Том Перротта - Maži vaikai

Tikriausiai ir aš toks buvau — kartais galvodavo Todas. — Aš tikrai buvau toks kaip jie.

Tą dieną, kai mirė motina, Todas su draugais mėtė sniego gniūžtes į mašinas. Keliai buvo slidūs, todėl sunkvežimis, kurį jie apmėtė, išvartydamas šiukšlų dėžes nuslydo į kitą gatvės galą, į Andersonų pievutę. Dauguma Todo bičiulių pabėgo iš įvykio vietos, bet jis ir Markas Tolanas liko tupėti už belapių krūmų. Jie kikeno, kai vidutinio amžiaus vairuotojas iššoko iš automobilio ir pradėjo tiesmukiškai rėkti į sausio sutemas:

— Ar dabar patenkinti!? Ar šito norėjot!?

Kai maždaug po valandos, o gal vėliau, jis grįžo namo, sušalęs, pakiliai nusiteikęs ir žvėriškai išalkęs — tomis dienomis visada norėjo valgyti — pirmas keistas dalykas, kurį Todas pastebėjo, buvo tai, kad namas nekvepėjo ruošiamu maistu. Antras dalykas — jo tėvas, kuris paprastai namo grįždavo vėlai vakare, sėdėjo ant sofos. Atrodė keistai įsitempęs, jo veide — akivaizdžiai grėsminga mina. Net prieš tėvui prabylant, Todas aiškiai suprato, kad jį sučiupo. Tačiau jis nesuprato, kaip tai galėjo atsitikti. Galbūt vienas iš draugų prisipažino? Galbūt kaimynas viską matė?

— Sūnau, atsisėsk. Mums reikia pasikalbėti.

— Čia dėl mašinos? — Todas pasiteiravo.

Tėvas tikrai nustebo.

— Ar tau kas nors pasakė?

— Ne, aš tik nujaučiau.

Todas pasiruošė išklausyti pamokymą, bet tėvas nutilo, lyg pamiršęs apie jų pokalbį.

— Tai aš kaltas, tėti. Nepagalvojau.

— Apie ką tu čia šneki? — švelniai pasiteiravo tėvas, nors jo balse buvo juntama įtampa. Atrodė, lyg jis stengtųsi likti ramus. — Tai buvo nelaimingas atsitikimas, Todai. Niekas dėl to nekaltas.

Stiprus palengvėjimo jausmas staiga virto sumišimu. Dėl kažkokių priežasčių tėvas pradėjo kalbėti apie motiną. Jo balsas skambėjo kažkaip nerangiai, beveik mechaniškai, monotoniškai. Važiavo namo iš Sirso. Blogos oro sąlygos. Išvažiuodama iš greitkelio nesuvaldė mašinos. Sulaužė apsauginę tvorelę. Automobilis apsivijo medžio kamieną. Ši frazė įstrigo Todo atmintyje. Vėliau, galvodamas apie tas akimirkas, jis negalėjo patikėti, kad tėvas tuo metu sugebėjo taip baisiai sužadinti vaizduotę.

— Apgailestauju, Todai. Viskas atsitiko taip, kaip pasakoju. Aš ką tik grįžau iš ligoninės. Gydytojai padarė viską, ką galėjo.

— Ar Džeinė jau žino?

— Po valandos reikės pasitikti ją oro uoste.

Mes tai numatėme , — pagalvojo Todas. Kiek tik siekė atmintis, jis su seserimi Džeine — toji buvo septyneriais metais vyresnė, tik pradėjusi mokytis koledže — erzindavo mamą dėl šios prastų vairavimo įgūdžių. Ji vairuodama nuolat tikrindavosi makiažą, pūsdavo lūpas ir stebėdavo savo veidą galinio vaizdo veidrodėlyje. Kartais gana ilgai nežiūrėdavo į kelią, norėdama pasiknisti rankinėje ar perjungti kitą radijo stotį.

Žiūrėk, kur važiuoji, — sakydavo jai, — o tai ką nors užmuši!

Greičiau pati užsimušiu — keistai džiūgaudama atsakydavo mama.

— Ką mes darysim? — paklausė Todas.

Vieną akimirką tėvas atrodė sutrikęs. Kelias sekundes jis spoksojo į savo ranką lyg tikėdamasis ant delno rasti atsakymą. Tada patapšnojo Todui per petį.

— Gyvensim toliau, — pasakė atgaudamas jam būdingą savitvardą. — Niekas nepasikeis. Aš noriu, kad tu ir toliau gyventum, lyg būtų nieko neįvykę. Manau, to norėtų ir mama.

Išgirdus tokius žodžius, Todui taip palengvėjo, jog jis net neabejojo tėvo išmintingumu. Praslinkus dviems dienoms po motinos laidotuvių, jis žaidė jaunučių lygos atkrentamosiose krepšinio varžybose ir pelnė septyniolika taškų. Kitą dieną našlaitis grįžo į mokyklą. Kai mokytojas įprastu, užuojautos kupinu balsu paklausdavo, kaip Todas jaučiasi, berniukas visada atsakydavo:

— Gerai.

Atsakymas būdavo toks griežtas ir atkaklus, jog niekas niekada nesistengė sužinoti tiesos. Niekam net nekilo mintis pasidomėti, ar berniukui viskas išties taip gerai, kaip jis sako, ar jam nereikia su kuo nors pasikalbėti...

Besimokydamas vidurinėje, o vėliau koledže Todas darė tą, ko iš jo tikėjosi motina ir netrukus antrąkart vedęs tėvas. Puikiai mokėsi, pasiekė gerų rezultatų sporto arenose, vaidino neturintį bėdų, laimingą vaikį, kuris kažkokiu būdu gyvenimo jam smogtą smūgį atrėmė nė nemirktelėjęs. Pagrindinis amerikietiško futbolo komandos žaidėjas, vienas geriausių mokinių. Turėjo daugybę merginų, jį priėmė į tris iš penkių teisės mokyklų, į kurias bandė stoti.

Tik po kelerių metų sukūręs šeimą, tapęs naujagimio tėvu, Todas pradėjo įtarti, kad kažkas neišspręsta ar užgniaužta slypi jo sielos gelmėse. Tas kažkas — trūkumas ar velniai žino kas — buvo kaltas dėl to, kad Todas kiekvieną vakarą lyg prilipęs stovėjo prie pašto dėžutės, stebėdamas riedlentininkus. Jis užsispyręs vylėsi, kad nors kartą kažkuris iš vaikų pasakys jam ką nors malonaus, gal net pakvies išeiti iš paunksmės ir tarp jų užimti teisėtą vietą.

IŠLEISTUVIŲ KARALIUS

— Jį reiktų tiesiog iškastruoti.

Šiuos žodžius Marija Ana ištarė taip ramiai, tarsi manytų, jog pasaulyje nėra žmonių, nesutinkančių su jos nuomone. Šeril ir Teresa visa širdimi pritarė draugei. Žmogus, apie kurį taip nepakančiai šnekėjo Marija Ana, buvo Ronaldas Džeimsas Makgorvis. Keturiasdešimt trejų metų vyras, buvęs katalikiškos mokyklos sargas, apkaltintas seksualiniais nusikaltimais. Neseniai Ronaldas su motina įsikėlė gyventi į keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtą Mėlynių gatvės namą. Tai buvo vienas iš daugelio paprastų užmiesčio pastatų, pro kuriuos, eidamos į žaidimų aikštelę, Sara su Liuse pražingsniuodavo kiekvieną dieną.

Sara tyrinėjo šešėlių dengiamą Makgorvio — tai buvo apkūnus vyras storais, vielas primenančiais ir truputį retėjančiais plaukais bei nekantria veido išraiška-atvaizdą, nekokybiškai atspausdintą ant popieriaus lapo. Per kelias dienas šimtai tokių lapų buvo išplatinta mieste. Jie kabėjo ant telefono stulpų, styrojo iš už automobilių stiklų valytuvų, kažkas juos įkišdavo pro durų apačią. Antraštė skelbė: SĄŽININGI ŽMONĖS, SAUGOKITĖS!!! TARP MŪSŲ YRA IŠKRYPĖLIS! Įprasto dydžio tekste buvo aiškinama, jog Makgorvį apkaltino savo nuogo kūno demonstravimu viešose vietose. Taip pat perspėjime buvo tvirtinama, jog vyriškis tapo pagrindiniu įtariamuoju neišaiškintoje devynerių metų mergaitės dingimo 1995 metais Rod Ailende byloje.

— Greit ir švariai, — tęsė Marija Ana. — Reikia tiesiog jį nupjauti. Tada nesuktum galvos, kaip perspėti kaimynus..

— Žinai, ką dar reiktų padaryti? — pasiūlė Sara, stengdamasi išlaikyti tokį patį negailestingą balso toną kaip Marijos Anos. — Prikalti jo nupjautą penį virš įėjimo į pradinę mokyklą kaip įspėjimą kitiems iškrypėliams.

Gebančios suprasti sarkazmą Šeril ir Teresa mandagiai sukikeno. Marija Ana tiesiog piktai žvelgė Sarai į akis.

— Tau atrodo, kad tai juokinga?

— Tiesiog negaliu patikėti, kad nori kastruoti žmogų už netinkamą elgesį.

— Jei to užteks, kad mano vaikai būtų saugūs, tebūnie. — pasakė Marija Ana. — Beje, gali būti, kad jis nužudė žmogų.

— Jis tik įtariamasis. Šioje šalyje tai reiškia, jog žmogus nekaltas, kol neįrodyta jo kaltė.

— Kaltė buvo įrodyta. Kaip manai, kodėl jis sėdėjo kalėjme?

— Na ir kas? Jį nubaudė. Jis skolą visuomenei jau sumokėjo.

Sara labai nustebo žvelgianti į šį įvykį taip ribotai, remdamasi įstatymo raide. Kai mokėsi koledže, buvo arši kovotojų prieš pornografiją šalininkė, visa širdimi rėmė Andrėją Dvorkin ir Kateriną Makinon. Netgi parašė gerai įvertintą sociologijos kursinį darbą, kurio tema buvo Smurto neutralizavimas. Patriarchatas ir vedybinė prievarta. Tikrai nebūtų prieštaravusi, jei viena iš Moters studijų dėstytojų būtų pasiūliusi kastruoti nepagydomus seksualinius nusikaltėlius. Tačiau jos neigiami jausmai Marijai Anai tapo tokie stiprūs, kad ji jautė prievolę visuomet užimti priešingą ginčo poziciją. Jei Marija Ana būtų skatinusi švelnumą ir gerą elgesį su gyvūnais, Sara būtų rimtai svarsčiusi ginti žiaurumą.