Том Перротта - Maži vaikai

Būtent tada sudrebėjo jo kinkos. Ne visiškai, bet pakankamai, kad laiškas liktų kišenėje. Kai jis pasilenkė pakelti į šaligatvį atsimušusios riedlentės, laiškas vis dar buvo kišenėje. Tikriausiai riedlentė priklausė tam vaikui, kuris sėdėjo gatvės vidury, juokėsi ir kūkčiojo, trindamas kelį.

— Tau viskas gerai? — paklausė Todas, eidamas artyn.

Vaikis linktelėjo ir atsistojo, tačiau, kai Todas norėjo jam atiduoti lentą, papurtė galvą.

— Pasilikit, — tarė jis. — Man šiandien užteks.

— Pasilikti? — paklausė Todas. — Kaip suprasti?

— Pabandyk, — paaiškino jam vaikis. — Labai fainas jausmas.

— Jo, — šiurkščiabalsis vaikis sušuko iš kitos gatvės pusės, o jo draugai linksėjo ir pritardami murmėjo: — Bičas, pabandyk.

— Jūs ką, pamišę? — paklausė Todas, bandydamas nutaisyti linksmą balso toną ir paslėpti susidomėjimą. — Nemoku važiuot riedlente.

— Aišku, kad moki. — tarė Dži. — Visą vasarą mus stebėjai.

Marija Ana stovėjo po gatvės žibintu, esančiu netoli futbolo aikštės, jos ranka drebėjo, kai bandė užsidegti cigaretę. Tai buvo nuo keturiolikos metų pirma jos surūkyta cigaretė. Tada ji ir kitos dvi Meskvantumo stovyklos merginos, užgesus šviesoms, išslinkdavo prie ežero ir kalbėdamos apie būdus, kaip suvilioti vyresnius vaikinus, dalijosi Marlboro cigaretę. Tai turėjo būti malonus atsiminimas, bet taip nebuvo: Marija Ana kitų merginų nelabai mėgo. Be to, bijojo būti sugauta, nes vienu metu laužė dvi stovylos taisykles. Nereikia pamiršti, kad tame gyvenimo etape jai visiškai nerūpėjo vilioti berniukus, ypač vyresnius.

Cigaretė buvo ne jos. Ji atsirado iš Camel Lights pakelio, netyčia iškritusio iš Teresos rankinės žaidimų aikštelėje prieš kelias savaites, kai ji ieškojo tvarsčių. Marija Ana jas pagriebė nuo pikniko stalo, kol nepastebėjo vaikai.

— Maniau, metei, — nustebusi dėl savo pikto balso, tarė ji.

— Kartais nesusilaikau, — prisipažino Teresa.

— Aš jas pasiliksiu, — pasakė Marija Ana. — Tai tau tik į naudą.

Nekreipdama dėmesio į varganus Teresos prieštaravimus, ji įsimetė cigaretes į savo pačios rankinę. Jos ten gulėjo nuo pat rugpjūčio pradžios, laukdamos šios akimirkos, kai mintis parūkyti pasirodys tobula, mėginant pataisyti nerūpestingai prastą nuotaiką. Laimei, ji atėmė ir žiebtuvėlį, geltoną Bic, kurį kažkoks neatsakingas tėvas paliko ant smėlio dėžės krašto.

Prireikė trijų bandymų vien tik dorai uždegti. Pirmasis dūmas pjovė plaučius, sukėlė ilgą kosėjimo priepuolį, dėl kurio ašarojo akys. Įsakiusi sau neįkvėpti, ji pasileido bėgti per futbolo aikštę, link žaidimų aikštelės.

Pasakiusi Luisui norinti pakvėpuoti grynu oru, išėjo iš namų, pasuko link Reiburno aikštelės ne todėl, kad ten norėtų patekti, bet iš įpročio. Tačiau iškart suprato, kad ta vieta kaip tik tinka jos reikmėms: uždara vieta, kur galėjo, nesirūpindama, kad kas nors ją pamatys su cigarete rankoje, sėdėti. Jai tereikėjo pabūti vienai, viską apgalvoti, suvokti, kas ką tik įvyko ir kas galbūt atsitiks ateityje, kokią reikšmę turės jų šeimos gyvenimui.

Moters santuoka merdėjo — nebuvo prasmės tą neigti. Tiesa buvo ta, kad ji niekada nebuvo nuostabi. Marija Ana niekada nemylėjo savo vyro, net tą dieną, kai jis pakėlė nuometą ir dviejų šimtų plojančių svečių akivaizdoje ją pabučiavo. Ištekėjo iš nekantrumo, kuris svyravo ties panikos riba, kai ją metė vyras, kurį laikė sielos draugu. Žinoma, karjera sekėsi neblogai — darbuotojų santykių viceprezidentė, bet kas iš to? Ji prisiekė neprisirišti, nepavirsti viena iš tų apgailėtinų vidutinio amžiaus žmonių, su kuriais kartais šnekėjosi darbe, su tais, kurie stengėsi įtikinančiais balsais parodyti, kad labai myli savo kates.

Luisas buvo padorus žmogus, tylus ir solidus, sertifikuotas finansų planuotojas. Kai jie susitiko, kai jis buvo daugiau negu trisdešimties, moteris troško, kad žmogui ant galvos būtų daugiau plaukų, kad pilvas atrodytų plokštesnis... tačiau ką ji galėjo rinktis?

Išvažiuoja paskutinis traukinys, — galvojo ji. Geriau jau lipsiu.

Iki praėjusio pavasario ji buvo gana patenkinta savo gyvenimu. Tada žaidimų aikštelėje pradėjo rodytis Išleistuvių karalius. Jis priminė jos buvusį mylimąjį, vaikiną Brajaną, vienintelį vyrą, kurį ji kada nors mylėjo — tokio paties ūgio, tokių pačių plačių pečių, tokia pačia malonia šypsena. Brajanas, vyras, su kuriuo ji gyveno dvejus metus ir už kurio tikėjosi ištekėti ir kuris ją paliko, nes, jo nuomone, Marija Ana nemokėjo linksmintis. Parodyk man , — maldavo ji. Noriu išmokti. Tačiau jis sakė, kad tai neįmanoma, tu arba moki, arba ne.

Kiekvieną dieną prie pikniko stalelio ji sėdėjo su draugėmis ir stebėjo ypatingai išvaizdų vyrą, žaidžiantį su sūnumi juokdario skrybėle. Ji jautė, kad tas vaizdas ją erzino ir rodė, kaip viskas galėjo būti, rodė gyvenimą, kurį iš jos pavogė ir pakeitė daug prastesne versija. Ir tuomet baisioji Sara tapo jo mergina. Jai to buvo per daug. Negalėjo susilaikyti savo apmaudo neišliejusi ant Luiso. Vargšo Luiso. Gerojo tiekėjo. Va, jis tikrai buvo nemokantis linksmintis žmogus. Situacija nusirito iki to taško, kada vos galėjo žiūrėti į vyrą, jau nekalbant apie bandymą paliesti. Jei ne tas nesulaužomas antradienio nakties pasimatymo paprotys, jie išvis nebūtų mylėjęsi. Dabar sulaužė paprotį.

Jis, — kandžiai galvojo ji. — Mane atstūmė jis , — tiesą sakant, tai buvo ganėtinai juokinga.

Kartais būna akimirkų, kai žinai, kad nemiegi, bet negali atsikratyti jausmo, kad sapnuoji, nes staiga pasaulis rodo tą, ko suprasti neįmanoma. Taip Marija Ana jautėsi artėdama prie žaidimų aikštelės, piktai rūkydama Teresos cigaretę ir galvodama apie savo nesėkmingą santuoką. Prie sūpynių vyko kažkas ypatinga. Iš pradžių buvo sunku įžiūrėti, bet su kiekvienu žingsniu vaizdas vis ryškėjo, vyko kažkas bjauru ir nepaaiškinama. Šitą galėjo sukurti tik karščiuojančios ir kerštingos smegenys. Iš tiesų tokie dalykai vykti negalėjo.

Tai taip nepanašu į vyrą, kurį Sara dabar norėjo apkabinti. Ji bandė atsitraukti, bet jis savo sveika ranka ją stipriai laikė, o nerangus kūnas, stipriai žagsėdamas ir kūkčiodamas, trynėsi į ją. Jis smirdėjo lyg kelias dienas nesimaudęs.

— Ramiai, — šnibždėjo ji, sukdama galvą ir norėdama išvengti vielą primenančių plaukų, jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. — Viskas bus gerai.

— Ne, — kūkčiodamas atsakė jis. — Viskas... nebus... gerai.

Jis nuleido galvą Sarai ant peties, jo burna buvo labai arti moters krūties. Negrabiai plekšnodama per petį, ji bandė nekreipti dėmesio į nemalonią, pro jos marškinėlius prasiskverbusių ašarų drėgmę.

Ji, bandydama nusiraminti, porą kartų giliai įkvėpė. Kad ir kaip buvo nemalonu laikyti apkabinus nešvarų vaikų tvirkintoją, tai buvo daug geriau nei mintys, kurios toptelėjo galvon, kai jis taip greit ir netikėtai pasirodė iš tamsos. Akimirką ją suparalyžiavo vaizdas — ji tikėjo, kad dėl to buvo kaltas nustebimas, bet ne baimė, tačiau tada moterį užvaldė motiniški instinktai. Skubėdama pro sūpynes į priekį, ji pagriebė savo dukrelę už rankų ir bandė iškelti iš sūpynių. Bet Liusė miegojo, ir jos koja įstrigo sėdynėje. Sara skubiai bandė ją ištraukti, kai pajuto keistai švelnią ranką ant peties.

— Prašau, — pasakė Ronaldas Džeimsas Makgorvis drebančiu, beveik maldaujamu baisu, kuris, jos nuomone, netiko situacijai, nes atrodė, kad Sara valdo įvykių eigą. — Nebėkit nuo manęs.