Том Перротта - Maži vaikai

— Buvo nuostabu, — suokė Ričardas. — Tačiau tikėjausi, kad tu po kelių minučių vėl galėsi ją pasaugoti. Man reikia truputį padirbėti kitos savaitės kinų restorano pristatymui.

— Gal galėtum pasidarbuoti vėliau? — pasakė ji. — Man reikia laiko sau.

— Sara, — jo balse buvo girdėti susierzinimo gaidelė. — Čia labai didelis užsakymas.

— Praleisk dieną su dukra, — atkirto moteris. — Juk nenumirsiu.

— Nemanau, jog tai teisinga, — lemeno žmogus. Jis atrodė nuoširdžiai sutrikęs, lyg gyvenime Sara nebūtų turėjusi ką veikti. Žinoma, išskyrus rūpinimąsi Liuse ir namais. — Ar turi kažką konkretaus nuveikti?

Ji dvejojo tik vieną, gal dvi sekundes.

— Įstojau į Knygos mėgėjų grupę, — pasakė ji. — Skaitom Floberą.

Spręsdama iš pavadinimo, Sara apie Moterų beletristikos draugiją susidarė visiškai neteisingą įspūdį. Ji tikėjosi, jog draugija bus skurdi ir pretenzinga, visiškai priemiestinė. Ji tikėjosi, jog ten visos valgys vien tik sumuštinius, elgsis mandagiai, bet snobiškai. Ji tikėjosi, kad draugijoje karaliaus gerai išsilaikiusios matronos, dėvinčios skydelius nuo saulės ir perlais tviskančius papuošalus, o žodį brangusis vartojančios kaip būdvardį.

Vietoj to, Bridžitos namuose tvyranti atmosfera buvo linksma, svetinga, pilna intelektualaus smalsumo. Vienur rutuliojosi pokalbis apie Maiko Li filmus, kitur — diskusija apie trečiojo pasaulio valstybių skolų panaikinimą. Nepaisant narių amžiaus — „ponios” buvo maždaug šešiasdešimties, septyniasdešimties, — ore Sara juto tvyrantį visuotinį gyvumą, kuris jai buvo panašus į kažką, ko moteris kol kas įvardinti dar negalėjo.

Kaip vienintelė jau atėjusi sesuo-visos moterys įnirtingai tvirtino, jog ateis dar viena, — Sara buvo įdėmiai klausinėjama. Džina ją kaip kokią įžymybę varinėjo po visą kambarį, supažindino ją su kiekviena pasirodžiusia nare: Regina, aukšta, kaulėta moteris, turinti klausos aparatą ir pėlėdišką šypseną; Alisa, kurios žili plaukai tik pabrėžė jauną veidą, Džozefina, stambi ir senamadiška moteris su keistai sušukuotų garbanotų plaukų šalmu ir nevienodais ortopediniais įtvarais ant dilbių.

— O ne, — pasakė Džina. — Tik nesakyk, kad skauda riešus.

— Pasikartojantis stresas, — atsiduso Džozefina. — Per daug spausdinau.

— Ji rašo romaną, — paaiškino Džina Sarai. — Visada žadėjo, jog parašys.

Džozefina gailiai linktelėjo.

— Pavėlavau tik keturiasdešimčia metų.

— Susipažinkit su Sara, mano kaimyne, — pristatė Džina. — Ji — literatūros kritikė.

— Svajonėse, — tarė Sara. — Tikrame gyvenime esu trejų metų mergaitės mama.

— Labai žavingos trejų metų mergaitės, — pridūrė Džina.

Džozefina gana ilgai žiūrėjo į Sarą. Jos žvilgsnyje buvo kažkas skvarbaus, bet kartu ir švelnaus, lyg ji būtų bandžiusi nuo pokalbio persikelti į kokį nors kitą, intymesnį lygmenį.

— Jai amžinai treji nebus, mieloji. Kai pradės lankyti mokyklą, galėsi grįžti prie darbo.

— Mano darbas, — pasakė Sara. Tie žodžiai jai skambėjo labai gerai. Tiesa, ji norėjo žinoti, koks bus tas darbas.

— Nesek mano pavyzdžiu, — Džozefina paėmė Saros ranką ir nestipriai, tačiau drąsinančiai suspaudė. — Neleisk prabėgti visam gyvenimui.

Prieš Sarai atsakant, Džozefiną užpuolė susirūpinusios ir medicininius patarimus siūlančios draugės. Regina patarė akupunktūrą. Alisa tvirtino, jog ji turėtų romaną įrašinėti į diktofoną. Bridžita sakė tikinti, kad Džozefinos rankos pakankamai stiprios išlaikyti vyno taurę. Džina pasakojo pažįstanti daug panašias bėdas kenčiančių žmonių, kurie visiškai, be jokių komplikacijų, atsigavo.

— Turi būti kantri, — mokė ji.

Staiga, lyg žaibo trenkta, Sara suprato: ji jautėsi lyg grįžusi į Moterų centrą . Pirmą kartą po koledžo laikų ji sugebėjo rasti bendruomenę protingų, nepriklausomų, bendraujančių moterų, kurios džiaugėsi viena kitos draugija ir nejautė noro konkuruoti ar didžiuotis savo vyrais. Sarai trūko oazės, kurios ji nesugebėjo rasti magistrantūros mokykloje, darbe ar net žaidimų aikštelėje. Moteris ieškojo taip ilgai, kad net pradėjo įtarti, jog tokia vieta neegzistuoja, bent jau ne tokia, kokią atsiminė. Ji netgi manė, kad atsiminimai buvo daugiau koledžo laikų fantazijos, o ne tikras gyvenimas. Tačiau viskas buvo tikra. Jautėsi radusi tai, ko stigo, ir jai labai palengvėjo vėl atsidūrus moterų rate.

Jausmas ilgai netruko. Suskambo durų skambutis, ir Bridžita į kambarį įvedė dvi moteris. Abi jos vilkėjo brangias gėlėtas sukneles. Vyresniosios veidas buvo gražus, kiek vaškinio atspalvio, o kojos kaip tenisininkės.

— Matai, — Bridžita triumfuodama pristatė jaunesniąją moterį. — Sakiau, kad turėsi draugę.

Sara bandė atrodyti pamaloninta, bet veidas nebeklausė. Ji tiesiog tikėjosi, jog bent šypsena neatrodė tokia dirbtinė, kaip jos draugę „puošianti” grimasa.

— Malonu vėl tave matyti, — ištarė Sara.

— Koks siurprizas, — iškošė Marija Ana. — Mes tavęs aikštelėje labai pasiilgome.

Dvi „mažosios sesės” viena kitą atsargiai apžiūrinėjo per kavos stalelį. Sara vis dar neatsigavo nuo Marijos Anos atvykimo sukelto šoko. Ji negalėjo patikėti, kad taip greitai toks malonus vakaras tapo visiškai nepakenčiamas. Ši vieta negalėjo būti Moterų centras. Bent jau kol čia yra toji moteris. Sara jautėsi kaip gavusi gimtadienio dovaną, kurią po sekundės išplėšė iš rankų ir atidavė kitam. Vienintelė paguoda buvo Marijos Anos veide didelis, akivaizdžiai šviečiantis nepasitenkinimas. Tikriausiai ji suprato pakliuvusi į svetimą teritoriją, kur pirmąkart nebuvo pati stipriausia ir svarbiausia.

— Kuri iš jūsų norėtų pradėti? — paklausė Bridžita.

— Knygų žiurkė — Sara, — pasakė Marija Ana. — Tegul ji ir pradeda.

— Ne, pradėk tu, — tarė Sara. — Galiu ir palaukti.

Marija Ana, prieš praverdama burną, įdėmiai peržvelgė klausytojas. Beletristikos draugijos ponios šypsojosi jai, kaip vaikų darželio auklėtojos, prižiūrinčios pirmaklasių žaidimą Parodyk ir papasakok ir pasiruošusios stebėtis bet kokiu daiktu: net kriauklele ar nudėvėtu batraiščiu.

— Ar kuriai nors iš jūsų knyga patiko? — taip gerai Sarai pažįstama grimasa suraukusi veidą, paklausė Marija Ana. — Nes man tai ji buvo bjauri.

Ji sudvejojo laukdama, kol kas nors tęs estafetę, tačiau ponios atrodė suglumusios dėl sprogusio nepakantumo. Jos neatrodė visiškai supykusios, bet šypsojosi tik iš mandagumo, ne visai nuoširdžiai.

— Turiu galvoje, jog ji slegianti, juk taip? — pasitikėjimas savimi kilo lyg ant mielių, atrodė, lyg ji kažką aiškintų Šeril ir Teresai. — Moteris apgaudinėja savo vyrą su dviem skirtingais bičais, iššvaisto visus jo pinigus, tada nusinuodija žiurkių nuodais. Ar tikrai reikia skaityti tokias nesąmones?

Stojo nejauki tyla. Lorel, moteris, atvedusi Mariją Aną, pagaliau sumojo, ką atsakyti:

— Toje knygoje yra daug tobulų aprašymų, — viltingai kalbėjo ji.

Moterys pritardamos linksėjo galvas.

— Ji ir turi būti slegianti, — pastebėjo Džozefina. — Tai tragedija. Ema žūva dėl tragiško trūkumo.

— Koks gi tas jos trūkumas?

— Aklumas, — rėžė Džozefina. — Vargšė niekaip nemato, jog vyrai ja tik naudojasi.

— Herojė savo gyvenime tenori trupučio romantikos, — tęsė Džina. — Negali jos dėl to kaltinti.

— Viskas priklauso nuo moters pasirinkimo, — pridėjo Regina. — Tais laikais moteris neturėjo didelio pasirinkimo. Galėjai būti vienuolė arba žmona. Daugiau niekuo.