Том Перротта - Maži vaikai

— Man labai įdomu, — prabilo ji. — Tau knyga patiko?

— Sunku atsakyti, — pradėjo Sara. — Ji mane taip stipriai sukrėtė, jog pasakyti, kad patiko ar ne, būtų neteisinga. Suprantat, ką turiu galvoje? Perskaičius tą knygą, mano jausmai tapo gilesni.

Bridžita liko patenkinta tokiu moters atsakymu. Ji ištiesė ranką virš stalo ir suspaudė Saros ranką.

— Manau, sutarsim visai gerai, — pasakė ji.

Nuaidėjo durų skambutis. Bridžita padėjo taurę ant stalo ir ganėtinai sunkiai pakilo iš sofoje išspaustos gilios įdubos.

— Išgerk daugiau vyno, — eidama link durų, palietusi Saros petį, tarė ji. — Tokiu būdu mūsų pokalbiai būna gyvesni.

Džina, prieš dar kartą pripildydama taurę, pažvelgė Saros pusėn. Jos žvilgsnis tarsi bylojo: aš juk tau sakiau.

— Matai? — pasakė ji. — Nejau nesidžiaugi, kad tave čia atitempiau?

Jau kelias savaites vakarinių pasivaikščiojimų metu Džina be perstojo prašė, kad Sara perskaitytų Ponią Bovari. Ar ji nusipirko Stigmulerio vertimo egzempliorių? Ar jau pradėjo knygą skaityti? Ar ji galvojo apie penkis klausimus, kuriais visos „mažosios sesės” buvo prašomos prisidėti prie diskusijos?

Dar prieš kelias dienas atsakymas į kiekvieną iš šių klausimų buvo aiškus ne. Tai todėl, jog Sara jautėsi verčiama skaityti tą knygą - juk ji nesutiko būti Džinos „mažąja sese”. Dėl šios priežasties moteris skaitymą kiek galima atidėliojo. Juk galėjo atsirasti kokia nors netikėta priežastis: galbūt Ričardas išvyks į skubią verslo kelionę, o gal peršals Liusė; gal Sara apaks ar ją partrenks autobusas.

Ji bijojo ne tik knygų klubo susitikimo, bet ir pačios knygos. Ji Ponią Bovari perskaitė koledže, ruošdamasi seminarui, pavadintam Seksizmas literatūroje . Jame buvo aptartos visos strategijos, kuriomis vyriškos lyties autoriai amžių eigoje naudojosi, siekdami pavaizduoti silpnas ir sumenkintas moteriškos lyties veikėjas. Ema Bovari buvo eksponatas Nr. 1 — kartu su Ofelija ir Izabele Arčersvajinga, pasyvi, narciziška asmenybė, pavergta paralyžiuojančių buržuazinių „meilės” ir „laimės” sąvokų, visiškai ir be išimties priklausanti nuo vyrų, turinčių ją išgelbėti iš tuščio ir beprasmio gyvenimo. Taip pat ji nusisuko nuo seserijos teikiamos paguodos: neturėjo draugių, skriaudė tarnaitę bei žindyvę, nekreipė dėmesio į savo vargšę mažą dukrelę.

Net jei Sara būtų norėjusi grįžti prie šios depresiją keliančios knygos, jai nebūtų buvę lengva. Nepaisant pikantiškos kūrinio temos, Ponia Bovari buvo parašyta detaliai, veiksmas knygoje vystėsi lėtai; kaip ir bet kuris devynioliktojo amžiaus romanas, ji reikalavo daug skaitytojo laiko ir gilaus susikaupimo. Nuo tada, kai prasidėjo jos ir Todo romanas, moteriai išsivystė kažkoks dėmesio išlaikymo sutrikimas. Sara pakeldavo laikraštį, perskaitydavo porą pastraipų, o jos protas nuklysdavo į kelionių fantaziją, kur ji ir Todas, be jokių vaikų, visiškai laisvi — du įsimylėjėliai, besijuokiantys perpildytame autobuse Indijoje, siurbčiojantys šampaną pirmos klasės traukinyje Europoje, riedantys greitkeliu per valstijas raudoname bestogiame automobilyje, iš kurio sklinda du radijo dainai pritariantys balsai. Vėl perskaitydavo tas pačias dvi pastraipas ir vėl jos protas nuklysdavo į pasivaikščiojimą po maisto parduotuvę. Ten kartu su Todu pildė vežimėlį šviežiais makaronais, riebiu viščiuku, nuodėmingais desertais, australišku vynu. Vis labiau nervindamasi prisiversdavo galvoti apie laikraštį, bet jai visai nerūpėjo ryklio išpuolis Floridoje, elektros dingimas Kalifornijoje, Džordžo Bušo meilė Teksaso rančai. Viskas, apie ką ji įstengė galvoti, buvo slėpynės senovinio kino teatro balkone, jos šlaunimi aukštyn kylanti Todo ranka, kai tuo metu ekrane kavalerija veržėsi į Vakarų prerijas. Pagaliau ji numetė laikraštį šalin ir įjungė televizorių, kuris atrodė daug artimesnis fantazijų pasauliui, be to, jos taip neteisė.

Žinodama, jog neprilygsta Floberui, ji susitaikė su tuo, jog reikės sėdėti susitikime, valandą ar dvi pavartyti romaną, sukurti kelis klausimus ir grupinės diskusijos metu netarti nė žodžio. Tačiau tai, kas atsitiko šeštadienį, ją rimtai išgąsdino. Norėdama prasiblaškyti, ji atsivertė Ponią Bovari ir atrado visiškai kitokį romaną nei tą, kurį prisiminė.

— Kaip atrodo tavo žmona?

Todą nustebino šis klausimas. Vien jau todėl, jog tuo metu jis laižė Saros bambą.

— Mano žmona?

— Moteris, su kuria gyveni šitame name? — pasakė Sara, bandydama juokauti tema, kurią svarstė lyg apsėsta. — Ta, su kuria miegi kiekvieną naktį?

— Kaip ji atrodo? — skeptiškai pakartojo Todas.

— Man tiesiog smalsu.

Po kelių bandymų išsisukti nuo atsakymų Todas ėmėsi ją apibūdinti kaip nusikaltimo įtariamąją — metro ir aštuoniasdešimties centimetrų ūgio, tiesių rudų plaukų, rudų akių, jokių matomų randų ar tatuiruočių... Tačiau Saros tai netenkino.

— Ji graži?

Vyras gana įtemptai svarstė atsakymą, lyg dėl žmonos grožio galima būtų ginčytis. Sarą tai padrąsino.

— Tikriausiai, — pasakė jis. — Objektyviai šnekant.

— Ji gražuolė.

— Mes vedę. Aš apie ją taip negalvoju.

— O kaip kiti vyrai? Jei ją pamatytų einančią gatve, ar manytų, kad ji gundanti?

— Priklauso nuo vyro. Tikriausiai.

— Turi nuotrauką?

Aiškiai bandydamas nukreipti Saros dėmesį, Todas ją išbučiavo nuo gomurio iki krūtinkaulio. Lengvai truktelėjęs bikinio liemenėlę, išlaisvino kairiąją krūtį ir žaismingai liežuviu, pažadindamas iš dieninio miego, sprigtelėjo spenelį.

— Nagi, — neatstojo ji. — Juk piniginėj turi žmonos nuotrauką?

— Jėzau, — sutrikęs pažvelgė aukštyn Todas. — Kodėl tau taip rūpi?

Sara pajuto šiltą gėdos raudonį skruostuose. Ji žinojo, kad šis pavydas, jaučiamas moteriai, kurios niekuomet nebuvo mačiusi, kuri jai nieko bloga nepadarė, buvo blogas ženklas.

— Nežinau, — prisipažino svarstydama, ar tik neapsiverks. — Norėčiau, jog nebūtų.

Todas, tildydamas lyg mažą vaiką, prispaudė prie lūpų pirštą. Žiūrėdamas tiesiai į akis, kitą ranką pakišo po moters kelnaitėmis ir siekė pakliūti tarp šlaunų, švelniai iš apačios apglėbė ir nestipriai kėlė ranką aukštyn. Kai tik vyras ten paliesdavo, ji visuomet nustebdavo, nes prisilietimo teikiamas malonumas buvo daug stipresnis, nei ji kada nors tikėjosi. Ji, palikdama jam daugiau vietos, išskėtė kojas.

— Ji tikra gražuolė, — įkišdamas vieną, po to antrą pirštą vidun, prisipažino Todas, — tačiau grožis šiais laikais pervertinamas.

Tuo metu Sara šios pastabos beveik nepastebėjo, nes pasidavė stiprių kūną užliejusių pojūčių lavinai. Tačiau vėliau, naktį, ji pastabą atsiminė: grožis šiais laikais pervertinamas. Jis norėjo ją paguosti, tačiau trečią valandą nakties šis sakinys paveikė visiškai kitaip. Jis turėjo gražią žmoną, tikrą gražuolę, kuri kaip tik dabar miega šalia jo, jų kojos susipynusios po antklode. O kur buvo Sara? Plačiai atsimerkusi tamsiame kambaryje klausėsi gergždžiančio ir varginančio žmogaus, kurio ji nebelaikė savo vyru, kvėpavimo. Grožis pervertinamas. Tokį aiškiai idiotišką dalyką ramiu veidu galėjo pasakyti tik tas, kam grožis yra savaime suprantamas dalykas.

Ričardas savaitgaliais mėgo ilgiau pamiegoti; kai Sara šeštadienio rytą išėjo iš namų, palikdama Liusę su dubenėliu Cheerios dribsnių ir įjungtu televizoriumi, liepusi ko nors prisireikus žadinti tėtį, Ričardas vis dar gulėjo lovoje.