Том Перротта - Maži vaikai

— Ar nieko, jei pačiulpsiu tavo krūtį?

Visais Todo apgalvotais atžvilgiais diena buvo sėkminga, vienas iš tų retų atvejų, kai sudėtingas planas sėkmingai įvykdomas. Vyriškis išvengė nuobodulio ir pažeminimo, kurį jam sukelia egzaminas, ir pakeitė jį ramiu rytu paplūdimyje ir suaugusiųjų sekso popiete. Tai buvo naujų santykių su Sara viršūnė.

Nepaisant to, kelionė namo buvo slogi. Atrodė, jog kažkas būtų nenusisekę. Tačiau kas? Kiek Todas numanė, vienintelis visos kelionės slogutis buvo jo košmaras. Jo supratimu, apie dabartines profesines ir romantines dilemas sapnas nieko nesakė, o kėlė bendresnį ir labiau trikdantį perspėjimą dėl jo nenuspėjamo gyvenimo, dėl to, kad nebegali valdyti savo jausmų. Miegoti nueini linksmas, atsibundi liūdnas. Net neįsivaizduoji, kodėl, ir nieko dėl to negali padaryti.

Priešingai Ketei, kuri Todo jausmais nebesidomėjo, Sara, atrodo, aiškiai jautė jo nuotaikos pokytį. Kaip ir ryte, ji ištiesė ranką virš pavarų perjungimo svirties ir paėmė Todo ranką; tačiau šį kartą veiksmas atrodė labiau guodžiantis nei romantinis, lyg jis būtų ligoninės pacientas, kurį reikia pralinksminti.

— Atsimeni tą vyruką, apie kurį kalbėjom? Tavo geriausią koledžo draugą?

— Polą Berį.

— Ji vis dar tavo draugas?

— Po paskutinio kurso vienas nuo kito atitolom. Pradėjau susitikinėti su Kete, o jie prastokai sutarė.

— Ar jis tapo teisininku?

— Pažymiai nebuvo pakankamai aukšti. Įsidarbino nekilnojamojo turto agentūroje Vestčesterio apygardoje kaip tik tuo metu, kai prasidėjo bumas. Kai paskutinį kartą apie jį girdėjau, vairavo BMW ir susitikinėjo su televizijos reportere.

Sara patikrino galinio vaizdo veidrodėlius ir persirikiavo į kitą eilę. Todui ji atrodė patikima vairuotoja, ne per daug atsargi, bet ir ne per daug jausminga. Ketė važiavo lėtai, beveik kaip pagyvenusi moteris, bet visa jos asmenybė pasikeisdavo vos pastebėjus, kad kitas vairuotojas bando tuo pasinaudoti: užimti jos vietą stovėjimo aikštelėje ar tyčia neleisti persirikiuoti į kitą eilę. Per vieną sekundę ji bandydavo privažiuoti ir pro atvirą langą galėdavo apšaukti ją įžeidusį vairuotoją. Ji neklausė Todo perspėjimo, jog žmones užmuša ir dėl menkesnių priežasčių.

— Beveik nešneki apie draugus, — pastebėjo Sara.

— Todėl, kad jų neturiu. Teisės mokykloje neblogai sutariau su keliais vyrukais, bet jie išsibarstė po visą šalį. Kartais susirašinėjam elektroninu paštu, bet tai viskas. Man atrodo, kad jiems dėl manęs gėda. Jie visi jau dirba, uždirba tikrus pinigus, o aš...

— O Belingtone? Yra kas nors, su kuo leidi laiką?

— Tik su policininkais iš futbolo komandos. Dauguma per pastaruosius kelerius metus mano sutiktų žmonių — moterys. Negaliu joms tiesiog paskambinti ir pasakyti: ei, einam gerti alaus.

Sara linktelėjo ir nutilo. Ji keliskart, lyg norėdama paklausti, pravėrė burną, bet susilaikė. Todas nenustebo. Jis dar niekada nedraugavo su moterim, kuri mokėjo tylėti mašinoje, ypač tada, kai jis — išsiblaškęs, liūdnas ar tiesiog nenusiteikęs pokalbiui. Tai buvo moteriška silpnybė, poreikis pripildyti atmosferą šnekų, lyg žodžiai kaip nors galėtų sumenkinti jo liūdesį ar nepasitenkinimą.

— Viskas gerai, — pasakė jis. — Jei nori ko nors paklausti, tai klausk.

— Tiesiog svarsčiau apie studentų klubą.

— O kas tave domina?

— Nežinau. Niekada nesusitikinėjau su klubo vyruku. Kai buvau koledže, maniau, jog visi jie yra besmegeniai vakarėlių liūtai ir šiknaskylės seksistai.

— Tikriausiai mes tokie ir buvom, — juokdamasis pasakė jis. — Žinau, kad taip manė Ketė.

— Tau ten patiko?

— Antrame kurse dievinau. Trečiame toleravau. Paskutiniame kurse man nuo klubo daugiau ar mažiau darėsi bloga.

— Ar viskas yra taip, kaip žmonės galvoja? Laukiniai vakarėliai, žaginimai po pasimatymo? Mano mokykloj buvo klubas, kurį uždraudė po to, kai viena miesto vidurinės moksleivė vakarėlio metu nusigėrė iki komos. Moterų centras kiekvienais metais rengė mitingus prieš studentų klubus.

— Mes tokie nebuvom, — paaiškino jis. — Mus studentų miestelyje laikė nuobodžiąja brolija. Daugelis vaikinų baigė gamtos mokslus.

— Tai taip tipiška, — pasakė ji. — Maniau, kad buvai arogantiškas klubo berniukas su keliais šimtais skirtingų merginų. Tikriausiai tai net mane jaudino. Miegojau su priešu, ar kažkas panašaus.

— Vieną kartą atsitiko keistas dalykas, — po akimirkos dvejodamas atsakė Todas. — Trečio kurso pavasarį mergina iš Konektikuto universiteto atėjo į mūsų vakarėlį. Jos draugai išėjo, bet ji pasiliko. Graži mergina. Gal truputį putli. Žiauriai girta.

— Dieve, — pasakė Sara. — Nežinau, ar noriu tai girdėti.

— Gerai, — pasakė jis. — Pamiršk, kad išvis ką nors sakiau. Ji greit į jį pažvelgė.

— Na jau, Todai, negali dabar nutilti. — Nenoriu tavęs liūdinti.

— Aš didelė mergaitė. Manęs taip paprastai nenuliūdintum. — Manau, nepatikėsi, kas atsitiko. Tam tikru linksmybių metu ji paskelbė, kad visiems pačiulps. Visiems nariams. — Ji pasisiūlė?

— Prisiekiu, viską sugalvojo pati.

— Imu ir tikiu.

— Pats ten buvau, — pasakė jis. — Tavęs ten nebuvo. — Ji buvo girta.

— Visi buvo girti. — Tai kas atsitiko?

— Nieko. Atkalbinėjom ją. Sakėm, kad tai bloga mintis. — Tikrai?

Jis įsispoksojo į ją.

— Tai jau tikrai. — Tai tu...

— Nenorėjau, bet ji privertė mane jaustis kaltam. Lyg neleisdamas aš ją įžeisčiau.

— Negaliu patikėti, kad man tai pasakoji.

— Čia nėra keisčiausia dalis.

— Kas galėtų buti keisčiau? — Ji pasiliko savaitgaliui.

— O, Dieve.

— Ne, nieko tokio, apie ką tu galvoji, nevyko. Ji miegojo vieno vyruko — Bobio Džerardo — kambaryje. Labai mielas vyrukas. Visiškas moksliukas. Prieš ją nedraugavo su jokia mergina.

— Ir?

— Dabar jie vedę. Turi tris vaikus. — Neskiesk.

— Dalyvavau jų vestuvėse. Kaip ir daug kitų klubo narių.

— Vyrukų, kurie tą naktį buvo vakarėlyje?

— Taip.

— Kaip vestuvės?

— Visi elgėsi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Nė vienas apie tai nejuokavo ar net užuolankom neprisiminė. Kai žmonės klausė, kaip jaunikis ir jaunoji susipažino, jie tiesiog pasakydavo: klubo vakarėlyje — lyg tai būtų normaliausias dalykas pasaulyje.

— Šiurpu.

— Iš tiesų, vestuvės buvo visai neblogos.

Ketė prie vakarienės stalo buvo labai šneki. Ji dieną su Aronu praleido nuostabiai. Jie laikėsi normalaus režimo, ryte aplankė žaidimų aikštelę, dieną ėjo į baseiną. Kai grįžo namo, žaidė skaičių kortelėmis.

— Jam visai gerai sekasi, — pasakė ji. — Teisingai sudėlioja skaičius nuo vieno iki dvidešimt.

— Tikrai?

— Beveik, — ji nuleido balsą. — Turėjo bėdų su keturiolika. Bet, nepaisant to, jam sekėsi puikiai.

— Oho, — pasakė Todas. — Auginam mažąjį genijų.

— Labai juokinga.

— Aš nejuokauju, — pasakė jis. — Aš to nesugebėjau iki vienuoliktos klasės.

Savo klaidą jis suprato tik po kelių valandų. Jis ir Ketė gulėjo lovoje. Ji nors kartą — dėl to, kad su juo praleido visą dieną, — Aroną užmigdė savo kambaryje. Ji vilkėjo nuostabius apatinius, mažai odos dengiančias rausvas kelnaites su panašiais marškinėliais be rankovių, kurie atvėrė daug pilvo odos. Ji penkias minutes skaitė Stiveną Ambrouzą, tada užvertė knygą, lyg turėdama įdomesnį užsiėmimą.