Том Перротта - Maži vaikai

— Kaip kas jautėsi? — paklausė Marija Ana.

— Mažos mergytės tėvai. Tos, kurią jis nužudė. Galėčiau lažintis, kad ir jie liūdėjo.

Makgorvis nuleido galvą. Sara norėjo liepti Munui baigti kankinti tą vargšą vyrą, bent dienai palikti jį ramybėje, bet, prieš tariant žodį, prašneko Makgorvis.

— Nenorėjau jos nuskriausti, — sumurmėjo spoksodamas į žemę. — Ji mane privertė.

— Ką? — nebūdamas tikras, kad gerai išgirdo, pridėjo ranką prie ausies Munas. — Ką, ką tik pasakei?

Makgorvis pažvelgė aukštyn. Jis kaip aktorius ant scenos, kaip ir tada prie baseino, ištiesė sveikąją ranką į priekį.

— Visai nenorėjau to daryti, — skausmingu balsu pakartojo jis. — Ji sakė, kad mane paskųs.

— Ji būtų tave paskundusi? — nustebęs pakartojo Munas. — Tu nužudei mažą mergaitę, nes ji sakė, kad tave paskųs?

Makgorvis nuleido ranką. Keistas inkštimas sklido iš jo burnos. Žiūrėjęs į Muną pažvelgė į Mariją Aną, tada į Sarą, ieškodamas supratingesnio klausytojo.

— Nenorėjau pakliūti į bėdą, — pasigirdo Makgorvio balsas.

Kai jis tai ištarė, suprato, kad toks pasiteisinimas skamba visiškai idiotiškai.

— Girdėjot? — susijaudinusiu balsu paklausė Munas Saros ir Marijos Anos. — Girdėjot, ką jis pasakė? Jūs abi būsit liudininkės.

— Aš girdėjau, — tarė Marija Ana.

Sara linktelėjo. Tiesą sakant, ji nelabai tikėjo, jog tokio liudijimo pakaks, kad jį nuteistų, bet šio savo įtarimo garsiai neištarė. Ji tyliai stebėjo, kaip Munas sveikindamas padėjo ranką Makgorviui ant peties.

— Oho, žmogau. Na ir susiknisai.

Makgorvis papurtė galvą.

— Tai visai nesvarbu, — tarė jis. — Susiknisau bet kuriuo atveju.

Šį pareiškimą sekė kurtinanti tyla, nuščiuvimas buvo toks gilus, kad akimirką Sarą išgąsdino nuosavas kvėpavimas. Ji išsižiojusi ir nustebusiu veidu spoksojo į Makgorvį. Tokia jos grimasa kitomis aplinkybėmis būtų labai nemandagi, tačiau dabar, bandant įsisąmoninti, jog šitas nepavojingai atrodantis vyras — vyras, kurį ji ką tik buvo apkabinusi, — žudikas, vaiko žudikas, tiko tiesiog nuostabiai.

Gal daugiau iš gėdos, nei dėl kokios kitos priežasties, Sara apsisuko, kad patikrintų savo dukrą, kuri taikiai miegojo sūpynėse, jos galva buvo nusvirusi į vieną šoną, lūpos pravertos, lyg ruoštųsi ką nors sakyti.

Vargšė mergaitė, — galvojo Sara, siekdama nubraukti plaukų sruogą nuo šalto dukrelės skruosto. Aš viskas, ką tu turi.

Ji žinojo, kad buvo prasta motina, kad ėmėsi darbo, kuris iš jos pareikalavo daugiau, nei ji sugebėjo. Jei būtų viena, tikriausiai atsiklauptų ant kelių ir maldautų dukters atleidimo.

Labiau stengsiuosi, — miegančiam vaikui tylomis žadėjo ji. Privalau.

Pasilenkusi pabučiuoti savo dukrelės mažą mielą nosies galiuką, Sara Liusės kvėpavime užuodė šokolado aromatą. Kai lūpos palietė mergytės odą, ji staiga aiškiai suvokė gyvenimą, kurį jos kartu gyvens. Suprato, kokie intymūs bus jųdviejų santykiai: jos dalinsis viskuo, kvėpuos tuo pačiu oru, diktuos viena kitai savo nuotaikas, bus geriausios draugės ir aršiausios varžovės, varžysis dėl dėmesio, priklausys viena nuo kitos kompanijose, nuo emocinės paramos viena antrai, sukurs intensyvų, sudėtingą ir tikriausiai nesveiką ryšį, kuris taps jų visatos centru, dėl kurio jos, jei tik įstengs susimokėti, ilgus metus lankysis psichoterapijos seansuose.

Ateitis nebus lengva. Sara žinojo, bet tai buvo tikra — taip akivaizdu ir artima, taip suprantama, kad atrodė beveik neišvengiama, kaip vieta, į kurią jos keliavo visą gyvenimą. To užteko, kad ji imtų abejoti, kaip jai pavyko tikėti kita alternatyva, kad atėjęs Išleistuvių karalius viską sutvarkys.

Ji vėl paglostė Liusės plaukus, tada apsisuko ir prisijungė prie suaugusiųjų rato. Nė vienas iš jų kurį laiką nešnekėjo. Iš tikrųjų nebuvo ką sakyti. Juk žmogus prisipažino nužudęs. Praėjo kita amžinai trukusi minutė, kai Makgorvis pagaliau kreipėsi į Mariją Aną.

— Nieko prieš, jei paprašysiu cigaretės?

Aiškiai dvejodama, Marija Ana įkišo ranką į rankinę ir ištraukė pakelį Camel Lights.

— Nuo kada rūkai? — susidomėjo Sara.

— Nerūkau, — dar kartą nemokšiškai užsitraukdama, paaiškino Marija Ana. — Čia — tik vienkartinis bandymas.

— Turi dar vieną? — paklausė Sara.

Marija Ana ištiesė pakelį jai, tada iš mandagumo — Munui. Jis atsisakė, bet staiga persigalvojo.

— Ai, koks skirtumas, — tarė.

Jie, keturiese ratu sustoję žaidimų aikštelėje, rūkė ir slapukiškai žvilgčiojo vieni į kitus. Kas porą dūmų Sara ištiesdavo ranką ir švelniai pastumdavo Liusės sūpynes.

— Ei, Roni, — po ilgos tylos pasakė Munas.

— Ką?

— Man gaila dėl tavo netekties, — jo balsas skambėjo nuoširdžiai. — Nenorėjau, kad taip atsitiktų.

— Ačiū, — atsakė Makgorvis. — Ji buvo gera moteris. Puikiai manimi rūpinosi.

Marija Ana numetė cigaretę ant žemės ir be reikalo stipriai ant jos užmynė. Makgorvis pasisuko į Sarą.

— Galiu jūsų kai ko paklausti? — tarė jis. — Turiu galvoje, nesupraskite neteisingai, bet argi nemanote, kad taip vėlai su maža dukrele būti lauke nėra gera mintis?

— Teisingai, — tarė Munas. — Aš ir pats apie tai svarsčiau.

— Norit sužinoti, ką aš čia darau? — lyg nesupratusi klausimo, pasitikslino Sara.

Munas ir Makgorvis linktelėjo, o Marija Ana žiūrėjo keistai ir užjaučiamai. Sara kalbėjo, bet vietoj žodžių, iš jos lūpų sklido tik tylus, sugėdintos moters kikenimas. Kaip ji galėjo paaiškinti? Ji buvo čia, kur pabučiavo vyrą ir pirmą kartą suaugusio žmogaus gyvenime paragavo laimės skonio. Ji buvo čia, nes vyras žadėjo su ja pabėgti, o ji patikėjo — trumpą, labai malonią akimirką patikėjo, kad yra ypatinga, viena iš laimingųjų meilės istorijos su gera pabaiga veikėjų.