Том Перротта - Maži vaikai

— Namuose, — tarė Sara. — Galėsi suvalgyt jį rytoj.

— Noriu dabar!

— Dabar neturiu, — paaiškino Sara.

Liusė į veidrodėlį nutaisė piktą grimasą. Sara pasiruošė neišvengiamam pykčio protrūkiui, tačiau kažkaip pyktis praėjo. Suminkštėjo: ji atrodė labiau smalsi nei supykusi.

— Kur važiuojam? — paklausė Liusė.

— Į žaidimų aikštelę, — pasakė jai Sara. — Bet ne žaisti.

Po tiek metų, per kuriuos jį visą laiką kas nors stebėjo (pirmiausia kalėjimo prižiūrėtojai, po to mama), būtum manęs, jog pagaliau pabūti vienam visai malonu. Niekas nežiūrėjo per petį, nesirūpino, kad nepatektum į bėdą, tačiau kartu buvo savotiškai keista ir baisu. Į galvą lindo visokios mintys, veržėsi lauk impulsai, kurių nereikėjo kontroliuoti.

Tiesą sakant, problema buvo ne ta, kad Ronis nenorėjo būti geras berniukas; jis labai norėjo pasiekti, kad motina juo galėtų didžiuotis, kad galėtų gyventi normalų sveiką gyvenimą, būti doras pilietis, turėti mašiną, gerą darbą ir mylinčią šeimą. Jis galėtų treniruoti mažosios lygos komandą, vestis komandos žaidėjus valgyti ledų...

Na, taip niekada nebus.

Jis tenorėjo turėti kompiuterį. Tada galbūt galėtų žiūrėti paveiksliukus ir taip praleisti laisvalaikį, gal net išsiaiškinti, kaip naudotis tais pokalbių kambariais, apie kuriuos tiek daug girdėjo. Tačiau dabar jis buvo įstrigęs netikrumo būsenoje. Jis bandė laikytis įprastos rutinos: vakarienė šeštą, žinios, Laimės ratas , tačiau be šalia sėdinčios mamos buvo nebe tas. Vyras ilgėjosi jos murmėjimo apie Deno Raterio pagurklius ar Vanos pašėlusią išvaizdą, mįslių studijavimo, lyg jos galėtų atskleisti gyvenimo paslaptį labiau negu kvailas žodis ar įžymybės, apie kurią niekas kelis dešimtmečius negalvojo, vardus.

— Abis Vigoda! — triumfuodama sušuktų ji. — Širdis yra vieniša medžiotoja!

Ronis žiopsojo į telefoną, lyg šis būtų turėjęs stebuklingų galių. Jis norėjo kam nors paskambinti. Draugas, giminaitis, kas nors, kam galėtų pranešti liūdnas naujienas, kažkas, ką jis galėtų pakviesti kavos puodelio, truputį pabendrauti. Tačiau jo mintyse buvo tik vienas numeris, numeris, kurio jis nenaudojo ilgus metus.

Nedaryk to , pasakė sau, tačiau pirštai jau spaudė mygtukus. Nebūk kvailys.

Skambutis skambėjo tris kartus, o širdis, kaip visada, daužėsi.

— Klausau? — jis iškart atpažino Dianos Kolapinto, motinos, balsą. Jis atsiminė, kai dingo mergaitė, matęs ją per televiziją, tuos pajuodusius iš sielvarto ratilus aplink tamsias akis. — Klausau?

Jos balsas skambėjo neblogai — beveik linksmai, lyg ji būtų nustojusi verkti dėl išpilto pieno ir pagaliau pradėjo gyventi toliau. Fone jis girdėjo juoką ir suprato, kad du jaunesnieji Holės broliai ar sesės nebebuvo tokie jauni. Sesuo būtų vienuolikos, brolis dešimties, vyresnis nei Holė tą dieną, kai įlipo į jo mašiną.

— Klausau? — pakartojo Diana, šį kartą atsargiau. — Kas skambina?

Tai padaryti būtų buvę visai nesunku, pašnibždėti kaip tada, kai vidurnaktį išslinkdavo prie taksofono ir pažadindavo ją iš gilaus miego, mėgaudavosi siaubo ir vilties gaidelėmis jos balse. Žinau, kur ji> erzindavo jis. Tačiau tau niekada nesakysiu.

Tačiau ne šiandien. Jei ne dėl ko nors kitko, tai iš pagarbos mirusiai motinai.

— Atsiprašau, — tarė jis. — Supainiojau numerius.

Jis, jausdamasis apkvaitęs ir prakaituotas, padėjo ragelį. Galėjo paskambinti dar vienam žmogui. To žmogaus numeris gulėjo piniginėje, užrašytas ant lipnaus lapelio. Tiesa, jos nebuvo namie — tikriausiai vėl kokį nors vyruką mirtinai migdo aklame pasimatyme. Jis teišgirdo išsiblaškiusį balsą atsakiklyje. Čia Šeila, prašau palikite man žinutę. Ronis ilgiau nei įprasta laukė signalo.

— Tu pamišusi kalė, — pasakė jai. — Kodėl tau to neįdėjus į skelbimą?

Vėliau jis nežinojo, ką daryti. Nebuvo net devynių valandų ir jis net nenumanė, ką veikti. Juk negalėjo visą vakarą sėdėti namuose, pokštaudamas skambinėti telefonu, ar ne? Būtų buvę paprasčiau, jei būtų girtuoklis. Tada bent galėtų prisilakti ir parsivilkti į namus, kad išsimiegotų. Jei tai būtų jo problema, viskas būtų taip paprasta.

— Ei, mam, — pasakė, lyg šioji būtų sėdėjusi šalia. — Man atrodo, trumpam išeisiu.

Jai gįžus į svetainę, Luisas net nepažvelgė aukštyn. Moteris atsisėdo kitoje sofos pusėje ir pasiėmė ką tik paštu atsiųstą žurnalo Šeimos ratas egzempliorių.

— Apie ką skaitai? — negalėdama kentėti tylos, po kelių akimirkų paklausė ji.

— Las Vegą.

— National Geographic?

— Tai miesto istorija. Kaip jis vystėsi nuo šeštojo dešimtmečio.

— Kažkas čia ne taip, — tarė ji. — Manytum, kad National Geographic rašo svarbesnėmis temomis, pavyzdžiui, drėgnieji atogražų miškai ar kažką panašaus.

— Iš tikrųjų tai labai įdomu.

Pusę devynių ji padėjo žurnalą ir pasakė einanti į viršų pasiruošti. Jis, vis dar skaitydamas straipsnį, suniurnėjo.

Ji ilgai maudėsi burbulų vonioje, užsimerkė ir bandė giliai kvėpuoti, sutvarkyti galvoje tvyrančią netvarką ir nusiteikti seksualiai. Neseniai ji rado straipsnį (Penki pikantiški būdai atgaivinti santuoką!), kuris rekomendavo įsivaizduoti kokį nors kitą partnerį. Ji nusprendė išbandyti. Kažkodėl Briusas Vilisas nepadėjo, Bredas Pitas taip pat, tačiau tai tikriausiai todėl, kad jam labai reikėjo apsilankyti pas kirpėją, nusiskusti ir tikriausiai nusiprausti po karštu dušu. Tačiau staiga netikėtai ji pradėjo galvoti apie Tonį Sopraną, vyrą, kuriuo bjaurėjosi: dideliu plaukuotu pilvu, didele burna, apie būdą, kaip jis, nusimovęs kelnes, parverčia merginą ant stalo ir, įsikandęs į dantis cigarą, ją tvarko.

Bjauru.

Ji, išstumdama tą vaizdą sau iš galvos, ištraukė kamštį, svajodama, kad Luisas nebūtų jos įkalbėjęs įsivesti HBO televiziją. Kai išsivalė dantis ir pasikvepino kaklą, ji apsivilko rausvus, atlasinius, nėriniuotus naktinius, susišukavo plaukus ir, leisdama savimi žavėtis, įžengė į miegamąjį.

Jos vyras turėjo sėdėti ant lovos, apsivilkęs tik apatinius, karštai besižavėdamas linkčioti, tačiau jo ten nebuvo. Šleikštus, beveik tuščias jausmas apėmė jos širdį, kai pamatė tuščią lovą ir dvi minutes po devynių rodantį laikrodį. Ji pasuko tiesiai žemyn pažiūrėti, kodėl jis užtruko.

— Mielasis? — tarė ji. — Ar tik kai ko nepamiršai?

— Žinai ką? — paklausė jis. — Kodėl mums nepailsėjus?

— Tačiau šiandien antradienis. Tai mūsų pasimatymo naktis.

Jis, kaip pasirodė, labai ilgai spoksojo į žmoną. Jo veide, kaip ji manė, atsispindėjo gailesčio išraiška.

— Kažkaip visai nenoriu.

Marija Ana paskubomis nurijo seiles. Norint suvaldyti balsą, sulaikyti drebulį, išbūti ramiai, jai prireikė labai daug pastangų.

— Tu manęs nebemyli.

Liuisas iškart neatsakė. Atrodė, lyg jis šį pareiškimą rimtai svarstė, lyg jis ilgai apie tai nebuvo galvojęs.

— Mūsų sūnui ketveri, — tarė jis. — Turi baigti kalbėjus apie Harvardą.

Prakaituotomis rankomis laikydama vairą, Sara įvažiavo į Reiburno mokyklos stovėjimo aikštelę, pavėlavusi tik septynias minutes, tikrai mažiau nei bijojo. Ji laikė įjungtas šviesas, spinduliai apšvietė tuščią aikštelę — sūpynes ir sliuogyklą — nekantriai laukdama, kol į šviesą išeis Todas. Meilužio vaizdas ją sujaudindavo net po trumpiausių išsiskyrimų. Jis moteriai atrodė taip fantastiškai, bet ir paprastai, kaip mokėjo atrodyti tik jis.