— Ten, — pasakė Šeril. — Išleistuvių karalius.

— O Dieve, — Teresa nusišypsojo, lyg ką tik išgirdusi labai gerą naujieną. — Jis grįžo.

Sara stebėjo kitas moteris, žvilgčiojančias į sūpynes, ir nekantravo pagaliau pamatyti Išleistuvių karalių. Tai buvo gražus ir paslaptingas jaunas tėvas, kuris kelias pavasario savaites dažnai lankėsi Reiburno pradinės mokyklos žaidimų aikštelėje. Vėliau staiga prapuolė. Jo dingimas Šeril, Teresos ir Marijos Anos gyvenimuose paliko gilią emocinę tuštumą. Nė diena nepraeidavo be viltingų postringavimų apie jo išnykimo priežastis ir sugrįžimo galimybes.

— Galbūt jį atleido iš darbo, — tarė Teresa nuleisdama balsą, lyg bijodama, kad žmonės neišgirstų kalbant tokia gėdinga tema.

— Tu net nežinai, ar jis turėjo darbą, — pastebėjo Marija Ana.

Išleistuvių karalius priklaupė, norėdamas ištraukti savo sūnų, mažą liekną berniuką, dėvintį rausvai purpurinę juokdario kepurę, iš dvyniams skirto vežimėlio dešiniosios sėdynės. Kairiojoje sėdynėje pūpsojo didelis minkštas meškinas. Vyras lengvai, tarsi tūkstantąjį kartą, iškėlė sūnų iš vežimėlio ir pasodino jį į juodas, guminį vystyklą primenančias kūdikių sūpynes.

— Galbūt jam reikėjo atostogų? — pareiškė savo nuomonę Šeril.

— Atostogų? Nuo ko gi jis ilsėtųsi? — pasidomėjo kiek suirzusi Marija Ana.

— Nuo Išleistuvių karaliaus pareigų? — paklausė Teresa.

— Tai purvinas darbas, — kikendama pridėjo Šeril. — Bet juk kažkas privalo jį atlikti.

Kad ir kaip kvailai skambėjo Išleistuvių karaliaus pravardė, Sara turėjo pripažinti, kad ji vyriškiui tiko kaip pataikius pirštu į akį. Jis buvo aukštas ir gerai sudėtas, ilgais banglentininko stiliumi pakirptais šviesiais plaukais. Toje geroje išvaizdoje buvo kažkas keista ir pažįstama. Jis Sarai priminė linksmus vyrukus, demonstruojančius sportinius šortus sekmadienio laikraščio reklaminiuose prieduose. Tose nuotraukose modelių rankos būdavo pasitikinčiai sukryžiuotos ant krūtinės arba žavingai ištiestos į tuščią erdvę.

Bet kuriuo atveju, suprasti, kodėl jis sukelia tokį gilų įspūdį, buvo nesunku. Dauguma darbo dienomis žaidimų aikštelėje pasirodančių vyrų niekuo neišsiskyrė — vidutinio amžiaus, barzdoti ir stori akademikai, kurie kartu su atžalomis šliuožė nuo šliuožyklos, arba seneliai, kurie pakeisdavo tėvus, kai šiems prisireikdavo staiga nuvykti į darbą. Dar geresni buvo drovūs, akių nuo žemės nepakeliantys tipai ar vyrai, dirbantys pagal laisvą darbo grafiką. Tačiau nė vienas jų nebuvo panašus į Išleistuvių karalių, kuris atrodė lyg nužengęs iš muilo operos ir turėjo vienintelį tikslą — praskaidrinti nuobodų motinų gyvenimą.

— Įdomu, kuo jis verčiasi? — paklausė Sara.

Visos moterys net nenutuokė.

— Tikriausiai prieš vesdamas jis turėjo kokį nors darbą, — toliau dėstė Sara.

— Esu tikra, kad turėjo, — sutiko Marija Ana. — Tik apie tai nešnekėjo.

— O kaip jo žmona? Ką veikia ji?

— Na, tiesą sakant, mes nė karto su juo nešnekėjom, — paaiškino Šeril.

— Netgi nežinome jo vardo, — pridūrė Teresa.

— Iš tiesų? — paklausė Sara, nes visą šį laiką manė tiesiog užėmusi Išleistuvių karaliaus vietą prie stalo, nes kitos motinos visą padėtį nušvietė būtent taip: Jis dingo po kelių dienų, kai atėjai tu.

— Visada maniau, kad jis buvo jūsų draugas.

— Jautėmės nejaukiai, — pasakė Teresa. — Juk jis-ne moteris.

— Jo akivaizdoje mes sudirgdavome, — tarė Šeril. — Reikėjo nuolat galvoti, kokius drabužius rengtis, rūpintis makiažu. Tai labai vargino.

— Tiek stengėtės ir vis tiek su juo nepasišnekėjote? — nesugebėjo paslėpti nustebimo Sara. — Nejaugi jūs septintokės?

— Mes čia ateiname ne flirtuoti, — santūriai pastebėjo Marija Ana. — Mes čia ateiname rūpintis savo atžalomis.

— Dieve, — vėl įsiterpė Sara. — Kelinti dabar metai? Juk įmanoma šnekėti su vyru neflirtuojant.

— Jis truputį mane gąsdino, — tvirtino Teresa. — Labai sunku šitą paaiškinti.

Sara žvilgtelėjo vyriškio pusėn. Jam sunkiai sekėsi gretimose, šalia sūnaus esančiose sūpynėse pasodinti kimštą meškiną. Kai pagaliau pavyko, jaunasis tėvas pradėjo supti abejas sūpynes. Atrodė, kad tiek vaikas, tiek meškinas nusipelnė vienodo Išleistuvių karaliaus dėmesio.