Том Перротта - Maži vaikai

— Tu niekam manęs neįskųsi, tiesa? — jo balsas buvo minkštas ir pašaipus, bet, nepaisant to, jis verkė.

Šeila papurtė galvą. Jis prispaudė rodomąjį pirštą prie jos smakro ir stūmė jos galvą tol, kol ji pasiekė mašinos stogą.

— Tikiuosi, kad ne. — sušnibždėjo jis. — Nes man skundikai nepatinka.

Jis patraukė ranką. Mergina atsargiai nuleido galvą ir pažvelgė į jį. Jis, kaip žaisdamas slėpynių, užsidengė veidą ir pradėjo dejuoti. Garsus ji suprato kaip atsiprašymą.

— Parvežkim tave namo, — pasakė Šeila.

III dalis

Balandėliai

PRAVAIKŠTOS

Advokato egzaminas buvo ilgas, ištvermės ir teisinių žinių reikalaujantis, dvi dienas trunkantis maratonas. Pirmą dieną vyko testas. Šis buvo sudarytas iš dviejų šimtų sudėtingų, painių, kelis atsakymo variantus turinčių klausimų. Tikros nervinių ląstelių žudynės! Koks dabar paprastas atrodė koledžo egzaminas — lyg namų tvarkymas savaitgalį... Kai žmogų visiškai demoralizuodavo ir išvargindavo, priversdavo sėdėti antrą dieną, skirtą aštuonių valandų rašinio rašymui. Antra diena, bent jau Todui, buvo dar blogesnė už pirmą, nes jis per visą užduočiai skirtą laiką susidūrė su savo minčių tuštuma, o likimo brolių rašiklių skleidžiami garsai jį varė į dar gilesnę neviltį. Atrodė, jog Todas niekada nesimokė teisės mokykloje ir staiga pateko į nesibaigiantį košmarą. Košmaras, kai tu staiga supranti, jog nuogas stovi nepažįstamoje auditorijoje ir tuoj turėsi laikyti nežinomos kalbos, elektros inžinerijos ar kokio kito dalyko, apie kurį nieko neišmanai (išskyrus tai, kad užsirašei į tą kursą ir kažkaip lankei paskaitas), egzaminą.

— Valgyk pusryčius, — pirmos dienos rytą paliepė Kete. — Juk nenori nualpti.

Todas paklusniai atsikando skrebučio. Nepaisant jos dažnai -kartais net piktai — išreikštų abejonių dėl jo ruošimosi ir motyvacijos, per paskutines kelias savaites, artėjant egzaminui, Ketė pradėjo vaidinti palaikančią žmoną. Ji šypsojosi taip, kaip šypsomasi po ligos į mokyklą grįžusiam vaikui.

— Nujaučiu, jog viskas bus gerai, — pasakė ji. — Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja.

Taip pat sako: trys klaidos ir iškrenti , — galvojo Todas, tačiau to garsiai nepasakė. Nebuvo jokios priežasties bloginti ir taip ne kokią padėtį.

— Nupirksiu šampano butelį, — tęsė ji. — Įdėsim jį į šaldytuvą ir atidarysim iškart, kai sužinosim gerąsias naujienas.

Todo nuomone, toje situacijoje buvo vienas privalumas: testo rezultatai paaiškės tik po kelių mėnesių, taigi Ketė apie jo nesėkmę nežinos iki vėlyvo lapkričio ar ankstyvo gruodžio. Gal tada jai nebus taip svarbu.

— Labai nesitikėk, — perspėjo ją. — Šituo keliu jau ėjome.

— Šįkart viskas bus kitaip, — tvirtino ji. — Esu tuo įsitikinu-

Ji šią optimistišką nuotaiką išsaugojo per visus pusryčius ir trumpą kelią iki geležinkelio stoties, taigi Todas kiek galėdamas stengėsi vaidinti kartu. Pabučiavęs Aroną ir Ketę, pagaliau galėjo liautis apsimetinėjęs. Jiems nuvažiuojant, jis su lagaminėliu rankoje stovėjo automobilių aikštelėje ir mojavo.

Metaliniai laiptai vedė į peroną, tačiau Todas liko apačioje, vaikščiojo prie taksofono, stengėsi išlikti ramus. Jis kas penkiolika sekundžių tikrino laikrodį. Sara atvažiavo lygiai be penkiolikos aštuonios, kaip tik tada, kai traukinys paliko stotį, o jo signalas žadino mieguistus keleivius. Vyriškis įlipo į Volvo ir pasisveikindamas Sarą pabučiavo.

— Kaip tik laiku, — tarė jis.

Ji akimirką stebėjo, bandydama įžvelgti abejonę jo linksmame elgesyje.

— Esi dėl to įsitikinęs? — paklausė ji.

Vietoj atsakymo jis atidarė lagaminą ir pasuko jį taip, kad ji galėtų matyti turinį: maudymosi glaudes, buteliuką kremo nuo saulės ir butelį šalto balto vyno.

— Na tu ir skautas, — pasakė jam Sara.

Vasaros rytas buvo nuostabus, karštas, bet ne per daug. Pūtė švelnus vėjelis, dėl kurio norėjosi atverti stoglangį ar išvis sėsti į bestogį automobilį. Jie važiavo į šiaurinę pakrantę, lengvai judėjo apytuščiame kelyje, radijo garsas, siekiantis varžytis su vėju, buvo labai stiprus. Sara siekė pavarų svirties ir suspaudė Todo ranką. Ji atrodė gražesnė nei kada nors anksčiau: šviesios akys žadėjo nuotykius, iš šukuosenos ištrūkę plaukai šokinėjo ant jos veido.

— Niekada vidurinėje taip nesielgiau, — prisipažino ji. — Net paskutiniais metais.

— Aš tave gadinu.

Ji nusijuokė.

— Geriau anksčiau nei niekada.

Apie tai jie pagalvojo tik prieš dvi dienas, ir ši mintis virto planu beveik nesvarsčius. Todas taip skundėsi artėjančiu testu, jog vargino net pats save. Jis žino, jog susikirs, tai kam tada kankintis? Kodėl turi švaistyti dvi gyvenimo dienas beviltiškam ir nemaloniam testui? Kodėl tų dienų nepraleidus prie jūros su Sara?

Nuo ten iki čia juos skyrė tik trumpa kelionė. Kete abi dienas prižiūrės Aroną, taigi Todas laisvas. Vienintelis dalykas, kurį turėjo padaryti, tai sukurti kokią nors istoriją apie seną koledžo draugę, netikėtą sustojimą Providense, puikią progą prisiminti senus laikus. Be to, juk Džina visada siūlėsi prižiūrėti Liusę.

— Kaip elgėsi Liusė? — paklausė jis. — Verkė?

— Juokauji? Beveik išspyrė mane pro duris. Kas pas tave?

— Kaip ir paprastai, — pasakė jis, — laimingi visi, išskyrus mane.

Devintą valandą jie buvo paplūdimyje, o jų paklotas ištiestas ant vėsaus smėlio ir prispaustas Todo batais, lagaminėliu ir mažu Saros atsivežtu šaldytuvu, kurį ji pripildė vaisiais, sumuštiniais ir šešiais buteliukais vandens. Todas atsigulė ant nugaros, pasidėjo rankas už galvos ir nusišypsojo tobulo ryto dangaus pusėn. Kad ir kokią kaltę jis būtų jautęs, ją nusvėrė milžiniškas palengvėjimas: švietė saulė, bangos trankėsi į krantą, virš galvos skraidė ir klykavo kirai. Jis nesėdėjo milžiniškame konferencijų kambaryje kartu su kitais penkiais šimtais būsimų advokatų. Jis nesidalijo stalo su vaikiu, kuris idealiai išlaikys egzaminą iš pirmo karto, o sulaukęs trisdešimties valdys pasaulį.

— Gali patikėti? — Saros ranka lengvai slinko jo šlaunimi. — Tai mūsų pirmas pasimatymas. Be vaikų, žinoma.

Todas atsirėmė ant alkūnių ir apsidairė. Buvo ankstus rytas, taigi paplūdimys beveik tuščias. Vieninteliai jame esantys žmonės buvo vieniši bėgikai, šunų vedžiotojai arba šeimos su mažais vaikais.

— Manai, reikėjo juos atsivežti?

Ji pasilenkė į priekį kaip nusidėjėlė — jos veidas laikinai uždengė saulę — ir pabučiavo jo petį.

— Ne šiandien. Ši diena — tik mums.

Jie šokinėjo per bangas, paskui, laikydamiesi už rankų, vaikščiojo pakrante. Retkarčiais sustodavo apžiūrėti kriauklelės ar akmens, pasigrožėti gražiomis krabo žnyplėmis, papurtyti galvą pamačius iš jūros išmestą tampono aplikatorių ar nutrūkusius povandeninius akinius. Įdegęs senukas prabėgo pro šalį, jo pilvas šokinėjo virš baisiai mažų Speedo maudymosi kelnaičių.

— Ričardas mane vieną kartą nusivedė į nudistų paplūdimį, — pasakė ji. — Dar tada, kai draugavom.

— Kur nors čia?

— Naujajame Džersyje. Viename iš valstybinių parkų. Rado jį lankstinuke turistams.

Todas nenustebo. Sara jam neseniai papasakojo apie savo vyro seksualines keistenybes: apie kelnaites, apie spaudimą apsilankyti svingerių vakarėlyje tuomet, kai ji krūtimi maitino Liusę.

— Nusirengei?

— Tik liemenėlę.