Том Перротта: Maži vaikai

— Galbūt tau reikėtų sudaryti reikalingų daiktų sąrašą? Galėtum pakabinti ant lauko durų. Šitaip prieš išeidama pamatytum jį ir patikrintum, ar nieko nepalikai, — pasiūlė Marija Ana. — Aš taip visada darau.

Šitoj aikštelėj ilgai neužsibūsiu , — pagalvojo Sara žvelgdama į viršų ir prisiversdama nusišypsoti.

— Ačiū, — pasakė ji garsiai. — Šis patarimas tikrai labai naudingas. Reikės pabandyti.

RIEDLENTININKAI

Aštuoniasdešimt vienas... Aštuoniasdešimt du...

Ketė apie ketvirtą valandą paskambino mobiliuoju telefonu. Tuo metu Aronas miegojo, o Todas darė paskutinę, trečiąją, atsispaudimų seriją.

Aštuoniasdešimt trys...

— Labas, — prašneko ji iš atsakiklio, pūpsančio pirmame aukšte. — Kaip sekasi mano dviem mylimiausiems berniukams? Ar buvo linksma baseine?

Aštuoniasdešimt penki...

— Todai, į namus negrįšiu iki pusės septynių. Vienas interviu užtruko daug ilgiau nei tikėjausi, taigi teko visą dieną vytis tvarkaraštį. Labai atsiprašau.

Jis stengdamasis neprarasti ritmo sudejavo... Aštuoniasdešimt septyni ... tą dieną Todas tikėjosi prieš vakarienę suspėti šiek tiek pabėgioti... Aštuoniasdešimt aštuoni... palinko kairėn... Aštuoniasdešimt devyni... geriau išsitiesus...

— Mėsainius ir neriebius dešrainius rasi šaldytuve, tereiks pagaminti marinuotų baklažanų ir pipirų salotas su geru alyvų aliejumi. Gerai, atrodo, pasakiau viską. Aronai, būk geras berniukas ir klausyk tėčio. Mamytė tave myli. Iki pasimatymo vakare.

Devyniasdešimt du... jo rankos nuo įtampos drebėjo... Devyniasdešimt trys... tikrai norėjo pabėgioti... Devyniasdešimt keturi ... sušiktas interviu... Devyniasdešimt penki... Liesi dešrainiai, koks kvailas pavadinimas... Devyniasdešimt šeši... kai vaikai pagaliau supras, kad valgė vegetariškus dešrainius... Devyniasdešimt septyni... pragaras atrodys kaip maloniausia vieta Žemėje... Devyniasdešimt aštuoni... tik du liko... Devyniasdešimt devyni... paskutinis... Šimtas... Pagaliau!

Jis pašoko nuo grindų, kūnas po trijų šimtų atsispaudimų virpėjo iš pasitenkinimo. Pasitenkinimo, kurį sukelti gali tik sunki treniruotė. Žinoma, pasaulyje yra daug pasitenkinimą žudančių ar slopinančių dalykų. Pavyzdžiui, Ketė užtrukdama darbe visiškai sugriovė jo planus. O dar tas jos nuolatinis nuovargis grįžus namo ir slegiantis kaltės jausmas, kurį motina patiria visą dieną nematydama sūnaus. Negana to, Ketė elgiasi taip, tarsi dėl visko būtų kaltas Todas. Na, gal kažkokia kaltės dalis jam iš tiesų priklausė, bet negi būtina nuolat tai priminti?

Žinoma, Todo gyvenime buvo ir išties puikių dalykų. Pavyzdžiui, ilgos vasaros dienos, pilnos dykinėjimo, popietės, praleistos prie baseino. Vyrui patiko ne vanduo, o jaunos maudymosi kostiumėlius vilkinčios mamos, kurios į baseiną vesdavosi vaikus. Todui taip pat patiko jausmas, kuris jį užvaldė dabar: nuostabus tricepsų maudimas, stiprus kraujo tekėjimas į pavargusius raumenis. Patiko, kad Aronas paprašė pagalbos tinkamu laiku. Tai kažkas įstabaus. Juk tėčio sūnui labai dažnai prisireikdavo. Laimei, Aronas nebijojo to pareikšti garsiai.

— Palauk, mažiau, — pasakė Todas. — Tuoj ateisiu.

Dažniausiai ryte, tik atsibudęs, Aronas spinduliuodavo vaikiška energija, jo akys švytėdavo švelnumu ir meile. Popiečio miegas, kad ir koks jis būtų, dažniausiai sukeldavo visiškai priešingą poveikį. Iš miegamojo Aronas išeidavo lyg apdujęs ir surūgęs kaip paauglys. Jo mėgstamiausia juokdario kepurė būdavo suplota į blyną, šlapias vystyklas kabodavo ties keliais. Netgi pats nekalčiausias klausimas ar norėtum užkąsti? galėdavo išmušti vaiką iš vėžių. Kartais kalbinamas Aronas pradėdavo piktai klykti ar net pravirkdavo. Ilgi bandymų ir klaidų mėnesiai išmokė Todą nešnekėti. Jis tiesiog pasodindavo ponaitį Paniurėlį ant kėdės, paduodavo buteliuką pieno bei pakelį perteptų Oreo sausainių ir įjungdavo Rafio koncerto įrašą.

Kol Aronas pasidėjęs galvą ant stalo snaudė, Todas pradėjo ruošti vakarienę. Išdžiovino salotų lapus ir pradėjo maišyti padažą. Paruošęs jį, ant stalo pasidėjo pjaustymo lentelę ir ėmė smulkinti pipirus bei baklažanus. Smulkino tol, kol šie tiko kepti ant grotelių.

— Tingalajo! — dainavo jis pats to nesuvokdamas. — Bėk, mano mažasis asilėli, bėk!

— Tėveeeeli! — Priešingai Rafiui, Aronas atkakliai priešinosi, kai Todas sumanydavo dainuoti kartu su įrašu. — Tu baik.

— Atsiprašau. Atrodo, vėl pamiršau.

Jei prieš dešimt mėty kas nors būtų pasakęs, kad ateis laikas, kai jis visą dieną praleis namuose, ruošdamas vakarienę ir dainuodamas vaikiškas daineles, Todas būtų manęs, kad tam žmogui trūksta kelių varžtelių. Jis buvo studentų sporto klubo narys, labai mėgo roko grupes Pearl Jam ir Buffalo Tom . Rafis tikrai nebuvo vienas iš mėgstamų atlikėjų, tačiau dabar... Dabar Todas su sūnumi Rafio gyvo garso koncerto įrašo klausėsi bent du kartus per dieną. Tai buvo jų vasaros muzika. Lygiai kaip antrame kurse pavasario semestro metu Todui ir studijų broliams — Nirvanos albumas Nevermind. Todas ne tik mintinai mokėjo dainų tekstus, bet galėjo pakartoti Rafio monologus, skambančius tarp dainų.

— Berniukai ir mergaitės, ar esate girdėję dainą apie penkias mažas antis? — Rafis laukia, kol publika nustos pritariamai šaukti. Tada jis sukikena ir sako:

— Na ką gi, šita daina bus kitokia.

Skirtingai nuo kitų pažįstamų tėvų, kurie tvirtino nekenčią savo vaikų klausomos muzikos, Todas nebijojo prisipažinti mėgstąs Rafį. Muzika buvo užkrečianti, pats atlikėjas — švelnus ir nuoširdus. Jo koncertuose nebuvo jokių kvailų maivymųsi. Maivymųsi, dėl kurių roko žvaigždės tam tikro amžiaus sulaukusiems žmonėms tapdavo atgrasios. Rafis niekada nepasipūstų, nepaliktų savo žmonos su dukra ant rankų ir niekuomet neišsitaškytų smegenų, siekdamas parodyti, kaip užknisa būti turtingam ir įžymiam.

— Tėveli, — Aronas uostė savo rodomąjį pirštą, laikydamas jį sau prieš veidą.

— Taip?

— Na..

— Kas atsitiko?

— Kažkas smirdi kakučiu.

— Oi, Aronai, kiek karty reiks kartoti...

— Aš sauskelnių neliečiau, tėveli, tikrai tikrai neliečiau, — įnirtingai purtydamas galvą bandė įtikinti vaikas.

Traukinių daužymas buvo trejų metų vaiko protui itin tinkantis žaidimas. Šis brutaliai paprastas žaidimas, kurį Aronas pats sugalvojo, reikalavo tik dviejų žiedo formos trasa stumiamų garvežių (Gordono ir Persio iš filmuko apie garvežiuką Tomą) ir linksmų važiuojantį traukinį imituojančių garsų. Žinoma, garsai tęsdavosi tol, kol du garvežiai neišvengiamai susidurdavo.

— Bum! — šaukdavo Aronas. Šis garso efektas visuomet lydėdavo susidūrimą. — Še tau, Gordonai!

— Oi, — sudejuodavo Todas, kai jo garvežys nuvirsdavo nuo bėgių. — Man skaudėjo, Persi.

Aronas visuomet kvatodavo, išgirdęs Todo įsižeidusį balsą ir kvailą britišką akcentą. Jei suvaidintų šimtą traukinio katastrofų, visus šimtą kartų Aronas suriktų Bum! ir pradėtų nevaldomai kvatotis, kai Gordonas šimtąjį kartą praneštų apie sužeidimą. (Todas visuomet būdavo Gordonas ir visuomet pralaimėdavo.) Tai buvo vienas puikus, bet kartu ir nenormalus trejų metų vaiko privalumas — jam niekas neatsibosdavo. Jei kas nors buvo gerai, tai ir likdavo gerai. Na, bent jau tol, kol sukaks ketveri.