Том Перротта - Maži vaikai

Ronis atsisėdo arčiau sofos atlošo. Jis apkabino mamos pečius ir lengvai suspaudė. Tai buvo pirmas kartas per kelias savaites, kai jis ją palietė. Ašaros, lyg iš didelės šlapios kempinės, pasipylė jai iš akių.

— Kas yra, mam?

— Blogai jaučiuosi, Roni.

— Kodėl neini pas gydytoją?

— Ir ką jie padarys? Aš sena. Gal jau ateina mano laikas?

Mei padėjo ranką sūnui ant skruosto. Ji matė, koks jis išsigandęs.

— Eime rytoj į bažnyčią. Pasimelsk už savo sergančią motiną.

— Gerai, — pasakė jis. — Tačiau nemanau, kad Dievas labai manęs klausys.

— Jis klauso visų, — tikino ji. — Mes visi-Jo vaikai. Visi iki vieno.

Ronis vėl suspaudė jos petį.

— Viskas tau bus gerai, mam. Žinau tai.

Mei kūktelėjo ir nusišypsojo.

— Žiūrėk filmą, — pasakė ji. — Čia įdomiausia vieta.

Vienintelis dalykas, Lariui patikęs lankantis bažnyčioje, buvo Džoana, kuri sumišo ir nuliūdo, jį pamačiusi. Pirmą sekmadienį jos veide šiuos jausmus jis pamatė, eidamas komunijos — išpažintį praleido, mat, kaip ateistas, jautėsi galįs ignoruoti tam tikras katalikų doktrinas-ir grįždamas nuo altoriaus praėjo jos suolą. Berniukų veidai nušvito džiaugsmu vien jį pamačius; jie tampė motinos ranką, šnibždėjo ir rodė jo pusėn, tokiu būdu priversdami Džoaną nutraukti spoksojimo tiesiai prieš save ir apsimetinėjimo, jog vyro nepastebi, strategiją. Ji, apsimesdama nustebusi, žvilgtelėjo jo pusėn, išspaudė mažą šypseną, tačiau jos akyse liko įtarumo ir priešiškumo ugnelės.

Kai jis „netyčia” atsitrenkė į Džoaną po pamaldų, ji elgėsi truputį geriau. Žinoma, to susidūrimo išvengti buvo beveik neįmanoma, nes Laris atsistojo ant kelio, vedančio nuo pagrindinio įėjimo į stovėjimo aikštelę. Laukti jam teko beveik penkiolika minučių, kol ji priešais bažnyčią plepėjo su draugais ir pažįstamais. Galiausiai ji įsitraukė, Lario nuomone, į draugiškesnį nei įprastą pokalbį su nigeriečiu kunigu: lieknu, vabališkomis akimis vyru, kuris kalbėjo su akcentu ir buvo pasipūtęs, o vardas buvo neištariamas — Nagubis ar Ganubis — kažkas panašaus. Laris manė, jog šventikas yra gėjus — dėl akcento bei teatriškų judesių, bet pakeitė nuomonę pastebėjęs, kiek tėvas Ubangis dėmesio skiria Džoanai, kuri, kaip paprastai, bažnyčion atėjo apsirengusi taip, lyg Purvini šokiai būtų aštuntasis sakramentas — trumpas sijonas, paprastos juodos kojinės, netvirti aukštakulniai bateliai ir aptempta raudona palaidinė, kurią pamačius visiems buvo aišku, kodėl ji kadaise varžėsi dėl Mis Speneliai titulo. Ji ir Laris dėl sekmadieninių drabužių pykosi ir anksčiau; prakeiktą posakį „supista kekšė”, dėl kurio jie išsiskyrė, įkvėpė liepos karščio bangos metu pamaldose jos vilkėtos suknelės gili iškirptė. Jos pasiteisinimas visada buvo tas pats: būdama seselė, didžiąją laiko dalį ji praleisdavo vilkėdama bjaurią uniformą; nejaugi nenusipelnė nors vieną dieną per savaitę atrodyti gražiai?

Tėvas Banugis tikrai manė taip pat. Ji vis lietė jo ranką ir linksėjo taip žemai, jog galėjai pamanyti, kad kalba ne Džoana, bet jos papai. Pašnekovai ėmė iš kažko juoktis, jų linksmumas buvo toks ištęstas ir perdėtas, jog buvo girdėti net iš trisdešimties metrų atstumo. Jis negalėjo nesusinervinti. Kas gi galėtų būti taip juokinga pusę dešimtos ryto? Nejaugi Afrikoje nebuvo milijonų badaujančių vaikų? Jis beveik nusprendė nueiti ir sutrukdyti jų meilikavimus, bet jo įsikišimo neprireikė, nes Džoana ir tėvas Nuganbis apsikabino šalikelėje. Jų apsikabinimas buvo toks nederamai tvirtas, jog Laris atsiminė tolimos praeities skandalą.

Jėzau Kristau, — galvojo jis. — Dar viena ponia Michalek. Po kelių dienų jie jau atidarinės vaizdajuosčių parduotuvę.

Visą šį laiką dvyniai paklusniai stovėjo šalia motinos. Jie atrodė kaip maži rimti angelėliai baltais trumparankoviais marškiniais ir prisegamais kaklaraiščiais, tačiau kai tik kunigas nusisuko, jie pradėjo stumdytis ir kažkuo skųstis. Žinoma, to pastebėti Džoana nesiteikė. Kaip visada efektyviai, ji paėmė vaikus už rankos ir timptelėjo ton pačion pusėn, kur stovėjo Laris.

Vaikai tėvą pamatę labai apsidžiaugė, ištrūko iš motinos ir pasileido bėgti link jo. Nuo paskutinio karto, kai matė juos, praėjo tik diena — Džoana jam leisdavo šeštadieniais susitikti su berniukais, bet jis vis tiek jautėsi ištroškęs bendrauti. Vien pamačius juos atbėgant, vyrui prašviesėjo visa diena. Taip buvo nuo tada, kai jie pradėjo lankyti vaikų darželį, o jis turėjo visas darbo dienas kentėti, nes dvynių nebuvo šalia. Apkabino juos, ir laikydamiesi už rankų leidosi ramiai eiti Džoanos link. Jei nebūtų reikėję garbinti Dievo, Laris mielai reguliariai lankytų bažnyčią.

— Na na, — tarė Džoana. — Argi tai ne sūnus palaidūnas?

Laris atkišo žandą sveikinimosi bučiniui, bet Džoana praėjo pro šalį ir toliau ėjo link stovėjimo aikštelės, priversdama Larį apsisukti ir skubėti paskui. Tai nebuvo lengva, nes ji skuodė greitai, net su aukštakulniais. Jam eiti buvo sunkiau dėl dviejų judančių berniukų papildomo svorio. Kai pagaliau pasivijo žmoną, ji buvo atrakinusi automatines mašinos duris.

— Ką, žmonės nesidžiaugia, pamatę sūnų palaidūną? — paklausė jis, paleisdamas sūnus.

Džoana atidarė galines duris.

— Vidun, vaikai.

Berniukai įlipo vidun, bet Gregoris dar spėjo paklausti, ar tėtis kartu pietaus. Laris viltingai gūžtelėjo.

— Ne šiandien, — tarė Džoana.

Ji, nusivylusiems dvyniams vaitojant, vaidindama patenkintą, uždarė duris.

— Neblogai, — tarė ji. — Ėjai komunijos ir visa kita.

— Atrodai nuostabiai, — pasakė jai Laris. — Gal eikim vakare išgerti, apie viską pasikalbėtume?

Jos šypsena išnyko.

— Nesielk taip, Lari.

— Pasiilgau tavęs. Nuo kada tai nusikaltimas?

Viena Džoanos savybių buvo ta, kad ji galėjo būti kieta, bet tai ilgai netrukdavo. Staiga ji atrodė, lyg ketintų apsižliumbti.

— Reikėjo geriau elgtis, kai dar turėjai šansą.

— Bandau, mažyte. Nejaugi to nematai?

— Matau, Lari. Tiesiog per maža, ir per vėlu.

Ji, lyg bijodama dėl savo saugumo, pasislėpė už mašinos, prie vairuotojo durelių.

— Tikriausiai kunigas dabar žnaibosi, — pasakė Laris.

Džoana atidarė dureles, bet vidun nelipo. Ji, parodydama, kad praranda susidomėjimą, atsiduso.

— Kodėl gi?

— Mačiau, kaip jis į tave žiūri, — skatindamas tai paneigti, šyptelėjo jis. — Tikriausiai celibato įžadai žiauriai užknisa.

Šv. Ritos bažnyčioje Laris lankėsi tik trečią savaitę, bet jautėsi kaip nuolatinis lankytojas. Sėsdamasis į savo dabar jau nuolatinę vietą — dešinėje, ketvirtoje eilėje nuo galo, prie pat tako — jis, draugiškai linkėdamas labo ryto, linksėjo kaimynams. Atėjo visa gauja: apdribęs vyrukas pleiskanota galva, kvarteto baritonas, nervingas vidutinio amžiaus sutvėrimas, ponia, kuri ant kaklo laikė pasikabinusi astmos inhaliatorių, pasitempęs senyvas žmogus kareiviška šukuosena, kuris, sprendžiant iš pastarųjų dviejų savaičių, per visas pamaldas tyliai virkaudavo ir tik retkarčiais išsipūsdavo nosį.

Šią vietą Laris pasirinko ne tiek dėl solidarumo nepritapėliams ir vienišiams, kuriems labiau patiko bažnyčios galas. Žinoma, jis nesigėdijo tarp jų sėdėti — tiek dėl to, kad iš ten buvo gerai matyti Džoana ir berniukai. Jie sėdėdavo kairėje pusėje, maždaug dvyliktoje eilėje, sekcijoje, kurią mėgo šeimos su mažais vaikais. Jam patiko galios jausmas, kurį jautė, galėdamas nepastebėtas stebėti žmoną. Jis žinojo, jog ji tikriausiai norėjo apsisukti ir išsiaiškinti, kur jis sėdi, bet savigarba ir užsispyrimas to neleido. Laimei, berniukai tokių apribojimų nepripažino. Kuris nors iš jų kas kelias minutes atsisukdavo Lario pusėn, droviai nusišypsodavo ar pamodavo, į šiuos judesius jis atsakydavo santūriai pakeldamas nykščius.