Том Перротта - Maži vaikai

— Daug skandalų mūsų mažame miestelyje, tiesa?

Visiems buvo aišku, apie ką jie kalba. Paskutines kelias dienas televizijoje ir laikraščiuose vyravo straipsniai ir pranešimai apie Lario Muno ir Ronaldo Makgorvio konfliktą. Prieš žmonių akis vyko antraščių drama, kuri pasakojo apie „žmogžudį policininką”, kuris iš bažnyčios išmetė iškrypėlį, apie kaltinimus užpuolimu ir kūno sužalojimu, pateiktus žmogui, kuris vienų buvo laikomas didvyriu, kitų — pavojingu linčiuotoju.

— Kažkokia nesąmonė, — pasakė Sara. — Jam pasisekė, kad to vyruko neužmušė.

— Be kita ko, tai atsitiko bažnyčioje, — sutiko Kete. — Aš pati nereliginga, bet nežinau, nejau pasaulyje nėra nieko šventa?

— Aš tik noriu žinoti, — tarė Ričardas. — Ką tokia gyvatė iš viso veikė bažnyčioje?

— Kuri gyvatė? — pasidomėjo Sara.

— Laris — ne gyvatė, — pareiškė Todas. — Makgorvis sėdėjo šalia jo šeimos. Lariui nepatiko, kaip iškrypėlis žiūri į jo vaikus.

— Todas šališkas, — paaiškino Ketė. — Policininkas — jo draugas. Jie abu Susirūpinusiu tėvų komiteto nariai. Todėl ir gina jį.

— Na, taip. Ką aš turėčiau ginti? — svarstė Todas. — Vargšą vaikų tvirkintoją?

— Besmurtis protestas yra vienas dalykas, — tarė Ketė. — Tačiau, kai numeti žmogų nuo laiptų, tai jau visai kas kita.

Sara nustebusi spoksojo į Todą.

— Nežinojau, kad priklausai tam komitetui.

Todas gūžtelėjo pečiais.

— Įstojau beveik nenoromis. Žaidžiu Lario futbolo komandoje ir jis manęs paprašė išdalinti perspėjimus.

— Jis tavo komandoje? — paklausė Sara. — Niekada man nesakei.

Ketė Saros balse išgirdo keistai pažįstamas familiarias gaideles. Atrodė, lyg ji būtų Todo žmona, nemėgstanti ko nors nežinoti apie praleistą laiką. Paskutiniąją savaitę taip kalbėjo ir pati Ketė. Jai buvo keista tokias intonacijas girdėti iš kitos moters lūpų.

— Tik norėjau žaisti futbolą, — gindamasis tarė Todas. — Tiesiog su naryste komandoje teko imtis ir daugiau atsakomybės, nei maniau prieš prisijungdamas.

— Kokį futbolą žaidžiat?

— Griovimo, — įsiterpė Ketė. — Be apsaugų. Kai grįžta namo, atrodo lyg būtų įsivėlęs į baro muštynes su Maiku Taisonu. Labai atsakingas suaugusio vyro elgesys, ar ne?

— Ne taip jau blogai, — Todas atrodė, lyg didžiuotųsi savimi. — Tik keli gumbai ir nubrozdinimai.

Ričardas iš krepšelio, esančio ant stalo vidurio, pasiėmė gabalėlį duonos.

— Koks jis įprastai? Tas policininkas.

— Man rodos, kad normalus vyrukas. Gal truputį karštakošis.

— Įprastai, — ypač atsargiai ant duonos tepdamas sviestą, tarė Ričardas, — žmonių stumdymui nuo laiptų nepritariu, bet šiuo atveju man Makgorvio visai negaila. Ypač, jei tas kalės vaikas supras, jog čia nėra pageidaujamas ir išsikels į kitą miestą.

— Ir kur jis eis? — paklausė Sara. — Lygiai tas pats atsitiks ir kitur.

— Man tai netrukdo, — paskelbė Ričardas. — Kol tik jis nelenda į mano kiemą. Jei dėl to aš savanaudis niekšelis, bet tebūnie.

— Ponas Liberalas, — Saros balse jautėsi pasibjaurėjimas. — Maniau, kad tu už kitus žmones būsi tolerantiškesnis.

— Aš tolerantiškas, — atšovė Ričardas. — Tiesiog mano tolerancijos riba nubrėžta ties vaikų tvirkintojais.

Sara atrodė nervingesnė, nei leido pokalbis.

— Bet visa kita leidžiama, taip?

— Maždaug, — Ričardas šnekėjo ramiu lediniu balsu, kuris Ketei pasirodė visai nemalonus. — Jei tame dalyvauja tik savanoriai suaugusieji, tada viskas gerai.

Todas Ričardą studijavo taip pat intensyviai, kaip ir Sara, o Ketė negalėjo susilaikyti nepagalvojusi, kad pražiopsojo kažką svarbaus. Ji prašneko tik siekdama paslėpti savo pačios nepasitenkinimą.

— Žinot, kas keista? Niekada to Makgorvio nemačiau.

— Mes matėm, — pasakė Sara.

— Ne, nematėm, — tarė Ričardas.

— Ne tu, — sakė Sara. — Aš ir Todas. Atsimeni tą dieną baseine?

Todas akimirką atrodė suglumęs.

— O taip. Visai buvau tai pamiršęs.

— Jis išsiruošė paplaukioti su akvalangu ir plaukmenimis, — tęsė Sara. — Visi išlipo iš vandens. Tada buvo karščio bangos vidurys, ir jis visame milžiniškame baseine pasirodė vienintelis plaukiotojas. Tačiau atvažiavo policija ir jį išvarė, — ji žvilgtelėjo į Ketę. — Jis visai nebuvo baisus. Tik paprastas apgailėtinas nevykėlis.

Ričardas papurtė galvą.

— Tokių ir reikia saugotis.

Ketė pasisuko į Todą. Jos balsas buvo piktesnis, nei ji tikėjosi.

— Niekada man apie tai nepasakojai.

— Žinoma, pasakojau.

— Nepasakojai.

Todas gūžtelėjo.

— Maniau, kad pasakojau.

— Anais metais vedžiausi Liusę plaukioti, — tarė Ričardas. — Vienas vaikas vandenyje apsivėmė. Tada baseinas irgi gana greit ištuštėjo.

Seksualinė įtampa buvo gana sunkiai pastebimas dalykas, bet Ketė manė turinti gana neblogą jos radarą. Visos vakarienės metu ji stebėjo Sarą ir Todą ir nepastebėjo nieko keista jų elgesyje — jokių slapukiškų žvilgčiojimų ar sąmojingo flirto, jokio nervingo juoko. Tačiau staiga (tai atsitiko, kai Sara pasakė „mes”, šnekėdama apie save ir Todą, lyg tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje) pasirodė, tarsi kažkas būtų pasukinėjęs rankenėlę ir sureguliavęs radiją. Viskas buvo taip aišku ir akivaizdu, kad ji vos neišvirto iš kėdės. Bam.

Kai tik pastebėjo judviejų ryšį, Ketei atrodė neįmanoma, kad viską pražiopsojo anksčiau. Todui ir Sarai net nereikėjo žiūrėti vienam į kitą. Aplink juos tvyrojo storas rūkas. Dviejų žmonių fizinio ir emocinio ryšio sukurtas miniklimatas, jėgos laukas vertė visus kitus žmones jaustis pašaliniais — paprastais priedais — jų teisėtos antrosios pusės nebuvo išimtis. Šis supratimas Ketę sugėdino, ji jautėsi, kaip pamačiusi nuogą nepažįstamąjį, ir kelias sekundes tegalėjo žiūrėti žemyn, į savo lėkštę.

— Tikrai žaviuosi tuo, kad tu kuri filmus, — sakė Sara. — Atiduočiau bet ką, kad tik galėčiau užsiimti kokia nors kūrybine veikla.

Ketė bandė prisiversti pažvelgti į viršų ir kai jai pagaliau pavyko, Sara atrodė kaip visai kita moteris, nelabai graži, bet vis tiek galinga. Gal dėl to buvo kaltas išgertas vynas, o gal situacijos rimtumas — ji apie tai galvojo visą vakarą, o Ketė ką tik suprato — tačiau, nepaisant tos priežasties, varžovės veidas įgavo atspalvį: buvo karštai paraudęs iš susijaudinimo. Jos akys spindėjo, kaip įtarė Ketė, žvėrišku malonumu, triumfu. Na ir kas, kad ji pavydėjo Ketės karjeros? Tarp jų tebuvo vien tik varžybos, ir jas Sara aiškiai laimėjo. Ketės nuomone, apmaudžiausia buvo tai, kad jos motina visada buvo teisi.

— Filmų kūrimas ne tokia ir kūrybiška veikla, — atsakė ji. — Tai tiesiog istorijos pasakojimas žodžiu.

— Vis vien, — nepasidavė Sara. — Tu kuri kažką reikšminga, prisidedi prie kultūros vystymosi. O ką aš darau savo gyvenime?

— Augini vaiką, — tarė Ričardas. — Už tai nieko nėra svarbiau.

Vedama nuojautos, Ketė numetė ant žemės šakutę ir staigiai nėrė po stalu pakelti. Ji manė pagausianti Todą ir Sarą besiliečiančius kojomis, bet suklydo. Apačioje ji rado tik plikų nejudančių kojų mišką: Todo — raumeningas ir pūkuotas, Ričardo — padengtas juodais plaukais ir prakaulias, Saros — įdegusias ir nuskustas. Jos kojos nebuvo ypatingos. Neblogos blauzdos, atsikišusios kulkšnys, nuobodžios kojinės. Vienintelis stebinantis dalykas buvo jos kojų nagai — Ketė jų anksčiau nepastebėjo, — kurie buvo nulakuoti bjauriu metališkai mėlynu laku. Ji atrodė taip, lyg skonio neturinti dvylikametė. Tokios nagų spalvos rasti ant suaugusios moters, vaiko motinos, kojų niekada nesitikėtum. Turėtum būti beprotė, kad nagus dažytum tokia spalva. Žinoma, galėjo būti, kad ji tiesiog buvo taip įsimylėjusi, jog jai paprasčiausiai nerūpėjo.