Том Перротта - Maži vaikai

Galvojant racionaliai, jaudintis turėjo Sergėtojai. Jie atsiliko; laikas beveik baigėsi. Tačiau, ruošdamasis pradėti puolimą, Todas, kaip ir visi kiti aikštėje esantys žmonės, suprato, jog bijojo tik jų priešai. Likus tik dviems minutėms, Kontrolieriai atrodė apdaužyti ir nuliūdę. Geležinio žmogaus dešinioji akis buvo taip ištinusi, jog jis nieko ja nematė; puolėjo lūpa buvo tokia išsipūtusi, jog jam buvo labai sunku skelbti derinį. Stambaus gaudytojo, greitakojo azijiečio trumpa šukuosena, marškinėliai buvo suplėšyti iki pat bambos, tarsi jam dėl kažkokių priežasčių nepavyko pavirsti milžinu Halku. Per visą antrą rungtynių pusę vunderkindai ginčijosi, pamiršę priešininkus, pyktį liejo vieni ant kitų. Dar geriau buvo tai, kad jų garsi palaikymo komanda niūriai tylėjo.

Kita vertus, Sergėtojai pirmąkart tais metais dirbo kaip gerai suderintas mechanizmas, dalijosi komandos dvasia ir tarpusavio susižavėjimu. Visų rungtynių metu jie žaidė geriau nei įprastai. Jiems pavyko sustabdyti stipriausią lygos puolimą ir kamuolį po aikštę mėtyti stebėtinai valdingai, nepaisant nervinančio nesugebėjimo pelnyti daugiau nei septynis taškus rezultatų lentoje. Prisidėjo visi — Deveinas pagavo šešis Todo perdavimus, tarp jų ir tą, kuris baigėsi prispaudimu; Olafsonas ir Korentis kartu paguldė penkis priešininkus; Bartas, atlikęs nuostabų perėmimą, sustabdė spaudimą, tačiau Laris nustelbė juos visus. Aikštėje jo pilna buvo visur: darė dalykus, kuriems atlikti visiškai neturėjo teisės, numušinėjo perdavimus, numatė apgaulingus judesius, labai svarbią rungtynių akimirką net pagavo geležinį žmogų iš už nugaros. Jei rungtynės būtų pasibaigusios Sergėtojams pralaimint trimis taškais, jie po to vis vien būtų nuėję į barą ir atšventę geras rungtynes, kai tuo tarpu laimėję Kontrolieriai gertų niūrioje tyloje, žinodami, jog juos sumušė komanda, kuri teoriškai neturėjo galimybių pasipriešinti jų jėgai.

Neturėdami ko prarasti, Sergėtojai pradėjo puolimą. Todas suvaidino trumpą perdavimą Bartui ir pradėjo bėgti link kairiosios šoninės linijos, keliais centimetrais pralenkdamas Deveiną. Deja, juos sustabdė. Antru mėginimu Todas atliko trumpą perdavimą ir atkovojo dar penkis jardus. Trečiu bandymu Kontrolieriai jam bėgti neleido, taigi Todui, norint išvengti griovimo, teko perduoti kamuolį kitam žaidėjui.

Tai buvo viskas, jų paskutinis šansas — jie dislokavosi priešininkų aikštės pusėje, tačiau iki rungtynių pabaigos liko tik penkiasdešimt sekundžių. Todas visiems galimiems gaudytojams liepė bėgti į priekį. Kiekvienas buvo maždaug penkiais jardais toliau už kitą. Todas pasisuko dešinėn, ieškodamas Ričio Merfio, arčiausiai esančio žaidėjo. Uždengė. Taip pat ir Bartą, vidurinįjį gaudytoją. Jis atlenkė ranką, ruošdamasis perduoti kamuolį Deveinui, paskutiniam ir geriausiam gaudytojui, bet prieš pat Todui išmetant kamuolį, Deveinas paslydo ir nukrito ant žemės.

Beveik tą pačią akimirką Todas kairėje pusėje išgirdo žingsnius. Tuos garsus skleisti galėjo tik įsiutęs priešininkų gynėjas. Dar kelias akimirkas Todas stovėjo vietoje tiesus ir greitai žvalgėsi po aikštę, leisdamas priešininkui prie jo priartėti. Tai buvo pats seniausias futbolo triukas. Paskutinę akimirką jis atsitūpė, susilenkė kiek galėdamas žemiau ir, sveriantis daugiau negu šimtą kilogramų Kontrolierių sunkiasvoris gynėjas manevruodamas praskrido tiesiai virš jo. Žaidėjas kaip dramblys nusileido už šoninės linijos.

Dabar tai jau buvo anarchija, oficialiai sustabdytas derinys. Todas, tikėdamasis išvengti priešininkų gynėjų, bėgo kairėn, tikėdamasis, jog jų komandos gynėjai spės apsisukti atgal ir atsidengti. Tačiau tai, ką jis pamatė bėgdamas atgal link aikštės vidurio, privertė jį pakeisti planą. Priekyje jo buvo tiek daug žalios spalvos, jog jis jautėsi kaip sapne. Jardai atviro lauko, daug daugiau nei reikėjo pirmajam prispaudimui. Jis saugiau sugriebė kamuolį ir pasileido bėgti.

Kai visi pagaliau suprato, ką jis daro, Todas jau buvo nubėgęs dešimt jardų. Penkiolika jardų, dvidešimt, dvidešimt penki, aikštė kartu su žingsniu artėjo ir tolo nuo jo kojų. Jis išgirdo silpnus žingsnius dešiniau už savęs. Atrodė, kad kažkas jį greitai vytųsi.

Nežiūrėk, — tarė jis sau. — Tiesiog bėk. Vieną koją statyk prieš kitą. Dideliais žingsniais. Naikink likusius jardus.

Jam peržengus Kontrolierių trisdešimties jardų liniją, kažkas kvėpavo jam į kaklą. Šis pokytis jo nenustebino — priešininkų komandoje buvo bent jau du už jį greitesni žaidėjai. Tačiau žvilgtelėjęs per petį, jis nustebo pamatęs paskui jį bėgantį Deveiną. Truputį toliau nuo jo, tačiau kaip Todas ir tikėjosi, sparčiai artėdami bėgo du vyrai — geležinis žmogus ir azijietis. Jie abu judėjo ilgais, gracingais žingsniais, jų veide švietė pasiryžimas.

Peržengus dvidešimties jardų liniją, staiga Deveinas apsisuko ir, kaip iš vadovėlio, užblokavo azijietį. Dabar viskas priklausė nuo lenktynių tarp Todo ir geležinio žmogaus, lenktynių, kurias jis žinojo pralaimėsiąs. Bėgdamas ir stebėdamas trajektoriją, suprato, jog jį iš aikštės išstums maždaug prie dešimties jardų linijos. Tokia įvykių eiga buvo tokia pat netinkama, kaip ir neišvengiama.

Nebent.

Peržengdamas penkiolikos jardų liniją, Todas staigiai pradėjo stabdyti, kažkaip sugebėdamas sulėtėti taip staigiai ir smarkiai, jog geležinis žmogus, garsiai keikdamasis, pralėkė pro jį, veidu trenkėsi į sintetinę dangą, nulėkė į užribį ir paliko Todui laisvą kelią.

Jis pasisuko ant kulno ir grįžo į aikštę iš už įvarčio linijos. Triumfuodamas pakėlė virš galvos kamuolį. Matant per televiziją taip besielgiančius profesionalus, jam visuomet atrodė, jog jie elgiasi arogantiškai, tačiau tą akimirką jis jautė, jog reikia taip daryti ir laukti, kol prie jo atbėgs linksmi komandos draugai. Todas spyrė kamuolį ir, plačiai išskėtęs rankas, laukė jų. Jo kvėpavimas buvo toks gilus, lyg jo plaučiai norėtų išsiurbti visą nakties orą. Jis tenorėjo, jog Sara būtų čia, galėtų matyti jį, bėgantį aikšte, ir žinoti, kaip žinojo ir jis, kad buvo ne pergalingą spaudimą pelnęs šaunuolis, o suaugęs vyras, kuris ką tik patyrė neįtikėtiną lenktynių jaudulį.

Ir tada pamatė ją.

Jis nebuvo tikras, kodėl žvilgtelėjo į, jo manymu, tuščią tribūną — gal įprotis, gal viltis, gal kažkokia jos skleidžiama magnetinė iškrova — ji buvo ten. Ji, lyg išsipildęs noras, sėdėjo viršutinėje eilėje, pranešėjo kabinos šešėlyje, jos veidas švietė kaip švyturys, burna tarė žodžius, kuriuos jis gana aiškiai suprato, lyg tarp jų nebūtų jokio atstumo. Jis būtų moteriai atsakęs, jį apsupo pulkas linksmų komandos draugų.

— Kas, po galais, atsitiko Todui? — svarstė Korentis. — Norėjau jam pastatyti išgerti.

Laris gūžtelėjo pečiais.

— Sakė, jog ateis.

— Tikriausiai gavo geresnį pasiūlymą, — tarė Ričardas Merfis.

— Šūdas, — Bartas Viljamsas svajingai papurtė galvą. — Ten buvo gražus bėgimas, ar ne? Šešiasdešimt penki jardai po sustabdyto derinio. Turėtų parodyti per ESPN televiziją.

— Jam niekaip nebūtų pavykę be mūsų mažiaus pagalbos, — popierine servetėle šveisdamas Deveino ir taip blizgantį skalpą, pastebėjo Olafsonas. — Matėt, kaip jis tą verksnį išjungė? Bam! Trenkėsi į žemę, kaip kokia piktžolė.

— Todas buvo nerealus, — juokėsi Deveinas. — Tas baltas berniukas bėgo iš visų jėgų.

— Man nerūpi, ką sako kiti, — paskelbė Bartas. — Dabar jam nieko negailėčiau. Vaikinukas nusipelnė sugult po tokio spaudimo.