Том Перротта - Maži vaikai

Nesvarbu, kaip atsainiai Sara vertino fanatišką punktualumą, ji negalėjo nepastebėti, kad vaikus tai ramina. Nė vienas nesiskųsdavo dėl alkio, neklausinėdavo, kiek valandų. Visi paprasčiausiai žaidė aikštelėje įvairiausius žaidimus žinodami, kad atėjus laikui valgyti, jiems bus nedelsiant pranešta. Netgi Liusė atrodė dėkinga už šį vieną vienintelį pastovų dalyką savo gyvenime. Tądien, kai Liusė pirmą kartą pasijutusi būrelio dalimi, kartu su kitais vaikais bėgo prie užkandžių stalo, Sara pastebėjo savo dukters akyse džiaugsmą.

— Mamyte, mamyte! Metas valgyti! — šaukė ji bėgdama.

Žinoma, neviena sistema nėra tobula , — galvojo Sara, karštligiškai kuisdama sauskelnių krepšį ir ieškodama ryžių paplotėlių. Galėjo prisiekti, jog išeidama iš namų įsidėjo juos krepšin. Galbūt tai nutiko vakar? Juk atskirti šiokiadienius vieną nuo kito dabar taip sunku... Jie visi susiliejo kaip krūvelė kreidelių, netyčia paliktų saulės šviesoje.

— Mamyte! — nekantrumo gaidelė pasigirdo Liusės balse. Visi kiti vaikai, atsidarę užspaudžiamus Ziploc maišelius bei plastmasines Tupperware maisto dėžutes, skubiai valgė Cheerios avižinius dribsnius ir auksinės žuvelės formos traškučius. — Kur mano užkandėlė?

— Tuoj surasiu, Liuse, — patikino Sara savo nekantrią ir alkaną dukrą.

Net supratusi, kad paplotėlius paliko namie, Sara apsimetė jų ieškanti. Žiūrėti į juodą krepšio vidų buvo daug lengviau, nei pasakyti dukrai tiesą. Ji išgirdo, kaip kažkuris vaikas siurbia sulčių likučius iš kartoninio pakelio.

— Kur dingo mano priešpiečiai? — garsiai paklausė griežtas jaunas balsas.

Sarai prireikė daug drąsos pažvelgti dukrai į akis.

— Aš labai atsiprašau, mieloji, bet mamytė niekaip neranda tavo maistelio, — nedrąsiai, lėtai sušnibždėjo Sara.

Liusė nesiginčijo. Ji tik suraukė savo mažą išblyškusį veidelį, sugniaužė smulkius kumštelius, aiškiai padažnėjo jos kvėpavimas. Iš šalies atrodė, jog mergytė kaupia jėgas kitam maisto reikalavimo „operacijos” etapui. Sara gailiai pažiūrėjo į kitas moteris, kurios susidomėjusios stebėjo ir laukė, kas bus toliau.

— Atrodo, šiandien pamiršau ryžių paplotėlius, — liūdnai paaiškino Sara. — Tikriausiai palikau juos ant virtuvės spintelės.

— Vargšelė, — paguodė Šeril.

— Tai jau antras kartas šią savaitę, Sara, — priminė Marija Ana.

Tu nepakanti kale , — Sara negalėjo susilaikyti nepagalvojusi.

— Kartais tikrai sunku viską atsiminti, — pastebėjo Teresa, duodama Kortnei tūbelę jogurto ir dėžutę razinų.

Sara pažvelgė į savo dukrą, kuri vis garsiau verkšleno.

— Pasistenk nusiraminti, Liuse, — maldavo Sara.

— Ne! — sušuko mergaitė. — Nenoriu nusiramint!

— Nekelk prieš mane balso, panelyte!

— Bloga mamytė! Aš noriu valgyt!

— Dukryte, mamytė pamiršo maistelį namuose, — bandė aiškinti Sara, duodama sauskelnių maišą savo dukrai. — Imk ir paieškok pati.

Piktai pažiūrėjusi mamai į akis, Liusė griebė maišą ir į vieną krūvą ant lentinių grindų išpurtė visus jame esančius daiktus: sauskelnes, servetėles, smulkius pinigus, knygas, žaislus ir į rutuliukus susuktas vienkartines Kleenex nosines.

— Mieloji, — paprašė Sara, ramiai rodydama į netvarką ant žemės, — būk gera, sutvarkyk.

— Aš... noriu... užkanduko! — žioptelėjo Liusė. Iškart po to užtvanka griuvo. Visa savitvarda išnyko, ir maža alkana mergytė pradėjo gailiai verkti. Jos verksmas panėšėjo į mirštančio gyvūno vaitojimą. Net kiti vaikai atsisuko ir stebėjo tarsi suvokę, kad jų draugė yra tikra ašarų meistrė. Atrodė, jog jie stengėsi įgyti patirties, pagerinti įgūdžius verkimo mene.

— Vargšė mergytė, — dar kartą pasakė Šeril.

Kitos motinos tikrai žino, ką daryti tokiomis akimirkomis, — pagalvojo Sara. Tikriausiai jos visos perskaitė tą pačią knygą. Sara dvejojo, nežinojo, ką daryti. Galbūt turėjo nekreipti dėmesio į dukters liūdesį ir leisti jai išsiverkti? O gal privalėjo paimti dukrelę ant rankų ir priminti, kad ši vis dar yra mylima bei saugi? Deja, Sarai atrodė, kad kažkada ji girdėjo abu patarimus, todėl apsispręsti buvo labai sunku. Nesvarbu, kuris sprendimas jai atrodė priimtinesnis, Sara suvokė, kad norėdama surasti geriausią būdą, privalo išlikti rami, viską apgalvoti. Gera motina nestovėtų lyg įbesta, kai jos vaikas imtų klykti lyg norėdamas išgąsdinti debesis.

— Palauk, — tarė Marija Ana. Jos balsas spinduliavo neginčijamą gyvenimo patirtį ir svarią įtaką. Suprantama, Liusė iškart liovėsi verkti ir sukluso laukdama, kol Marija Ana baigs šnekėti. — Trojau, sūneli? Atiduok Liusei savo traškučius.

Niekas nenustebo, kai Trojus iškart įsižeidė. Atiduoti traškučius?

— Ne, — tarė jis nusigręždamas nuo Liusės ir savo mažu kūneliu slėpdamas sausainius.

— Trojau Džonatanai, — Marija Ana ištiesė ranką. — Duok man tuos traškučius.

— Bet, mama, jie mano, — sušnibždėjo berniukas.

— Neatsikalbinėk. Pasidalinsi su sese.

Neryžtingai, tačiau neprieštaraudamas, Trojus atidavė pakelį. Marija Ana iškart perdavė jį Liusei, kurios veide staiga pražydo kiek isteriška šypsena.

— Ačiū, — mandagiai padėkojo Sara Marijai Anai. — Tu mane išgelbėjai!

— Nieko ypatinga aš nepadariau, Sara. Tiesiog negalėjau žiūrėti, kaip Liusė kenčia, — atsakė Marija Ana.

Jei kada nors, kad ir kaip neįtikima tai būtų, viena iš motinų paklaustų Saros, kodėl ji ištekėjo, kodėl gyvena užmiestyje ir svarbiausia, kodėl visą dieną rūpinasi mažu vaikeliu, Sara atsakytų, jog dėl visko kaltas akimirksnio silpnumas. Bent jau pati tuo tikėjo. Nors toks paaiškinimas ir atrodė truputį abejotinas. Juk visas suaugusiojo gyvenimas yra nesibaigianti silpnumo akimirkų virtinė, tiesa? Dauguma žmonių tiesiog stengiasi pateisinti bendruomenės reikalavimus, kažkokiu stebuklingu būdu apsimesdami turį pasirinkimo laisvę.

Sara manė esanti išimtis. Antrame koledžo kurse ji atrado feminizmą (tuo metu, devintojo dešimtmečio pradžioje, dauguma studenčių jo vengė), pakeitusį visą gyvenimą. Po kelių savaičių Įvado į moters studijas paskaitų Sara jautėsi lyg gavusi raktą į visų ją kamavusių negandų — nuolatinės motinos depresijos, sunkių draugių paieškų, net abejingumo nuosavam kūnui — sprendimą. Su beveik karštligišku įkvėpimu Sara atsidavė Kritinėms lyčių studijoms. Gaunamos žinios jaunajai feministei teikė tokį nusiraminimą, kokio kitos bendrabučio merginos sėmėsi užsiimdamos gimnastika ar tiesiog pirkdamos naujus daiktus.

Sara ėmė lankytis Moterų centre ir visą antrąją koledžo mokslų etapą praleido politiškai aktyvių, besidominčių socialinėmis problemomis bei savo tikslų siekiančių moterų bendruomenėje. Ji pasisiūlė dirbti Pagalbos išprievartavimo aukoms linijoje, dalyvavo kitose akcijose, netgi išmoko atskirti prancūziškąjį feminizmą nuo angloamerikietiškojo. Paskutinių mokslo metų pabaigoje Sara buvo trumpai nusikirpusi plaukus, liovėsi skustis kojas, netgi pradėjo lankytis gėjų, lesbiečių bei biseksualų šokiuose ir renginiuose. Likus dviem mėnesiams iki diplomo teikimo, ji visa galva nėrė į aistringą romaną su korėjiečių kilmės amerikiete vardu Amelija, kuri rudenį ketino mokytis medicinos mokykoje Niujorke. Tas laikas Sarai virto nepaprasta savasties ieškojimo kulminacija.

Tačiau staiga, tarsi neišvengiama duotybė, koledžo laikotarpis Saros gyvenime baigėsi. Amelija persikraustė atgal į Vestčesterį, nes norėjo vasarą praleisti su savo šeima. Sara pasiliko Bostone ir įsidarbino greito maisto Starbucks užkandinėje. Juk pinigų sumokėti mokesčius ant medžių nerasi, tiesa? Tą vasarą Amelija ir Sara susitiko dar du kartus, tačiau dėl kažkokių nežinomų priežasčių tokios stebėtinai natūralios darnos bei tarpusavio supratimo, koks buvo anksčiau, merginoms pasiekti nebepavyko. Dieną prieš planuotą Saros vizitą naujajame draugės bendrabutyje, Amelija paskambino ir pranešė mananti, kad joms būtų geriau, jei daugiau nesimatytų. Medicinos mokslai itin spaudė, todėl Amelijos gyvenime neliko vietos ankstesniems santykiams.