Том Перротта - Maži vaikai

— Mamytė turi reikalų, — pasakė ji.

Jos pirma stotelė buvo Starbucks greito maisto užkandinė. Šios vietos ji kiek galėdama atkakliau vengė. Kelerius metus po to, kai metė darbą restorane, vien tik kaštoninis interjeras, kavos dėžės, pilnos priedų lentynos, lankytojai, išsirikiavę į eilę kaip narkomanai metadono klinikoje — galėjo jai sugadinti visą dieną, atgaivinti platų proto rūsyje paslėptų atsiminimų asortimentą, kurį dengė keli apsauginiai dulkių sluoksniai. Taip pat ji jausdavosi, pamačiusi savo senąją vidurinę, kai kurdavo išradingus būdus, siekdama išvengti būtinybės eiti pro mokyklą. Tačiau ji blogai miegojo ir kentėjo silpną galvos skausmą, kurį išgydyti galėjo tik rimta kofeino dozė.

— Didelį kavos, — pasakė Sara kasininkei, pankiškos išvaizdos merginai juoda pažo šukuosena ir auskaru liežuvyje.

— Didelį kavos, — paduodama milžinišką popierinį puoduką monotoniškai pakartojo mergina.

— Nesirūpink, — guodžiamai nusišypsojo Sara. — Amžinai čia nedirbsi.

— Ne taip ir blogai, — atsakė mergina, kaip išdaigininkę įtariai tyrinėdama Sarą.

Sara žinojo, jog Todo adresas telefonų knygoje buvo Andželinos kelias 24. Namą ji rado gana nesunkiai ir sustojo, kaip jai atrodė, vėsiame uosio šešėlyje, ties 19 numeriu pažymėtu namu. Siurbčiodama kavą ir klausydamasi NPR radijo Savaitgalio šou , ji atsilošė į sėdynę ir žiopsojo į namą, kuriame gyvena jos vaikinas.

Namas nebūtų buvęs ypatingas, tiesiog paprastas kolonijinio stiliaus statinys, jei nebūtų buvęs perskirtas į du tokius pačius kooperatinius butus. Namą skyrė mėlynai geltona juosta. Vietoj pievelės kiemas leidosi į du rūsio garažus. Kitoje kiemelio pusėje betonuoti takeliai vedė prie dviejų identiškų slenksčių, ant kurių kabojo numeriai 24 ir 26. Ant didesnio numerio durų buvo pakabinta šiaudinė skrybėlė.

Sara neturėjo nustebti pamačiusi, kad Todas gyvena bute su „pavargusia” Tojota kieme — ji žinojo, kad šeimą išlaiko už menką užmokestį dokumentinius filmus televizijai kurianti žmona, tačiau namas netiko prie jos įsivaizduotos Todo visuomeninės padėties. Jis elgėsi kaip aristokratas, žmogus, kurio gyvenimo sėkmė prilygsta jo gerai išvaizdai. Iš esmės tai, jog toks nereikšmingas žmogus, kaip Sara, gyveno gražesniame name ir geresniame rajone negu Todas, atrodė bemaž neįtikėtina.

Namas jokiu būdu nebuvo labai prastas. Kad ir labai kuklūs, bet jame buvo ir stoglangiai, ir raižiniai ant langų bei lauko durų, kurie jį pažymėjo kokybės ženklu. Gal jie manė, jog šiame gyvenimo etape namas jiems tinka? Gal jie manė, jog būti jauna šeima, skintis kelią ir dalintis sunkumais yra romantiška? Po kelerių metų Todas ir Ketė su Aronu galės važiuoti pro Andželinos kelią ir sakyti: čia mūsų senasis namas, ar gali patikėti kad mes taip gyvenom? Sara tą gyvenimo tarpsnį praleido persikėlė tiesiai iš kambario, kurį dalijosi su įkyriomis draugėmis, į mažą, pilną gražių baldų Viktorijos stiliaus namą. Ji negalėjo sulaikyti prasiveržusios neapykantos pliūpsnio dėl to, jog Ketė galės visą gyvenimą nugyventi su Todu, sukurti praeitį, kurią didžiuodamiesi, o gal net ilgėdamiesi galės prisiminti senatvėje.

Nebent Todas ją paliktų , — galvojo Sara. Jos krūtinė staiga prisipildė keisto lengvumo, lyg viltis būtų buvusi iš helio. — Nebent ją paliktų ir imtų gyventi su manimi.

Šį scenarijų ji svarstė nebe pirmą kartą, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai ji leido sau apie tai galvoti kaip apie tikrai tikėtiną galimybę.

Jis galėtų išsiskirti su Kete. Galėtų mane vesti. Galėčiau išsiskirti su Ričardu. Todas galėtų mane vesti. — Ji vis tęsė seką, mintyse dėliojo kombinacijas, įsivaizdavo visam planui reikalingus dalykus — advokatus, kovas dėl vaikų globos, finansinius reikalus, emocinę traumą, kol netikėtai išvydo Todą, kuris rūpestingai spausdamas prie krūtinės iškylos šaldiklį, susiraukęs žengė pro dur is. Juk galėtų su ja išsiskirti. Vyras plastikinę dėžę nunešė iki mašinos ir pastatė į bagažinę. Aš galiu su Ričardu išsiskirti . Moteriai prireikė visų valios pastangų, kad neišliptų iš mašinos ir šaukdama gerąsias naujienas nepribėgtų prie meilužio.

Mes galim išsiskirti ir susituokti!

Iš viso jis į namą įėjo dar tris kartus-paėmė paplūdimio skėtį, kibirėlį ir kastuvėlį, du paklotus ir futbolo kamuolį. Kai tik uždarė automobilio bagažinę, Aronas pasirodė pro priekines duris. Jis be juokdario kepurės atrodė labai rimtas ir keistai nepanašus į save. Po kelių akimirkų išdygo Ketė. Ji buvo basa, mūvėjo aptemptus mėlynus džinsus, vilkėjo bikinio liemenėlę ir dėvėjo italų kino žvaigždžių stiliaus akinius nuo saulės. Ji atrodė aukštesnė, lieknesnė ir gražesnė nei Sara pajėgė įsivaizduoti savo blogiausiuose košmaruose. Varžovė buvo viena iš tų mergaičių, tų merginų iš vidurinės, kurios tave vertė kišti gerklėn pirštus, dėl kurių tu verkei, žiūrėdama į veidrodį.

Ketė ant pievelės stovėjo gana ilgai, taigi Sara galėjo ją iš visų pusių apžiūrėti. Ji virš galvos sunėrė pirštus ir į visas puses sukinėjo savo laibą liemenį. Tada Ketė plačiai išskėtė rankas ir nusižiovavo. Nusižiovavo taip, kaip žmonės žiovauja būdami mieguisti, bet laimingi ir pasiruošę mėgautis diena.

— Gerai, berniukai, — sušuko ji. — Greičiau judam.

Sara pajuto, kaip jos optimizmas sprogsta it strėle peršautas Padėkos dienos balionas. O, Dieve. Jos laimės svajonė atrodė taip, kaip sau iškrėstas žiaurus pokštas. Todas Ketės niekuomet nepaliks. Ji vos sugebėjo susilaikyti nepravirkusi, kol Todas su šeima išvažiavo iš kiemo. Tik ne dėl manęs. Ji viena ranka mandagiai užsidengė burną lyg kosėtų, o ne verktų. Ne dėl tokios... kaip aš.

Net po to, kai nustojo verkti, Sara sėdėjo mašinoje ir svarstė, kaip ji gyvens kitas dvi dienas. Savaitgaliai buvo aiškūs — net geriausiu atveju keturiasdešimt aštuonios valandos kalėjimo, kurios skyrė vieną linksmų darbo dienų ciklą nuo kito. Tačiau šis savaitgalis bus nepakeliamas, nes ji visą laiką galvos apie paplūdimyje su nuostabia žmona laiką leidžiantį Todą, kai tuo metu pati bus įstrigusi namuose su kelnaičių uostinėtoju.

Kai ji įvažiavo į kiemą, Ričardas ir Liusė sėdėjo ant pievelės. Vien tik vyro vaizdas sukėlė jai pasibjaurėjimą: klostuoti šortai ir itališki sandalai, marškiniai, mažas pilvukas. Jie gėrė arbatą, pasitiesę raudonai baltą languotą staltiesę, kartu su viena iš baisiųjų American Giri linijos lėlių ir pliušine varle vardu Melvinas (tą lėlę ir mažą keraminį arbatos servizą padovanojo Ričardo motina, moteris, kuri vis dar tikėjo, jog mergaitės nuo mažumės privalo būti žavios ir elegantiškos) . Sarai einant artyn jų, Ričardas pažvelgė aukštyn, jo puodelis buvo pakeltas tarp lėkštelės ir burnos, mažasis pirštas atkištas į šalį.

— Kur buvai? — bereikšmiu veidu, visai nekaltindamas, paklausė jis. Nuo pat nesutarimų darbo kambaryje jis namie elgėsi pagarbiau, daugiau dėmesio skyrė dukrelei ir žmonai.

— Turėjau reikalų.

— Galėjai palikti raštelį. Nežinojau, ar grįši po penkiolikos minučių, ar kelių valandų.

Džiaukis, kad išvis grįžau, — pagalvojo ji.

Ji, tarsi sujaudinta jų bendravimo, šypsodamasi nukreipė žvilgsnį nuo Ričardo į Liusę.

— Malonu matyti, kad jums linksma. Manau, susidraugauti prireikė trupučio laiko.

Jis, sutikdamas su žmona, linktelėjo.