Том Перротта - Maži vaikai

Ilgokai, kai drabužiai buvo numesti šalin, nieko neįvyko. Valteris ir toliau prižiūrėjo grilį; Ričardas kartu su Klodu ir Roberto, vieninteliu tarp jų buvusiu juodaodžiu (jis buvo išėjęs į atsargą armijos seržantas) mėtė skraidančią lėkštę; Markusas ir toliau diskutavo apie teologiją su Fredu, vidutinio amžiaus liuteronų pastoriumi, kurio žmona tikėjo jį esant dvasinėje kelionėje.

— Aš taip pat! — tvirtino Fredas, su tuo supažindindamas ir Ričardą. — Tiesiog tai neatitinka mano žmonos siauro šios frazės apibūdinimo.

Tačiau kažkuriuo momentu lėkštė praskrido virš Ričardo galvos, o kai jis pasisuko jos pasiimti, pamatė prie grilio atsiklaupusią Karlą. Jos galva kilnojosi aukšyn ir žemyn virš Volterio tarpkojo. Kaip užkluptas netyčia, Volteris vis laikė mentelę, spaudė jos plokščiąją pusę prie Karlos peties. Markusas tupėjo šalia ir viską įrašinėjo aukštos skiriamosios gebos vaizdo skaitmenine vaizdo kamera, kurios įspūdingomis galimybėmis detaliai gyrėsi Ričardui prieš dieną, bandydamas ją parduoti.

— Neleisk sudegti kepsniams! — sušuko Erlas, senas vyrukas, pensijon išėjęs sunkvežimių vairuotojas iš Nebraskos, sukeldamas garsų aplinkinių juoką.

Kai Karia baigė su Volteriu, greitai pasirūpino Klodu, Erlu ir Fredu. Tada atėjo ir Ričardo eilė. Jai atsiklaupus, prieš akis mirgėjo karališka purpurine ir auksine šviesa švytintis Ramusis vandenynas, su sūriu jūros oru besimaišantis mėsos kvapas vertė jį jaustis kaip sapne. Atrodė, lyg jis būtų įžengęs į savo kompiuterį, į vieną iš nuotraukų, kurios įstrigo jo smegenyse ir padarė netinkamą normaliam gyvenimui.

— Ačiū, — sušnibždėjo jis, kai pasileidėlė draugiškai pakštelėjo jam kelį.

— Ne, — miela, nuoširdžia veido išraiška, kurią jis taip seniai įsiminė, į jį žvelgdama tarė Karia: — Ačiū tau.

Kai jie pavalgė, visi išsirikiavo nuotraukai, į kurią dabar žiūrėjo Ričardas. Septyni vyrai vienoje eilėje, skirtingų ūgių, svorio, kūno sudėjimo, amžiaus, odos spalvos, kiekvienas iš jų šypsojosi kamerai, besivaržydami, kuris iš jų atrodys laimingesnis. Klodas, Markusas, Volteris, Robertas, Ričardas, Erlas ir Fredas. Priešais juos Karia ant vieno kelio, jos rankos lyg bandė apglėbti pasaulį.

— Ak, — tarė Ričardas. — Kokia nuostabi diena.

— Tai jau tikrai, — pasakė Karia. — Dabar gal gali papasakoti apie savo kelnaičių idėją.

Bertos žandikaulis judėjo visos kelionės metu ir siūlė Roniui nesijausti kaltam, kad jo motina išvyko į geresnę vietą, kur nereikia kentėti skausmo, kurį jaučia senas, vienišas žmogus, gyvendamas mieste, kur jo visi nekenčia.

— Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris jos nekęstų, — pasakė jis sulaužydamas pažadą važiuojant į namus sėdėti tyliai ir visą dieną bjauriai, nuodingai kalei neištarti nė žodžio. Tai, jog jis turėjo kvėpuoti tuo pačiu oru kaip ir ji, jog tikra sesuo net nepasiūlė parvežti jį namo iš ligoninės, kur mirė jų motina , lyg bijotų, kad sėdynėse, ant kurių vėliau sėdės jos vaikai, Ronis paskleis seksualinio nusikaltėlio bakterijas. Tegul eina ji šikt. Vieną dieną jai atsibudus mielasis Mercury Villager tebus sudegęs ir garaže stovintis metalo gabalas.

O, Viešpatie, sesyt, kaip graudu tai girdėti, kaip gaila, kad viduje nebuvo tavęs.

Ronį labiausiai užkniso, jog sesuo net neapkabino jo atsisveikindama. Jis pastebėjo, kad ji apie tai pagalvojo, net žengė žingsnį pirmyn, bet paskui staiga atsitraukė, kai suvokė, ką ketina daryti. Ji paplekšnojo broliui per petį, plekšnojo kaip bjaurų šunį, stovėdama kiek galima toliau, nusisukusi į šalį, lyg nenorėdama užuosti blogo kvapo.

— Ji buvo sena moteris, — sakė Berta, iš šalies kaltinamai žiūrėdama į jį. — Neturėjo jokios priežasties vidurnaktį varinėti įsibrovėlių iš savo kiemo. Visiškai jokios priežasties.

— Mano ranka sulaužyta, — rodydamas gipsuotą ranką, priminė Ronis. — Nieko negalėjau padaryti.

Berta papurtė galvą, ir Ronis negalėjo nesistebėti, kokia ji pavargusi po ligoninėje praleistos dienos. Beveik galėjai įžiūrėti nuo jos odos kylančius garus, lyg ji būtų pigiame vyne išmirkyta kempinė.

— Šį rytą ji atrodė tokia stipri, — servetėle valydamasi akis, tarė ji. — Atsibudo pastabi. Gyvybiniai duomenys buvo geri. Ir tada ją pašaukė Dievas.

Ronis užsimerkė ir apsimetė, jog jo ausys pripildytos vaško. Jis priminė sau, jog niekada nebereikės praleisti su Berta net minutės, reguliuoti savo dienos režimo pagal jos vizitus.

Jis buvo tikras, jog viskas bus gerai. Motina pasirūpino, kad Ronis galėtų gyventi name kiek panorės. Jei jis su Kerol nuspręstų kada nors būstą parduoti, pajamas pasidalytų po lygiai, kaip ir banko sąskaitoje esančius pinigus, kompaktinius diskus ir visus kitus daiktus. Jo paskaičiavimais, net nusipirkęs kompiuterį, dėl pinigų susirūpinti turės tik po metų. Vyrukas iš kalėjimo jam pasakojo apie kelias svetaines, kurias jis norėjo apžiūrėti.

— Jie iš Amsterdamo, — sakė jis. — Žmogau, tie prakeikti olandai nesveiki.

Vien tik apie tai galvoti buvo nuostabu: kompiuteris ir nė vieno žmogaus, kuris trukdytų. Jis galėtų naršyti internetą visą dieną, žiūrėti, ką tik panorėjęs.

Taksi sustojo priešais jo namą. Ronis siekė piniginės, bet Berta pasakė, kad jo pinigai nereikalingi, bent jau ne šiandien.

— Sumokėsiu, — tarė ji. — Prižadėjau motinai, kad tavim pasirūpinsiu.

Tai jau taip , galvojo Ronis.

— O, palauk, — tarė ji, — beveik pamiršau.

Berta įkišo ranką rankinėn ir ištraukė iš užrašų knygelės išplėštą perlenktą popieriaus lapą.

— Šitą tau parašė mama. Norėjo, kad perduočiau.

— Kaip parašė?

— Ji parašė, — laikėsi savo Berta. — Laikiau rašiklį jai tarp pirštų, o seselė laikė knygelę. Visas raides parašė pati. Užmigo iškart po to. Tada prasidėjo vidinis kraujavimas.

Ronis įsikišo popierėlį į marškinių kišenę ir išlipo iš mašinos laimingas, kad nereikės daugiau žiūrėti į bjaurų Bertos veidą.

— Susitiksim šermenyse, — nuvažiuojant taksi, sušuko ji.

Įėjęs į namo vidų, Ronis išlankstė raštelį. Raidės buvo didelės ir netvarkingos, bet rašyseną Ronis atpažino iš pirmo žvilgsnio. Perskaičius trumpą žinutę, kurią jo motina parašė kaip paskutinį norą paklydusiam sūnui, Ronio akys pritvino ašarų.

Prašau, — maldavo ji. Prašau, būk geras berniukas.

Kad ir kaip nenorėjo pripažinti, Marija Ana buvo sutrikusi. Izabelė miegoti nuėjo laiku, laikydamasi plano, po antklode palindo septintą valandą, užmigo ketvirtis po septynių, tačiau Trojus pakilo, pradėjo rėkti ir spardytis ant svetainės grindų taip, kaip anksčiau dar nėra buvę.

— Aš nepavargau! — klykė jis. Įsikalk į savo kvailą galvą!

Ji nusprendė į šį įžeidimą kol kas nekreipti dėmesio.

— Man nerūpi, pavargai tu ar ne. Kai ateina laikas eiti miegoti, vadinasi, eini miegoti.

— Kodėl? — jis reikalavo atsakyti. Jo akyse švietė laukinis žvilgsnis, Marija Ana tą išraiška galėtų pavadinti siaubu, jei tik nebūtų supratusi, jog tai juokinga. — Kodėl aš turiu eiti į lovą, jei nesu pavargęs?

— Nes aš taip pasakiau, — ramiai atsakė Marija Ana. — Taip pat sako ir tavo tėtis.

Ji nukreipė žvilgsnį į Luisą, kuris sėdėjo ant sofos ir skaitė National Geographic žurnalą, darė tą, kam kitomis aplinkybėmis būtų pritarusi (prenumeratą pati padovanojo jam Kalėdų proga, bet dažniausiai žurnalai rinko dulkes po kavos staliuku). Jis, nutaisęs ramią nieko nesakančią veido išraišką, pažvelgė aukštyn, lyg sakydamas: tvarkykis pati, mieloji. Vyras niekada priverstinio varymo miegoti politikos pakankamai aktyviai neparėmė.