Том Перротта - Maži vaikai

— Sveika, — pasakė ji. Jos balsas staiga tapo labai draugiškas. — Malonu pagaliau su tavim susipažinti.

Sara negrabiai žengė į priekį. Jos plaukai buvo garbanoti dėl drėgmės, lūpdažis prasto raudono atspalvio ir kirtosi ir su odos spalva, ir su palaidine, lyg ji būtų buvusi dažymosi paslapčių nežinanti paauglė. Ketei jos buvo beveik gaila, ji taip smarkiai neatitiko jos sugalvoto paranojiško įvaizdžio: kitos moters, mamų mamos, baseino sekso deivės.

— Čia tau, — ištiesdama atšaldyto balto vyno butelį, tarė Sara.

— Ačiū, — žvilgtelėjusi į butelį, Ketė pamatė australiško, brangesnio nei ji su Todu buvo pratę gerti, Chardonnay etiketę. — Kaip malonu.

Vyras ištiesė ranką ir prisistatė kaip Ričardas Pyrsas. Jis buvo sudžiūvęs vyras su pilvuku, trumpais pilkais plaukais ir tvarkinga, vietomis žila barzdele. Vilkėjo mėlynus šortus, rausvus Ralfo Loreno marškinius atraitotomis rankovėmis ir avėjo basutes be kojinių. Kiekvienas iš šių drabužių atskirai jai nepatiko, bet kartu suteikė Ričardui pasitikinčio, stebėtinai garbingo žmogaus įvaizdį.

— Gražūs namai, — aiškiai nenuoširdžiai pastebėjo jis.

— Tik nuomojamės, — paaiškino Ketė. — Mielai ką nors nusipirktume, bet dar nesam pasiruošę.

— Rinka sunki, — pastebėjo Ričardas. — Net maži namukai kainuoja daug daugiau, nei jie iš tiesų verti.

— Galit nepasakoti. Sunku padengti mėnesines išlaidas, jau nekalbant apie taupymą.

Ji nusisuko nuo Ričardo kaip tik tinkamu momentu, kad pamatytų iš už Saros kojos išlindusią Liusės galvą. Ji atrodė kaip mažytė elfiukė rausvais skruostais, šilkiniais, auksiniais plaukais. Ji taip skyrėsi nuo savo garbanotos, juodaplaukės motinos, kuri, nepaisant žemo ūgio, darė stiprų urvinio žmogaus įspūdį. Būdama liekna stambių tėvų dukra, Ketė žinojo apie genų peršokimą, taigi net neklausė, kodėl dukra visai nepanaši į motiną. Ji, norėdama kreiptis į Liusę, atsiklaupė ant vieno kelio.

— Ir kas ši graži mergytė?

Vietoj atsakymo, Liusė prispaudė veidą už mamos šlaunų.

— Ji kiek drovoka, — paaiškino Sara.

— Na, žinau kai ką, kas labai laukė jūsų vizito.

Ketė pamojo Aronui, kuris viską stebėjo iš koridoriaus. Jo veidas priminė siaubo filmų baimės ir siaubo kaukę.

— Nagi, mielasis. Ateik, pasisveikink.

Jis pakėlė rankas ir papurtė galvą. Atrodė, jog Liusė — skolų rinkėja, atėjusi atsiimti skolos, kurios jis sumokėti negali.

— Aronai, to laukei visą dieną.

Ričardas atsiklaupė ir padėjo ranką dukrai ant peties. Tokioje pozoje jo veidas buvo tik keliais centimetrais aukščiau nei Ketės veidas ir ji pastebėjo, kad vyras meistriškai užsiaugino barzdą, norėdamas kompensuoti silpną smakrą.

— Čia tavo mažasis vaikinas? — gudriai mirkteldamas Ketei, paklausė jis.

Stodamasi Ketė prisivertė šypsotis. Moteriai nepatiko, kai jai mirkčioja. Ypač, kai tai darė seni barzdoti vyrai. Tai buvo labai dažnas veteranų ligoninės reiškinys, nelabai subtilių užuominų epidemija. Jai mirksėjo visi: apdaužyti, susenę veteranai, bedančiai, kontūzyti, be galūnių, paralyžiuoti, kai kurie seilėjosi ir nelaikė šlapimo — visi jai mirksėjo, kaip prasti britų laidų vedėjai. Ir dabar dar ir šis vyrukas jos pačios namuose.

— Ne vaikinas, — karčiai, lyg būtų apkaltinta nusikaltimu, kurio nepadarė, išspjovė Liusė.

Ketė nusišypsojo Sarai.

— Jie kartu miega pokaičio, — šmaikščiai pasakė ji. — Juk tai nieko nereiškia.

Sara taip pat atsakė šypsena, tačiau jos šypsnis buvo silpnas ir po nepatogios tylos. Ketė manė, kad tai keista. Ji neatrodė dorybinga.

— Todas išėjo nupirkti alaus, — pranešė ji. — Turėtų greit grįžti.

Ketė niekada nebuvo viena iš tų moterų, kurioms patiko senesni vyrai. Ji visuomet bjaurėjosi, kai draugės prisipažindavo, jog joms patinka pražilęs profesorius ar turi romaną su „vyresniu kolega”. Tai jai atrodė iškrypėliška. Atsisakyti pačių geriausių meilės metų ir pereiti prie neišvengiamo irimo ir silpnumo periodo su visais jam būdingais trūkumais: kabančia oda, platėjančiu liemeniu, cholesteroliu, vaistais nuo spaudimo, siaubingu senyvų žmonių knarkimu, ausų siera ir nosies plaukais, privalėjimu būti supratingam, jei viskas veikė nebe taip, kaip turėtų būti. Ji to nesuprato.

Tačiau labiausiai ją gąsdino, kad vidury meilės žaidimo, Nelsono Rokfelerio pavyzdžiu, vyras gali patirti širdies priepuolį ir mirti, dar būdamas tavyje. Visi situaciją matė vyro akimis, jog tai būtų šlovinga mirtis (Koks geras būdas mirti , — atsidusdavo jie. — Bent jau mirė laimingas.) Nejau niekas negalvojo apie vargšę moterį? Ar pasaulyje yra kas nors siaubingesnio? Tikriausiai praeitų kelios minutės, kol suprastum, kas atsitiko. Galima pamanyti, jog jis patyrė ypač stiprų orgazmą ar kažką panašaus, ir visą tą laiką ji, apsikabinusi numirėlį, gulėtų po juo, ausin šnekėdama nešvankybes. Vien tik apie tai pagalvojus, gali pasiryžti vėl miegoti su paaugliais.

— Pamirškit senius, — sakė moteris, kai jos draugė Ana sukūrė fantaziją, kurioje jos šešiasdešimt aštuonerių metų uošvis suviliojo ją šeimos vasarnamyje. — Laikykis įsikibusi jaunų eržilų.

— Bet, turint galvoje jo amžių, jis toks gyvybingas, — kalbėjo Ana. — Ir jis gyvenime pasiekė tiek daug. Jauti, jog jis vertina gyvenimą. Sveikas maistas, geros knygos, aktyvus rytinis pasivaikščiojimas. Esu įsitikinusi, kad toks jis būtų ir su jauna moterimi. Mandagus ir pastabus, gal net ir aistringas, tačiau orus.

Keista, bet Ketė prisiminė tą pokalbį, klausydamasi Ričardo pasakojimo apie potyrius, dirbant restorano konsultantu. Nepaisant bjaurių drabužių ir silpno smakro bei nervinančio įpročio mirksėti, jo elgesyje ryškėjo lengvumas, patirtis ir kažkas, kas jai priminė dar vieną Anos įvardytą senų žmonių savybę.

— Jis senamadiško pasaulio žmogus. Mūsų amžiaus vyrai ne tokie orūs.

Todas tikrai šios savybės neturėjo. Jis buvo trisdešimt vienerių metų vyras, kuris gyvenime visiškai nieko nepasiekė. Žinoma, išskyrus vaiką ir gebėjimą išvengti darbo ilgiau, nei, Ketės nuomone, buvo įmanoma. Esmė buvo ne ta, kad Ričardas pasiekė kažką labai svarbaus ar finansiškai sėkmingo. Paprasčiausiai jis turi patirties, kuria gali pasidalinti, moka kelias istorijas, kurias gali papasakoti, turi savo požiūrį į pasaulį. Vienintelis dalykas, kurį sugebėjo daryti Todas, tik sėdėti ir retkarčiais paklausti.

— Tie vyrukai — kinai?

— Žinoma, ne, — tarė Ričardas. — Tai ir yra visas grožis. Jie — krūva Tenesio storulių. Tačiau jie mano, kad gali sukurti kinų maisto restoranų tinklą, kuris būtų pakankamai autentiškas, kad apkvailintų vidutinį amerikietį mulkį. Juk tokie žmonės, kaip jie, jau praturtėjo tą patį darydami su italų ir meksikiečių restoranais. Kodėl ne kinų?

— Kažkaip keista, — tarė Todas. — Kinų restoranams turėtų vadovauti kinai.

— Todėl jie ir nori tinklą vadinti Carlio lazdelėmis. Jie mano, kad kino, atsikišusiais dantimis, kuris vaidintų reklamose ir būtų pavaizduotas iškaboje, užteks, įtikinti lankytojus, jog kinai turi kažką bendra su restorano valdymu. Vis bandau jiems pasakyti, kad tai rasistinis požiūris, kuris jiems sukels daugybę problemų, tačiau to niekaip nesupranta. Jie klausia manęs, ką bendra su rasizmu turi atsikišę dantys. Be to, ir pavadinimas — Carito lazdelės. Kas jame blogai? Čarlis — tik vardas, neturintis nieko bendra su Vietnamu. Aš jų klausiu, kas atsitiktų, jei koks nors šiaurietis atidarytų pietietišką restoranų tinklą, pavadintą Raudonskūrio Rojaus putros namai . Kaip jaustumėtės? Jie visi linkteli galvas, lyg tai jiems atrodytų nuostabi mintis, lyg svarstytų galimybę tokį tinklą įkurti kitais metais.