Том Перротта - Maži vaikai

— ŽUDIKAS GYVENA ŠIAME NAME! ŽMONĖS, NEJAUGI JUMS NERŪPI?

Tu, niekše, — galvojo ji. Žinau, ką tu nori pasiekti.

Pateisinamo pykčio banga kaip narkotikai plito Mei kūnu. Jos kojos tvirtai žingsniavo koridoriumi, kvėpavimas buvo gilus ir pastovus. Skubėdama žemyn ir atidarydama laukujes duris, ji jautėsi kaip tuomet, kai buvo jauna.

— Tu, nešvankus kalės vaike! Dink nuo mano pievelės!

Senolė buvo labai supykusi. Ji basomis šlubčiojo link jo basomis ir vilkėdama tik trumpus naktinukus, o krūtinė nuolat šokinėjo ir todėl privertė Larį susigėsti už juos abu.

— Kas tu manai esąs? — reikalavo atsakyti ji. — Ponas Aukščiausiasis Visagalis?

Laris į ją nekreipė dėmesio.

— JOKIŲ IŠKRYPĖLIŲ ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖJE! JOKIŲ IŠKRYPĖLIŲ ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖJE!

— Manai esąs Dievas? — šaukė senoji ponia. Jos bedantis veidas švytėjo įsiūčiu ir neapykanta. — Tu ne Dievas. Toli nuo to!

— ŽINAU, KAD NESU DIEVAS! — atsakė Laris, nukreipdamas garsintuvą jai į veidą. — NIEKADA NESAKIAU, KAD ESU.

Senoji ponia piktai šyptelėjo. Jos balsas buvo piktas ir pilnas neapykantos.

— Tu žudikas. Nužudei tą vaikiną prekybos centre.

Laris nuleido garsintuvą.

— Aš nieko nenužudžiau, — pasakė jis, labai rimtai stengdamasis tramdyti pyktį. — Kodėl tau nenuėjus vidun ir neapsirengus?

Jo nuostabai, sena kalė bandė, pagriebdama dalį, iš kurios išeina garsas ir stipriai traukdama, pačiupti garsintuvą. Laimei, jis rankeną laikė pakankamai stipriai.

— Tu peršovei jį į kaklą, — įsiremdama kojomis ir dar kartą trukteldama, šauė ji. — Skaičiau apie tai laikraštyje.

Laris truktelėjo atgal, tačiau ji buvo stipresnė, nei jis manė arba tiesiog piktesnė.

— Tai buvo nelaimingas atsitikimas, — pasakė jis. — Ne žmogžudystė.

Jis kulnais įsirėžė į žolę ir pabandė dar kartą. Šiuo metu jie tampėsi iš visų jėgų, žemai pritūpę, vienas aplink kitą sukosi ratu. Laris pajautė, kad moteris garsintuvą laiko kiek silpniau, bet beveik tą pačią akimirką išgirdo balsą.

— Pone, jūs turėtumėte važiuoti namo.

Jis žvilgtelėjo per petį ir pamatė du prie šaligatvio stovinčius vyrus — aukštą, vilkintį lengvą pižamą ir žemą kostiuminėmis kelnėmis bei marškinėliais. Prašneko aukštasis vyras.

— Policija jau atvažiuoja, — pridėjo žemasis vyrukas.

Aukštesnysis piktai spoksojo į Larį.

— Tu gąsdini mano vaikus, — tarė jis. — Norėčiau, kad baigtum.

— Tavo vaikus reikia išgąsdinti, — stipriau įsikibdamas į rankeną, niurnėjo Laris. — Jie gyvena visai šalia vaikų tvirkintojo.

Kažkur tolumoje jis išgirdo sireną ir sukaupė jėgas paskutiniam stipriam truktelėjimui. Tačiau prieš jam patempiant, senoji moteriškė paleido garsintuvą, ir Laris nugriuvo ant užpakalio.

Kai atsistojo, jis pastebėjo du vyrus, atsitūpusius ant žolės ir purtančius galvas, žiūrinčius į senąją moteriškę. Ji, kaip nokautą patyrusi boksininke, gulėjo ant nugaros.

— Žiūrėk, ką padarei, — tarė žemesnysis vyras prieinančiam Lariui.

Pažvelgus į Ponią Makgorvi, šaltas baimingas drebulys nuvilnijo Lario nugara. Ačiū Dievui, moteris buvo gyva, jos galūnės trūkčiojo, siaubingas gurguliuojantis garsas sklido iš gerklės gelmių. Akys buvo plačiai atmerktos ir spoksojo tiesiai į Larį. Lūpos judėjo, tačiau nesigirdėjo žodžių, buvo matyti tik keli putoti seilių burbulai.

— O, Jėzau, — tarė Laris. — Tik to man ir betrūko.

Jie, išsitiesę ant nugarų, gulėjo ant penkiasdešimties jardų linijos, žiūrėjo į dangų lyg laukdami, kol atsiras atsakymas į jų neištartą klausimą. Todas siekė Saros rankos, jautė jos prakaituotus pirštus susijungiant su jo paties pirštais.

— Nenoriu eiti namo, — tarė jis. — Noriu čia pasilikti amžinai.

Ji neatsakė, nes to nereikėjo. Viską, ką reikėjo pasakyti, jie ištarė per pirmąsias penkias minutes. Pastarąsias dvi valandas jie tiesiog kartojosi.

— Ačiū Dievui, kad atėjai, — tęsė jis.

Ji, norėdama pažvelgti į mylimąjį, pasivertė ant šono. Jos akys ir paakiai buvo šlapi bei paburkę, balsas jausmingas.

— Baigiau išprotėti.

— Aš taip pat, — jis pakėlė savo galvą ir pečius nuo žemės ir švelniai pabučiavo jos ir taip nuo bučinių ištinusias lūpas. — Kai pažvelgiau viršun ir pamačiau tave...

Jis sustojo. Nebuvo prasmės bandyti tuos jausmus išreikšti žodžiais. Ta iš niekur atsiradusi tobulumo akimirka, vos jam prispaudus kamuolį, lyg ji būtų buvusi fizinis jo laimės įsikūnijimas, buvo neišreiškiama žodžiais. Jis sunkiai atsiduso, leido galvai nulinkti atgal ant dirbtinės žolės.

— Daugiau nebenoriu, — tarė jis. — Kitos savaitės tavęs nepabučiavęs neištverčiau.

Saros veido išraiška, kai ji pažvelgė į jį, staiga pasikeitė, ir Todo protas staiga prašviesėjo, kaip šaltam vėjui nupūtus visas abejones. Atrodė, kad visą vasarą — visą jo gyvenimą — vainikavo ši akimirka, menkas jos akių praplatėjimas, nežymus kvėpavimo pagreitėjimas, supratimas, jog jie peržengė tokią didelę ir šviesią liniją, jog jos nepastebėti buvo neįmanoma.

IV dalis

Susitikime žaidimų aikštelėje

PASUPK MANE

Plano patrauklumas slypėjo jo paprastume. Jie parašys raštelius, paaiškins staigų dingimą ir padės juos tokiose vietose, kur jų nepastebėti neįmanoma. Sara ir Todas planavo išslinkti iš namų ir susitikti Reiburno mokyklos žaidimų aikštelėje ir tada kelias dienas praleisti šiaurėje, prie jūros. Tokiu būdu jie duotų savo antrosioms pusėms užtektinai laiko susitvardyti su jų pabėgimo šoku ir susitaikyti su jo pasekmėmis.

Žinoma, bėgliams šis prisitaikymo periodas būtų medaus mėnuo — vieniems per daug ankstyvas, kitiems pavėluotas — vienas kito suradimo stebuklo atšventimas, sunkiai pelnyta galimybė paragauti savo drąsos vaisių. Mažiausiai tris ištisas dienas jie neveiktų nieko daugiau: tik valgytų, miegotų ir mylėtųsi, vos tik panorėję būtų laisvi nuo banalios vaikų priežiūros atsakomybės, nepaliaujamo rūpinimosi šeima. Galimybė, Saros nuomone, buvo itin maloni, vien apie ją pagalvojus.

Iš pradžių Todas pabėgti pasiūlė pirmadienį, bet tai pasirodė neįmanoma. Tą naktį Ričardas grįžo iš savaitgalio verslo kelionės Kalifornijoje ir geriausiu atveju nesugrįžtų į namus anksčiau vidurnakčio. Tiesa, vėliau jis turėtų laiko. Jam prasidėjo dviejų savaičių trukmės atostogos, taigi galės rūpintis Liuse tiek, kiek Sara lieps. Nepaisant jų nekantrumo baigti purvinąją dalį, plano vykdymą atidėjo iki antradienio.

Sara iškentė kankinantį savaitgalį kartu su Liuse. Ji beveik nekreipė dėmesio į dukrelės nervinančius klausimus: (Kokia tavo mėgstamiausia spalva? Kodėl jie tą daiktą vadina razina?) ir labai specifinius prašymus: (Palaikyk mane žemyn galvyte. Dabar nuleisk mane ant sofos.) Kadangi ji nematė būdo nukreipti ar išvengti klausimų, teko atsakyti — mėlyna, nežinau, kodėl, tiesiog taip jau yra, taip pat teko, paėmus mergytę už kulkšnių, nunešti į svetainę ir numesti ant sofos, tada be pertraukos tą patį pakartoti dar penkis kartus, visą tą laiką galvojant: Po dviejų dienų būsiu motelio kambaryje prie paplūdimio su mylimu vyru. Po dviejų dienų būsiu kitas žmogus. Po dviejų dienų pagaliau būsiu laiminga.

Artėjant tokiam svarbiam gyvenimo momentui ir neturėti su kuo apie tai pakalbėti, o tik laukti, buvo siaubinga. Ją kamavo rūpesčiai — jis persigalvos, niekaip negalės žmonos palikti. Moteris jautė baisy norą, kad troškimas būtų patvirtintas, tačiau Todas privertė mylimąją prisiekti, jog ji neskambins, nerašys elektroninių laiškų — nebent būtų neišvengiama. Atrodė, kad yra priežastis tikėti, kad jo bendravimas nuolat stebimas (tai, kad jis dalijosi mobiliuoju telefonu ir elektroninio pašto adresu su žmona, drąsos jam nesuteikė). Su juo Sara nebendravo iki pirmadienio popietės, kai baseine susitiko jų akys. Juos skyrė maždaug penkiolika metrų. Jo uošvė sėdėjo šalia, tačiau moters dėmesį trumpam atitraukė sulūžęs sandalas.