Том Перротта - Maži vaikai

Jis apsižvalgė virtuvėje; neabejotina motinos dvasia atsispindėjo avokado spalvos virdulyje ir skrudintuve, išmargintame plakate, vaizduojančiame lupamas daržoves ir prieskonius, kaip kareivėliai ant palangės išdėliotose rudose vaistų dėžutėse: jų pavadinimai aiškiai buvo matyti priekyje. Negali būti, jog ji negrįš į namus. Vien tik ta mintis sukėlė galvos svaigulį ir stūmė jį pavojun. Atrodė, lyg jis būtų stovėjęs aukštai balkone be turėklų ir žiūrėjęs tiesiai žemyn į tuščią stovėjimo aikštelę.

— Prašau, — žvelgdamas aukštyn, į Dievą, kuriuo tikėjo jo motina, ir dėl ko sūnus ją laikė kvaila, maldavo jis. — Nedrįsk leisti jai numirti.

Taksi vairuotojas buvo senyvas žmogus, nedailia nosimi. Atrodė, kad augalas, veikiausiai kalafioras, įleido šaknis į jo nosį. Ronis vyruką užjautė. Taip atrodant, jaunystėje tikriausiai buvo nelengva.

— Kur važiuojam? — suniurnėjo jis.

— Į Presbiterionų ligoninę. Mano motina guli reanimacijoje. — Vairuotojas neatsakė, nepasakė: gaila, arba užjaučiu, ar jokių kitų nesąmonių. Nepaisant to, Ronis šnekėjo toliau: — Praeitą savaitę ji patyrė širdies smūgį. Stiprų. Nežinom, ar išgyvens.

Paskutiniai žodžiai buvo skirti ne vairuotojui, o jo pažymėjimui, kuris buvo gumytėmis pritvirtintas prie nuleisto skydo nuo saulės. VENDELIS DEGROU buvo parašyta prie paso nuotraukos, atspindinčios vargšo vyruko veidą, labai neišvaizdžiai atsuktą iš šono. Atrodė, lyg nuotrauka būtų nukopijuota iš medicinos vadovėlio.

Pats Vendelis klausėsi pokalbių radijo, girdėtas balsas, kurio savininko Ronis neatpažino, vienas iš tų profesionalių visažinių, gudragalvių, galintis atsakyti į visus klausimus. Ronis, prieš sėsdamas į kalėjimą, mėgdavo klausytis tokių laidų, svajojo mokytis transliavimo mokykloje, vesti savo paties laidą. Gudrios kalbos su Roniu Makgorviu. Dvi valandos per dieną, skirtos šnekėti apie bet ką, išsityčioti iš bukų idiotų, kurie paskambinę vos sugebėdavo suregzti gramatiškai teisingą sakinį. Atsiprašau, kad klausiu, Frenkai, bet ar tik vietoj smegenų tavo galva nėra pilna šūdo?

— Ją turėjo prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato, — tęsė jis. — Ji net negali kalbėti. Tik visą dieną guli ir spokso į lubas.

Šūdaveidis Vendelis pagarsino radiją, specialiai bandydamas nuslopinti Ronio balsą. Pokalbių šou vyrukas keikė Garį Konditą. Jis skundėsi, kad jei žmogėnas turėtų nors kruopelę padorumo, atsistatydintų iš kongreso ir visiems papasakotų, ką padarė savo merginai. Ronis šnekėjo dar garsiau.

— Ji gera moteris. Viena užaugino du vaikus, tikras gerumo įsikūnijimas. Net ieškodamas malonesnės ponios už ją nerastum.

Niekšas net nesuniurnėjo. Jis atidarė langą, atsikrenkštė ir spjovė ant kelio.

Šaunu, Vendeli. Tikrai mandagu.

— O kaip tu? — prikibo Ronis laukdamas, kol mašina stovėjo prie raudono šviesoforo signalo. — Tavo motina gyva?

Vendelis, sėdėdamas vairuotojo sėdynėje, atsisuko į jį. Iš priekio jis atrodė bjauriau nei iš profilio.

— Manai, nežinau, kas tu toks? — suriaumojo jis. — Būk laimingas, kad neišspyriau tavęs ant užpakalio lauk.

— Atsiprašau, — sumurmėjo Ronis. — Tik bandžiau užmegzti pokalbį. Nežinojau, jog tu toks sušiktai jautrus.

Vendelis išjungė radiją, ir visą iki ligoninės likusį kelią jie tylėjo. Kai sustojo prie pagrindino įėjimo, Ronis vyrukui padavė dvidešimt dolerių už keturiolikos dolerių kelionę.

— Pasilik grąžą, — tarė jis. — Nusipirk naują nosį, gerai?

Sara turėjo žinoti, jog viskas taip, kaip jie planavo nepavyks. Kažkas visuomet nepavykdavo. Kai tik pasipainiodavo vaikai, net paprasčiausi planai galėdavo nepavykti. Vos penkiolika minučių po to, kai grįžo iš baseino, jai paskambino Ričardas. Jie kelias minutes šnekučiavosi apie Kalifornijos orą, paskui vyras pakeitė temą.

— Taigi klausyk, — tarė jis. — Nemanau, kad grįšiu namo.

— Kodėl? Atidėjo skrydį?

— Kaltas ne skrydis. Kalti mes.

Jis pasakė, jog visą likusį atostogų laiką praleis San Diege, nes ketina ten persikraustyti. Pasirodo, jis jau ilgą laiką galvojo apie pokyčius ir norėjo pabandyti laimę Kalifornijoje.

— Mums išvis nereikėjo susituokti, — Ričardo balsas buvo liūdnas ir moteris nenoromis prisiminė, kaip jis patiko prieš tai, kai viskas nuėjo velniop. — Tu tai žinai taip pat gerai, kaip ir aš.

— O, šūde, — staiga pasakė ji. — Po velnių.

— Labai nuliūdai? Maniau tau palengvės.

Jai palengvėjo — ji neturėjo žodžių. Bet kurią kitą dieną būtų pradėjusi gerdama šampaną ant virtuvinio stalo ir šokdama Stepą. Tačiau mintys sukosi tik apie medaus mėnesį paplūdimyje, nes visas planas priklausė nuo to, kad Ričardas liks namuose ir rūpinsis Liuse.

— Man viskas gerai, — tarė ji. — Tik laikas ne visai patogus.

— Tokiems dalykams niekada nebūna patogaus laiko. Tačiau mes abu jau ilgą laiką buvom labai nelaimingi.

— Ką man daryti su Liuse? — garsiai pagalvojo ji.

— Prašau, — maldavo Ričardas. — Dėl to nesirūpink. Ja gerai pasirūpinsiu. Jumis abiem. Gali pasilikti mašiną ir namą. Aš tenoriu naujos pradžios.

— Gerai, — kalbėjo ji. — Gerai. Nesvarbu. Nereikia tokių dalykų aiškintis telefonu. Tikriausiai reikės pasisamdyti advokatą.

— Žinoma. Būtinai. Tai būtų protingiausias dalykas, — jis sudvejojo: — Sara?

— Jo?

—Čia atvažiavau susitikti su moterimi. Su ja bendravau internetu. Tiesiog norėjau, kad tu žinotum.

Ji akimirką bandė viską suvokti, svarstydama, ar pajaus nors kruopelę pavydo, tačiau nieko panašaus nejautė. Visiškai nieko.

— Gerai, — pagaliau prabilo ji.

— Gerai? — jis atrodė beveik įsižeidęs. — Tik tiek tegali pasakyti?

Jėzau galvojo ji. Ko jis iš manęs nori? Gal turėjo rėžti tiesą, kad jai gaila tos moters, kuri pavėluotai supras, jog Ričardas visai ne toks malonus, kaip atrodė? Be to, tokių dalykų tiksliai nuspėti buvo neįmanoma. Galbūt nauja moteris Ričardą pavers nauju vyru.

— Daryk kaip išmanai, — tarė ji.

Liusė įėjo į virtuvę vis dar vilkėdama šlapią maudymosi kostiumėlį, su žaisliniu stetoskopu ant kaklo, susivėlusiais, nuo saulės išblukusiais plaukais. Ji stebėjo motiną labai atidžiai, lyg būtų klausiusi pokalbio kitu telefonu.

— Tėvelis? — pasiteravo ji.

Sara linktelėjo.

— Tavo duktė čia, — pranešė ji Ričardui. — Nori pasisveikinti?

— Ne dabar, — atsakė jis. — Reikia bėgti. Tik perduok mergaitei, kad ją myliu, gerai? Po kelių savaičių grįšiu namo ir tada galėsim jai viską papasakoti. Žinai, šeimos rate.

— Žinoma, — sumurmėjo ji. Moters galvoje kovojo daug priešingų emocijų. Pačiu blogiausiu laiku atsitiko kažkas nuostabaus. Viskas galutinai susipainiojo, tačiau ji buvo laisva. Ričardas ją paliko. Ji galėjo pasilikti namą. Kokia nuostabi mintis — šeimos rate.

— Ką darysim? — paklausė Liusė, kai Sara padėjo ragelį. — Ką turėsim daryti?

— Nieko, — pasakė Sara nuo dukros įdėmaus žvilgsnio nusukusi akis. — Tau dėl nieko rūpintis nereikia.

Ričardas nesitikėjo, jog žmona viską priims taip ramiai. Jis neabejojo, jog laikui bėgant jie susitars, bet pasiruošė iškęsti daug pykčio ir kaltinimų, kurių reikia tikėtis, kai nusprendi palikti žmoną ir vaiką. Bent jau taip viskas buvo po pirmosios santuokos: Pegė prieš paleisdama jį vertė kentėti ilgus metus. Tačiau Sara priklausė kitai kartai. Jos bendraamžės buvo labiau nepriklausomos, lengviau priėmė skyrybų ir vienišos motinystės idėją. Tiesą sakant, ji viską priėmė taip ramiai, jog jis beveik gailėjosi, kad pasiūlė jai namą ir mašiną nepasikalbėjęs su advokatu. Jis tą pasiūlymą tiesiog išspjovė visiškai nepagalvojęs. Verslo situacijoje tokio impulsyvaus, priešingo savo interesams elgesio sau nebūtų atleidęs.