Том Перротта - Maži vaikai

Dėl neaiškių priežasčių Todas visiškai neprieštaraudavo automatinių traukinių daužymo žaidimo kartojimui, tačiau penkis šešis kartus skaityti tą pačią knygą ar keletą ratų žaisti kvailą stalo žaidimą Saldainių kraštas tikrai pabosdavo. Galbūt viskas dėl to, kad Aronas — berniukas. Bet kokiu atveju, vaikis jautė neginčijamą pasitenkinimą stebėdamas du kietus kūnus, didele jėga besitrenkiančius vienas į kitą.

Bum! Oi!

Žaidimas pasibaigė iškart, kai Aronas išgirdo spynoje sukamą raktą. Jis numetė Persį į šalį, pašoko ant kojų, spoksodamas į lauko duris, lyg laukdamas kažko nenusakomo.

Žinoma, Ketė buvo nuostabi, netgi ilgos darbo dienos vakare, vargingai atsidusdama ir numesdama pilną rankinę ant žemės. Ji buvo tokia moteris, kuri visuomet nustebindavo, o Todą apimdavo jausmas, kad žmona yra vis dar tokia pat nuostabi, kokią prisiminė. Net jei tai atrodė beveik neįmanoma, kai jos nebūdavo šalia.

— Mamyte! — žioptelėjo Aronas, nusitraukdamas juokdario kepurę nuo galvos ir mesdamas ją sau per petį. — Tu grįžai!

— Mano mažas berniukas, — pasakė Ketė atsiklaupdama ant vieno kelio ir plačiai, lyg sekmadieninėje mokykloje matytame plakate vaizduojamas Jėzus, išskėsdama rankas. — Kaip aš tavęs pasiilgau.

Aronas kiek galėdamas greičiau pasiledo bėgti link mamos. Berniukas atrėmė veidą į jos krūtinę, Ketė glostė Arono galvą taip švelniai, kad Todas turėjo nusisukti. Jo akys nukrypo į rankoje esantį garvežį. Atrodė, lyg irzlioje Gordono veido išraiškoje glūdėjo slapta užuomina.

— Man skaudėjo, Persi.

— Atrodo, truputį įdegei. — Tyrinėdama meilų Arono veidą Ketė nepatenkinta purtė galvą. — Nejaugi tėvelis ir vėl pamiršo patepti kremu nuo saulės?

Darbo dienomis, po vakarienės, Todas viešojoje bibliotekoje ruošdavosi teisės egzaminui. Jei būtų norėjęs, vyriškis galėjo pasilikti namie-jie su Kete įrengė mažą, garso beveik nepraleidžiantį darbo kambarį — bet savo psichinės sveikatos vardan jis turėjo nors kelioms valandoms išeiti iš namų. Gyvai žingsniuodamas pro Plezentstrito parduotuves, Todas pirmą kartą tą dieną jautėsi it laisvas suaugęs žmogus. Šiltą vasaros vakarą linksmai pėdino šaligatviu, nestūmė vežimėlio ir nesijaudino dėl tuoj pasipilsiančių valdingų trimečio sūnaus reikalavimų.

Be to, namuose jam buvo sunku susikaupti. Todą blaškė mintis, kad kažkur namuose, kažkur netoli, kikendami ir apsikabinę ar murmėdami malonius žodelius vienas kitam, net negalvodami apie jį, žaidžia Ketė ir Aronas. Kad ir kaip miela būtų, aistra tarp motinos ir sūnaus, kiekvieną vakarą nušviečianti namus, Todui atrodė truputį atgrasi. Tarsi Ketei grįžus namo Arono akyse Todas tapdavo eiliniu, dėmesio nevertu nepažįstamuoju, kuris tiesiog užima vietą. Aronas staiga pamiršdavo, kad Todas yra mylintis tėtis. Tėtis, kuris siekdamas užtikrinti sūnaus laimę ir saugumą paaukojo jam visą dieną — visą gyvenimą.

Labiausiai tėvo širdį skaudino juokdario kepurė. Visą dieną Aronas elgėsi su ja kaip su vertingiausiu turtu-ją užsimaukšlinęs valgė, žaidė, miegojo, netgi pravirkdavo, jei kas nors bent žodeliu užsimindavo apie būtinybę ją nusitraukti einant į baseiną — bet, kai tik Ketė grįždavo namo, kepurė skrisdavo kuo toliau, lyg niekam nereikalinga šiukšlė. Todas buvo beveik įsitikinęs, kad taip Aronas pareikšdavo, kad visa diena iki šios akimirkos — tėčio dienos dalis — buvo tik kvaila išdaiga. Tikroji diena prasideda tik dabar, grįžus mamytei. Brangios kelios valandos prieš miegą, kai berniukas, vaikščiodamas su varpeliais nusagstyta purpurinės spalvos kepure ant galvos, netroško visam pasauliui vaikiškai pasakyti: Eikit šikt!

Todas suvokė, jog neverta nervintis dėl tokio menkniekio. Juk juokinga, kai suaugusiam vyrui vaiko prisirišimas prie motinos kelia pavojų. Todas koledže studijavo psichologiją, todėl gerai išmanė Edipo kompleksą ir jo vystymosi fazes. Vyriškis žinojo, kad po kelių metų Aronas šį visa gožiantį prisirišimą prie motinos išaugs. Gali būti, kad paauglystėje, sutikęs Ketę prekybos centre, Aronas apsimes jos nepažįstąs. Bet, žinoma, visa tai — ateitis. O dabar Todas pavydėjo ir jautėsi vienišas. Jo širdžiai nebuvo svetimas ir pyktis. Vienintelė išeitis buvo kuo greičiau dingti iš namų.

Riedlentininkai važinėjosi netoli bibliotekos pastato. Todas atsistojo įprastoje stebėjimo vietoje, norėdamas pažiūrėti, ką jie veikia. Šį vakarą jų buvo keturi. Berniukai nuo dešimties iki trylikos metų, vilkintys šortus iki kelių, apsmukusius marškinėlius ir avintys retro sportbačiais. Šalmų virvelės pasmakrėje buvo neužsegtos arba visiškai laisvai užsegtos. Savaime suprantama, taip dėvimi šalmai galvos visiškai nesaugojo. Prieš kelias dienas Todas šią mintį išsakė garsiai. Riedlentininkų karalius, atsipalaidavęs drąsuolis, kitiems žinomas kaip Dži, jam atsakė ištobulintu tuščiu žvilgsniu, net nesiteikdamas gūžtelėti pečiais.

Grakštus ir bebaimis Dži iš prigimties buvo sportininkas. Atrodė, kad jį su riedlente sieja mistinis ryšys. Jis šokinėjo ant laiptų ir nuo laiptų ar šaligatvių, čiuožė vamzdžiais ar sienų kraštais. Jis beveik visada nusileisdavo ant kojų. Labiau žemę mėgstantys jo draugai apsiribojo pačiais paprasčiausiais triukais. Tiesa, dažniausiai jie vis tiek griūdavo ant žemės ir dejuodami trindavo skaudančius užpakalius.

Todas nesuprato, kodėl jis kiekvieną vakarą grįždavo stebėti tuos pačius vaikus, nuolat rodančius trumpą triukų programą. Jei nuoširdžiai, iš dalies jam buvo įdomu. Tai buvo lyg privalomo vaikystės kurso kartojimas. Jis pats niekada nesimokė važinėti riedlente, nes vaikystėje labiau domėjosi geriau organizuotomis ir varžytis reikalaujančiomis sporto šakomis, tačiau atėjus laikui norėjo išmokyti Aroną. Lygiai kaip ir jo tėvas išmokė jaunąjį Todą važinėti dviračiu. Maždaug prieš savaitę vyriškis buvo nuėjęs į sporto prekių parduotuvę, ketindamas nusipirkti riedlentę, bet paskutinę akimirką, pamatęs ateinantį pardavėją, išsigando. Juk joks normalus trisdešimtmetis riedlentės nepirktų.

Jei Kete būtų pamačiusi jį, stoviniuojantį po bukmedžiu, vieną ranką padėjusį ant žalios pašto dėžės, įdėmiai, lyg olimpinių žaidynių teisėjai, stebintį riedlentininkus, ji būtų radusi paprastą paaiškinimą: Todas švaisto laiką, rizikuoja savo profesine karjera ir jų šeimos ilgalaikiais finansiniais planais. Žinoma, ji būtų visiškai teisi. Vienintelis blogesnis už egzamino perlaikymą dalykas yra pats ruošimasis tam egzaminui. Tai panašu į aktoriaus pastangas mintinai išmokti teksto eilutes, kai abu — tiek Todas, tiek aktorius — žino, jog atėjus lemiamai akimirkai, nei vienas, nei kitas reikiamos informacijos neatsimins. Kita vertus, jei Todas būtų panorėjęs švaistyti laiką, ilgai netruktų. Vyriškis žinojo visus jo švaistymo būdus: bibliotekoje skaitytų žurnalus, naršytų internetą, vartytų knygas, nusipirktų ledų ir sėdėdamas ant parko suoliuko juos valgytų arba blogai nusiteikusioms Žaliojo tvenkinio antims sumaitintų bandelę. Netgi nuklystų į vidurinę mokyklą pažiūrėti rungtynių šokėjų komandos treniruotės. Po galais, dabar tos treniruotės daug seksualesnės, nei tada, kai jis mokėsi vidurinėje. Tačiau jis nieko panašaus nedarė. Jis paprasčiausiai eidavo pažiūrėti riedlentininkų.

Todas kelias savaites stebėjo Dži ir jo draugus. Kartais jis spoksodavo į vaikus visą valandą, bet nebuvo nė karto, kad nors vienas būtų jį pastebėjęs. Jie net nelinkteldavo galvos, net nesumurmėdavo sveikindamiesi. Riedlentininkai buvo atsitvėrę nuo pasaulio — niekuo nesidomėjo. Atrodė, jog išskyrus jų mažą pomėgių ratą pasaulyje nebuvo nieko svarbaus. Akys visuomet nudelbtos žemyn, bendravimas prasideda ir baigiasi vienskiemeniais žodžiais ar niurnėjimu. Kai kuris vienas iš draugijos ypač žiauriai nukrisdavo ar atlikdavo ypatingai sudėtingą triuką, jie beveik nepakeldavo akių. Netgi juos stebinčios bei kikenančios bendraamžės gražios mergaitės berniūkščių nedomino.