Том Перротта - Maži vaikai

— Arba prostitutė, — papildė Bridžita galimybių sąrašą.

— Ji galėjo neapgaudinėti savo vyro, — nemandagiai spoksodama į Sarą, išbeldė Marija Ana.

— Aišku, Marijos Anos žodžiuose yra dalis tiesos, — pripažino Lorel.

— Dažniausiai apgaudinėja vyras, — pasakė Alisa. — Man atrodo, jog skaityti apie moterį, įsisąmoninančią savo seksualumą, yra tikra atgaiva.

— Įsisąmoninančią savo seksualumą? — paniekinamai pakartojo Marija Ana. — Čia lygiai tas pats, kas mandagiai pavadinti ją kekše, taip?

— Ponia Bovari — ne kekšė, — pasakė Regina. — Ji — viena iš didžiausių Vakarų literatūros veikėjų.

— Laba diena! — suspigo Marija Ana. — Ji kiekvieną savaitę eina į miestą ir dulkinasi su vyro draugu.

— Man kai kurios sekso scenos pasirodė truputį neaiškios. — Džozefina pradėjo vartyti savąjį knygos egzempliorių minkštu viršeliu. — Pavyzdžiui, 216 puslapyje skaitome: „Rodolfas suprato, kad jų ryšys vis dar tvinksėjo neišragautomis kūno geidulių patenkinimo galimybėmis. Jis atmetė bet kokias dvejones ir suvaržymus. Jis ją pavertė kažkokia paklusnia, ištvirkusia būtybe.”

— Matai? — nerimo Marija Ana. — Ji — kekšė.

— Ar kuri nors žinot, ką tai reiškia? — paklausė Džozefina. — Manot, jis heroję suriša, ar ką?

Alisa pasilenkė į priekį ir tyliai ištarė žodžius:

— Analinis seksas.

Džozefina atrodė pasibaisėjusi.

— Tikrai? — susigėdusi dairydamasi po kambarį, paklausė ji. — Ar supratot visos, išskyrus mane?

— Gal atidėkim atsakymą į šį klausimą vėlesniam laikui, — pasiūlė Bridžita. — Paklausykim, ką turi pasakyti kita mūsų mažoji sesuo.

Tada, kai mokytojavo, Sara visuomet bijodavo kalbėti viešai. Ji visada jautėsi lyg apsimetėlė, nesėkmingai vaidinanti valdingą moterį. Tačiau šiandien dėl kažkokių priežasčių ji jautėsi rami ir gerai pasirengusi. Galbūt pati to nesuprasdama, per paskutinius penkerius ar šešerius metus suaugo. Gal ji dabar tiesiog buvo laimingesnė nei tada? Ji metė į Mariją Aną, kaip tikėjosi, supratingą žvilgsnį.

— Manau, suprantu tavo jausmus šios knygos herojei. Kadaise taip jaučiausi ir aš pati. — Ji žvalgėsi ratu, žiūrėdama kitoms moterims į akis. (Būti dėmesio centre neblogai, gal net ir visai neblogai.) — Kai skaičiau šitą knygą koledže, ponia Bovari man atrodė kaip kvailė. Ji išteka už netikusio vyro, daro vieną kvailą klaidą po kitos, o pabaigoje gauna maždaug tą, ko ir nusipelnė. Tačiau šį kartą skaitydama tiesiog ją pamilau.

Marija Ana pajuokiamai prunkštelėjo, tačiau kitos moterys atrodė sudomintos. Džiną didžiuodamasi šypsojosi, taip primindama į susirinkimą atvedusi Sarą.

— Buvę profesoriai mane užmuštų, — tęsė ji, — bet drįsčiau pasakyti, jog pačiu keisčiausiu būdu Ema Bovari yra feministė.

— Tikrai? — Bridžita atrodė nusiteikusi skeptiškai, tačiau pasiruošusi savo nuomonę keisti.

— Ji užspeista į kampą. Ji gali susitaikyti su vargingu gyvenimu arba prieš jį kovoti. Ji pasirinko kovą.

— Na ir kova, — nusivaipė Marija Ana. — Šokti į lovą su kiekvienu pasisveikinusiu vyru.

— Pabaigoje ji pralaimi, — sutiko Sara. — Tačiau jos maište yra dalis grožio ir didvyriškumo.

— Kaip patogu, — pastebėjo Marija Ana. — Tai dabar, jei apgaudinėji vyrą, vadinasi, esi feministė?

— Ne tai svarbiausia. Svarbu permainų troškimas. Atsisakymas gyventi nelaimingai. ‘

— Tikriausiai paprasčiausiai nesupratau knygos, — vaidindama kuklią, postringavo Marija Ana. — Tiesiog maniau, kad ji atrodė tokia apgailėtina, dėl niekų save žeminanti. Nejau ji tikrai tikėjosi, kad toks vyras su ja pabėgs?

Sara nesusilaikė nenusišypsojusi. Tik vakar pirmą kartą jiedu su Todu šnekėjo apie galimybę išsiskirti su savo antrosiomis pusėmis. Sara atsargiai nukreipė kalbą po to, kai meilužis papasakojo jai apie apgailėtiną šeštadienį paplūdimyje, apie nuolatinius ginčus su Kete, apie tai, kokia silpna ir nelaiminga tapo jų santuoka. Ji praranda kantrybę , — prisipažino jis. — Aš paliksiu Ričardą, — atsakė ji. Tada jie švelniai ir beveik baimingai, bandydami sugerti tą, ką prieš akimirką vienas kitam pasakė, mylėjosi.

— Ponios Bovari problema nebuvo jos neištikimybė, — tvirtu balsu paskelbė Sara. — Herojės bėda ta, kad ji svetimavo su nevykėliais ir niekada nerado savo herojiškos aistros verto partnerio.

Marija Ana liūdnai, gailėdamasi Saros, papurtė galvą, tačiau kitos moterys sėdėjo plačiai šypsodamosi ir karštai sutiko su šia netikėta ir skatinančia mąstyti knygos apžvalga. Sara, maudydamasi jų pritarime, gurkštelėjo vyno.

Gal reikėtų grįžti mokytis? — pagalvojo ji. Džozefina pakėlė ranką.

— Gal galėtume grįžti prie sekso? — paklausė ji.

SVAJONIŲ PASIMATYMAS

Ronis pasirodė daug paslankesnis, nei Mei drįso svajoti. Pusę septynių jis buvo nusiprausęs, nusiskutęs ir atrodė gana puikiai vilkėdamas smėlio spalvos kelnes ir jungų motyvais išmargintus marškinius, kuriuos juodvi su Berta nupirko Marshall's parduotuvėje. Jo plaukai buvo sušukuoti, batai nublizginti. Jei nebūtų nešiojęs storų ir bjaurių akinių — Mei ilgą laikė zyzė pakeisti juos kontaktiniais lęšiais — jis būtų atrodęs visiškai normaliai.

— Gerai atrodai, — pagyrė. — Ji tikrai nenusivils.

— Palauk, kol išgirs, kad sėdėjau kalėjime, — mėgdžiodamas

Mei balso toną, tarė Ronis. — Tada viskas baigsis.

— Nemanau, jog turėtum iškart apie tai kalbėti. Kodėl nesigriebus lengvų temų?

— Taip. Galiu jai papasakoti, kad neturiu darbo ir kodėl mano atvaizdai iškabinėti visame mieste.

— Tiesiog laikykis lengvų temų, mielasis. Diskutuok apie orą, mėgstamus patiekalus, mėgstamiausias televizijos laidas. Jei susidraugausite ir pradėsit nuolat susitikinėti, galbūt galėsi užsiminti apie... kitus dalykus.

— Stengsiuosi kiek galėdamas. — Ronis nekantraudamas suplojo rankomis ir pradėjo jas trinti vieną į kitą. — Pasitelksiu senąjį Makgorvio žavesį. Dar niekada nenuvylė.

Mei nieko neatsakė. Jo kaltinti dėl nervingumo negalėjo; ji pati nervinosi. Moters žiniomis, tai buvo pirmas Ronio tikras pasimatymas. Tai jai priminė jaudulį, kuris prašviesindavo namus, kai Kerol pradėjo vaikščioti į pasimatymus. Veiklos lavina, kai vienas jos draugų ateidavo į svečius vakarienės, išleistuvių vakaro jaudulys, kai tavo mažoji mergytė staiga tampa princesė. Ronis niekada nieko panašaus nepatyrė. Jis visada slėpėsi už užrakintų savo kambario durų ir nežinia ką veikė.

— Ji vėluoja, — pažiūrėjęs į skaitmeninį vaizdo grotuvo laikrodį, tarė ji. — Gal išsigando?

— Būk kantrus, — pasakė jam Mei. — Tikriausiai pateko į spūstį.

Ronio reklama veikė beveik stebuklingai. Vien per pirmą savaitę jis gavo dvidešimt septynis atsakymus. Berta bandė prisiimti nuopelnus už prierašą malonios išvaizdos , kuris, pasak jos, buvo kaltas dėl laiškų gausos. Tačiau Mei žinojo geriau. Ronis perskaitė laiškus garsiai ir beveik visur buvo cituojami žodžiai: Aš netobulas ir nesitikiu, kad tu tokia būsi. Sprendžiant iš laiškų, kuriuose buvo minimi šie žodžiai, skaičiaus, pasaulyje turėjo būti aibė tobulumo reikalaujančių vyrų.

Aš turiu antsvorio, — skelbė pirmo laiško pradžia, — tačiau esu kupina meilės, kurią galiu atiduoti. Tikiuosi, suteiksi man progą. Viena moteris pasakojo apie savo dvigubus mastektomijos randus; kita detaliai aprašė savo kovą su veido plaukais. Bandžiau elektrolizę, bet velniškai skaudėjo! Šiuo metu bandau save priimti tokią, kokia esu. Taip pat tavo skelbimas leido man manyti, kad elgsies su manim taip maloniai, kaip aš nusipelnau.