Том Перротта - Maži vaikai

— Jėzau Kristau, — Ronis labai nuosekliai suplėšė laišką į skutelius. — To man tiktai tereikia! Pasimatymo su barzdotąja moterimi.

Dženė skundėsi dėl spuogų. Patricijos celiulitas toks klaikus, kad ji nedrįso užsivilkti maudymosi kostiumėlio. Diana kentėjo nuo slenkančių plaukų. Dėl chroniškų pėdų skausmų Andželai buvo sunku vaikščioti. Šeron jautėsi, lyg jos galvą kas nors daužytų buku kuolu. Pasaulis buvo pilnas žmonių su trūkumais.

— Kažkoks išsigimėlių paradas, — murmėjo Ronis. — Joms reikėtų viską mesti ir įstoti į cirką.

Mei kankinosi tai girdėdama. Ji norėjo tikėti, kad sūnus širdyje yra geras, kad paties kančios privers jį užjausti kitus kenčiančius. Tačiau jo širdis buvo tokia šalta, jog kartais ji išsigąsdavo. Viena moteris prie laiško pridėjo nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavusi atrakcionų parke. Ji stovėjo po Velnio ratu, rankoje laikė cukrinės vatos ruloną. Mei manė, jei nekyšotų priekiniai dantys, būtų buvusi gana graži. Ronis, laikydamas nuotrauką rankoje, išdegino moters veidą cigarete.

— Štai, — pasakė jis. — Mažytė kosmetinė operacija.

Gana greit jis laiškų krūvą sumažino iki trijų finalininkių: Arlinos, išsiskyrusios moters su trimis vaikais, kurių du sirgo mirtina alergija žemės riešutams; Džinos, vyresnės negu trisdešimties, turinčios paauglės sielą ir dievinančios mažąjį golfą, o galiausiai Šeilos, kuri tikrai perilgai su niekuo nesusitikinėjo, nuoširdžiai stengėsi išlysti iš savo kevalo ir vėl bendrauti su kitais žmonėmis.

Arlina buvo jo pirmas pasirinkimas, tačiau Mei pavyko jį atkalbėti. Gyvenimas buvo ir taip sudėtingas. Jam rūpintis kito žmogaus vaikais tikrai nereikėjo. Taigi jis atsakė Džinai ir Šeilai, prisistatydamas R. Dž. ir kviesdamas paskambinti, jei joms nesvarbu tai, kad jis neturi mašinos. Paskambino tik Šeila. Prie laiško ji nepridėjo nuotraukos ir neapibūdino savo išvaizdos (Liekna vieniša baltaodė moteris, 29 m.), taigi kai suskambo durų skambutis, ore tvyrojo papildomos įtampos ir nežinomybės atmosfera.

— Tikiuosi, ji nebus panaši į baidyklę, — lėtai atsikeldamas ir peleninėje užgesindamas cigaretę, tarė Ronis. — Aš neisiu į viešumą su pabaisa.

— Mam, — pasakė Ronis, — susipažink su Šeila.

Mei buvo maloniai nustebinta. Mergina ne gražuolė, tačiau pakankamai patraukli, truputį tyloka vidutinio ūgio brunetė, dėvinti berankovę rausvą suknelę. Ji nebuvo stora, gal kiek per plačiais klubais ir per storomis kulkšnimis, bet Mei to jai prikišti negalėjo. Ji „liekna” buvo taip pat, kaip Ronis buvo „malonios išvaizdos”. Tačiau jie atrodė visai graži pora.

— Malonu susipažinti, — pasakė Mei.

— Labas vakaras, — tarė Šeila.

Mei užteko vienos frazės ir ji suprato, kad merginai ne viskas gerai. Jos keistumo dalis buvo balsas, svajingas ir monotoniškas, lyg būtų šnekėjusi su savimi. Kita keistumo dalis buvo akys, kurios atkakliai spoksojo į dėmę ant sienos aukštai virš Mei galvos. Rankinę prie kūno abiem rankom spaudė taip, lyg vėlią naktį eidama prastos reputacijos rajonu.

— Jums šalta? — paklausė Mei.

— Kodėl? — tarė Šeila. — O jums?

— Ne, — pasakė Mei. — Maniau, kad gal jums šalta.

— Dabar vasaros vidurys, — nervingai juokėsi Seila, o jos akys lakstė į šalis. — Kodėl turėtų būti šalta?

Vargšelė persigandusi , — galvojo Mei. — Gal ji iš plakato atpažino Ronį? — tačiau sėsdama ant sofos atsisėdo šalia Ronio. Kaip sena draugė.

— Gal galiu jums ką nors pasiūlyti? — paklausė Mei. — Gal vyno?

— Paprasto vandens, — atsakė Šeila. — Vaistai, kuriuos geriu, džiovina burną. Kai šneku, jaučiu traškančias seiles.

Ronis, darydamas perdėto pasibjaurėjimo grimasą, krūptelėjo. Mei piktai pažvelgė jo pusėn.

Šeila meiliai nusišypojo:

— Kai ryte atsibundu, jaučiuosi taip, lyg būčiau suvalgiusi tūtelę dantų pastos.

— Tuoj atnešiu didelę aukštą stiklinę šalto vandens, — pasakė Mei.

Duodama jiems kelias minutes susipažinti, Mei užtruko virtuvėje, tačiau ten stovėdama negirdėjo balsų. Kai grįžo į svetainę, abu, kaip laukiantys autobuso nepažįstamieji, spoksojo tiesiai prieš save.

Tai pasimatymas, — norėjo jiems pasakyti Mei. — Jūs turėtumėte kalbėtis.

Vieną stiklinę ji padavė Šeilai, kitą — Roniui. Ištroškusi Šeila savąją ištuštino vienu mauku.

— Kaip eismas, mieloji? — pasiteiravo Mei. Ji stengėsi pasakyti: matai? Visai nesunku. Ir įsispoksojo į Ronį.

Šeila atrodė suglumusi.

— Nesupratau?

— Eismas... Kelyje iki mūsų namo.

— Aaa... — ji linktelėjo, tačiau jos veido išraiška liko miglota. — Net nepastebėjau.

Ronis, rodydamas, kad Šeila truputį kvaištelėjusi, pasukiojo pirštą sau prie ausies. Jis parodė, kad jam tai visai patinka.

Jis žinojo , — staiga pagalvojo Mei. — Tikriausiai suprato iš jos laiško . — Ronis instinktyviai nujautė tokius dalykus.

Nerimo jausmas pasklido po Mei kūną.

— Nagi, — Ronis paplekšnojo Šeilos kelį. — Pradėkim šitą žaidimą.

Mei juos palydėjo iki paradinių durų. Ji įžnybė Roniui į ranką.

— Būk jai malonus, — sušnibždėjo moteris.

Ronis įžeistas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsitraukė.

— Ką, nejaugi aš nemalonus? — paklausė jis.

Šeila nieko nenujautė.

Kiek ji galėjo papasakoti, pasimatymas buvo niekam tikęs, o kelionė namo dar prastesnė. R. Dž. visą laiką netarė nė žodžio, tiesiog prislėgtas sėdėjo keleivio vietoje. Jis buvo kupinas nervingos energijos, pastoviai tampė tamsius riešų plaukus. Tačiau tada, kai jiedu atsidūrė per kelis kvartalus nuo jo namų, staiga prašneko. Vyro balsas skambėjo glaustai ir skubiai, atsirado stipri ir netikėta įsakanti nata.

— Prie kito posūkio suk kairėn.

Ji negalvodama pakluso ir įvažiavo prie pradinės mokyklos į mažą, sprendžiant pagal automobilio žibintų apšviestą žaidimų aikštelę, įrengtą stovėjimo aikštelę. Aikštelėje buvo užsegamos sūpynės, tokios, kurios saugo vaikus, kad neiškristų. Sliuogyklos buvo pagamintos iš šviesiaspalvio plastiko, aplink ją esanti žemė padengta gumine minkšta medžiaga. Ši aikštelė labai skyrėsi nuo tos, kurioje ji žaidė vaikystėje. Anoje stirksojo gausybė surūdijusių, į sutrūkinėjusį asfaltą sugrūstų vamzdžių, metalinė sliuogykla kaito saulėje, buvo matyti aštrūs kampai ir atsikišę varžtai.

— Dabar visi tokie atsargūs, — pasakė ji.

R. Dž. į ją spoksojo kaip į nežinomą gyvybės formą. Ji svarstė, ar tik jos žodžiai kartais nenuskambėjo ne visai teisingai. Gal jos balsas skambėjo mechaniškai, o gal ji šnekėjo tiesiog per greitai?

— Išjunk šviesas, — paliepė jis.

Kažkada Šeila buvo gera pašnekovė. Ji turėjo draugų. Atsiminė sėdėjusi su jais vidurinės mokyklos valgykloje ir juokusis iš kvailiausių dalykų. Ji su koledžo kambario draugėmis nemiegodavo iki ankstyvo ryto, pasipasakodavo paslaptis, diskutavo apie seksą, bandė suprasti gyvenimo prasmę.

Tačiau tai baigėsi. Prakeikti vaistai aptemdė jai smegenis, padarė taip, kad ji manė viską vykstant toli, kitoje užuolaidos pusėje. Jei nustodavo juos gėrusi, viskas būdavo per arti, per šviesu, aplinka ją trikdydavo tol, kol Šeila pamiršdavo net kvėpuoti. Taip praėjusį rudenį mergina atsidūrė ligoninėje. Vargšelė tiesiog norėjo kokio nors sprendimo, kuris visko neužslopintų ir neverstų jaustis taip, kad gimtoji kalba jai taptų svetima.