Том Перротта - Maži vaikai

Nepaisant to, kad santykių pradžioje jų požiūris į religiją buvo maždaug vienodas, per pastaruosius dešimt metų jų požiūriai išsiskyrė. Jis galėjo nurodyti tikslią jų teologinio konflikto pradžios akimirką. Tai įvyko pirmaisiais santuokos metais, anksti šeštadienio rytą, kai jie daugiau nei metus bandė susilaukti vaiko. Būtent tą rytą Džoanos mėnesinės vėlavo net savaitę ir abu tikėjo, jog pagaliau jiems pasisekė. Jie mylėjosi neįprastai švelniai, pagerbdami pačią gyvenimo paslaptį, tačiau baigę ant paklodžių ir savo kūnų pamatė daug kraujo. Džoana nuėjo į vonią nusiprausti; per uždarytas duris Laris girdėjo ją verkiant. Tačiau, kai ji išėjo iš vonios, virš įkloto vilkėdama senas gėlėtas kelnes, jos ašaros jau buvo išdžiūvusios.

— Atsiprašau, — kai ji atsigulė šalia, glostydamas plaukus, tarė Laris. — Maniau, jau pavyko.

Ji apsivertė ant šono ir narsiai žiūrėjo vyrui į akis.

— Svarsčiau, — pasakė ji. — Gal tiesiog Dievas nenori, kad mes turėtume vaikų?

Jos pastaba Lariui pasirodė kaip smūgis per veidą.

— Kodėl Dievui turėtų rūpėti? Visame pasaulyje milijonai žmonių susilaukia vaikų. Kuo Jam mes nepatinkam?

— Nesu tikra, — pripažino ji. — Juk negalim visada žinoti, ko Jis nori. Mums tiesiog reikia su tuo susitaikyti.

— Manau, reikia apsilankyti Džono ir Karen rekomenduotoje vaisingumo klinikoje. Tai galėtų būti mechaninė problema, koks nors blokas, ar kas nors panašaus. Juk galima ir operuoti.

— Arba tai yra Dievo valia.

— Klausyk, — pasakė jis. — Ne viskas yra Dievo valia. Jei sugenda vaizdo grotuvas, tai atsitinka ne todėl, kad Dievas nenori, kad tu žiūrėtum filmą.

— Nesišaipyk iš manęs, Lari.

— Aš tiesiog sakau, kad jei sugenda vaizdo grotuvas, tu jo neneši pas kunigą. Neši jį į taisyklą.

— Mes-gyvi organizmai, — pastebėjo ji. — Mes-ne vaizdo grotuvai.

— Mūsų kūnai yra mašinos, — pasakė jis. — Kartais juos tereikia truputį pareguliuoti.

Tą dieną Džoana nuėjo išpažinties, pirmosios per nežinia kelerius metus, o sekmadienį nukako į bažnyčią. Tačiau pirmadienį ji paskambino į vaisingumo kliniką ir susitarė dėl preliminarios apžiūros.

Jų palengvėjimui, tačiau Lario ilgalaikiui liūdesiui, problemą rado visai nesunkiai: jo spermoje buvo taip mažai spermatozoidų, kad apvaisinimo galimybė normalios sueities metu buvo „labai neįtikėtina”. Daktaras rekomendavo dirbtinį apvaisinimą ir, nepaisant to, kad toks procesas buvo labai abejotinas „Dievo valios” pavyzdys, Džoana neprieštaravo.

— Norėčiau, kad būtume sužinoję seniau, — išeidamas iš klinikos, pasakė jis. — Būtume sutaupę daug pinigų prezervatyvams.

Džoana pastojo iš pirmo karto, bet persileido antrajame trimestre. Tai buvo skausminga ir baisi patirtis, kurią ji iškentė, Lario nuomone, su kiek gąsdinančiu, bet ir žavėtinu stoicizmu.

— Palieku tai Dievo rankose, — pasakė ji. — Pati nieko valdyti negaliu.

Truputį finansiškai padėjus tėvams, jie pabandė ir antrą kartą. Šį kartą rezultatas buvo sėkmingas, tačiau pats nėštumas gana sunkus. Paskutines aštuonias savaites Džoana nuolat gulėjo lovoje. Visą šį laiką ji kalbėjo rožinį ir skaitė Bibliją, žiūrėjo televizorių (ji turėjo silpnybę TV parduotuvei ir filmui Taksi, kurio kartojimų stengėsi nepraleisti). Kai gimė dvyniai, jos pirmi žodžiai buvo skirti ne gydytojui ar seselei, kurie jai padėjo gimdyti, net ne vaikų tėvui, kuris viso vienuolikos valandų gimdymo metu laikė ją už rankos ir linksmino, bet Dangiškam Tėvui.

— Ačiū tau, Jėzau! — išlemeno moteris, kai du dvynius padėjo jai ant krūtinės. Dėkojo įkvėptai, kaip Alabamos bažnyčios choro dainininkė. — Ačiū tau, Dieve!

Net tą laimingą akimirką Laris vos įstengė paslėpti susierzinimą.

Kas atsitiko? — norėjo paklausti Laris. — Ar Dievas persigalvojo? Gal jis staiga nusprendė, kad mes galim turėti vaikų?

Tuo pačiu metu jo širdis buvo tokia pilna džiaugsmo — berniukai buvo sveiki ir gražūs, jis planavo juos išmokyti žaisti futbolą ir krepšinį bei važiuoti stovyklauti ir nuoširdžiai troško jausti savo žmonos tikėjimą. Jis būtų buvęs labai laimingas, galėdamas pakelti akis į dangų ir padėkoti Visagaliui, visažiniui griežtai mylinčiam vaikystės Dievui. Deja, to padaryti ramiu veidu jam nebūtų pavykę.

Vyras tikėjosi, kad pagimdžius vaikus Džoanos religingumas sumažės, tačiau jis tik suintensyvėjo. Ji tapo fanatiška bažnyčios lankytoja ir puolėsi įkalbinėti jį vaikščioti kartu. Taip pat ji norėjo, kad jis eitų komunijos. Iš dalies, ji visko iš jo reikalavo dėl naudos jam pačiam, bet, kita vertus, dėl to, jog norėjo užauginti dvynius gerais katalikais. Manydamas, kad valanda apsimetinėjimo buvo verta ramaus harmoningo gyvenimo, Laris pakluso žmonai ir vaikščiojo į bažnyčią. Tai tęsėsi visus metus, iki 1998 metų rudens, kai jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

Tų metų žiemą Muno tėvui diagnozavo plaučių vėžį. Jis plito greitai, tačiau žudė lėtai. Prieš mirtį vyrui teko ilgai pasikankinti, kenčiant milžiniškus skausmus, ir jaustis pažemintam. Tokia mirtis tiko tokiems žmonėms, kaip Hitleris ar Džefris Dameris. Tačiau tikrai ne tokiems linksmiems vyrukams, kurie trisdešimt septynerius metus iki nukritimo dirbo uošvio automobilių dalių parduotuvėje ir pensija džiaugėsi vos tris mėnesius, po kurių gydytojas paskelbė mirties nuosprendį.

Praėjus maždaug mėnesiui po laidotuvių, Laris stovėjo Belingtono prekybos centre, žiūrėdamas žemyn į ginkluotą nusikaltėlį, kurį ką tik peršovė į kaklą adrenalino antplūdžio sukeltos panikos metu. Jis pradėjo suprasti, kad „nusikaltėlis” paprasčiausiai tebuvo mielas vaikis, o „ginklas” — plastmasinis žaislas, atrodantis taip neįtikinamai, kad Laris manė viską esant kažkokiu kosminiu pokštu.

Dvi jo gyvenimą viena po kitos užgriuvusios tragedijos — atmintyje atrodė, kad viskas įvyko tuo pačiu metu, lyg jis tiesiai iš kapinių būtų atėjęs į parduotuvę — tik patvirtino tą, ką jis seniai įtarė. Pasaulis yra žiauri ir beprasmė vieta, kur, nepaisant žmonių gerumo ar blogumo, jiems atsitinka vienodai geri ar blogi dalykai. Jie tiesiog atsitiko. Ir jei koks nors Dievas visą tai valdė, tarnaudamas kokiam nors dieviškam tikslui (kaip tvirtino Džoana), tada Dievas buvo šiknius, ar, geriausiu atveju, nevykėlis. Bet kuriuo atveju Lariui Munui ar bet kuriam kitam žmogui, norinčiam gyventi normalų gyvenimą ir apsaugoti mylimus žmones nuo sužeidimų, liūdesio ir mirties, Dievas buvo visiškai nereikalingas.

— Juokauji? — jam bandant šį savo požiūrį paaiškinti žmonai, paklausė ji. — Manai, Dievas yra šiknius?

— Maždaug.

— Turiu tau naujieną, — pasakė jam. — Jis apie tave irgi tikriausiai itin gerai negalvoja, Lari Munai.

— Jeigu tau rūpi, tai Dievas gali degt pragare, — iškošė Laris. — Žinoma, iškart, kai tik baigs bučiuoti man užpakalį.

— Prisiekiu, — tarė ji. — Jei nors kartą išgirsiu tave taip kalbant prie berniukų...

— Ką? Ką padarysi?

Ji pradėjo kažką sakyti, bet sustojo. Laris, jausdamasis laimėjęs, nuėjo šalin. Tačiau vėliau, kai pagaliau nusiramino ir viską šaltai apgalvojo, suprato, jog nuo tos akimirkos jų santykiai pasikeitė.

Su žaviai kalta veido išraiška padaužiškame veide, Sandra Bulok nusiėmė šokoladu glaistytą spurgą nuo vakarinės suknelės ir atidavė ją kažkokiam britų aktoriui, kuris ne visiškai ¿tikinamai vaidino homoseksualą. Mei, viltingai žvilgtelėdama į Ronį, sukikeno.