Том Перротта - Maži vaikai

— Sakyk, ką tik nori, — pasakė jis. — Kai mergina aukštesnė už vaikiną, jų pora atrodo visiškai idiotiškai.

— Idiotiškai kam?

— Žmonėms. Visiems.

— Dieve, — suvaitojo ji, — tu, revoliucingas socialiste. Dalini komunistų laikraščio Dieninis darbininkas egzempliorius. Nuo kada tau rūpi, ką apie tave galvoja žmonės?

— Tai mane tiesiog nervina, Kete. Žmonės juoksis. Ir jie juoksis ne iš tavęs.

— Tegul juokiasi, — sušnibždėjo Ketė, pasilenkdama į priekį ir jį pabučiuodama. — Tegul kvailiai juokiasi.

Jie stengėsi nenutraukti santykių, tačiau neištvėrė nė mėnesio. Džeisonas nesutiko kviesti merginos į pasimatymus, net nerizikuodavo viešai laikyti už rankos, nes bijojo apsijuokti, nesivedė jos ir šokti. Vietoj ginčų apie dialektinį materializmą, jie ėmė pyktis dėl Ketės pastovių bandymų jį „nustelbti”: eidama į vėlyvus sekmadienio pusryčius ji avėjo kaubojiškus batus. Galiausiai jis Ketę paliko dieną po Kalėdų atostogų. Dėl to labai atsiprašinėjo.

— Aš idiotas. Tikriausiai gailėsiuosi visą gyvenimą.

— Tada apsigalvok, — šaukė ji, liedama karštas bei žeminančias ašaras. — Aš išmesiu batus. Neprašysiu kartu vaikščioti į šokius.

— Atsiprašau, — tarė jis. — Tiesiog mums nieko nepavyks.

Po mėnesio jos gyvenimą kiton kryptin, nors Ketė vis dar stengėsi atsigauti nuo išsiskyrimo, pakreipė paskaita. Profesorius, kuris priminė lokį ir anksčiau buvo radikalas, o dabar nešiojo storą pilvą ir pilkai baltą barzdą, vaikščiojo pirmyn ir atgal prie lentos, ant kurios užrašė mįslingą tezę: Lyčių reikalavimai. Konfliktas. Neišsprendžiama problema?

— Šiuo konkrečiu momentu, — pasakė jis. — Manau, teisinga sakyti, kad mes patiriame apibrėžimų nestabilumo erą. Visą teisingos ir lygios santuokos modelį jūsų karta turi kurti iš naujo. Jūsų karta neturi kito pasirinkimo: tik iš naujo išrasti ratą ir atrasti naujų būdų vyrui ir moteriai gyventi kartu ilgoje ir laimingoje santykių kelionėje.

Iliustruodamas savo mintį, profesorius surengė greitą studentų apklausą. Jis pasidomėjo, kiek iš jų tikisi susituokti ir turėti vaikų. Maždaug pusė auditorijos pakėlė rankas. Jis patenkintas ir kantriai laukdamas žiūrėjo į savo mokinius. Akimirką abejojusi, Ketė taip pat pakėlė ranką.

— Maždaug trys ketvirčiai visos klasės. Skamba beveik teisingai.

Tada profesorius pasiteiravo, kiek merginų, iš esančių klasėje, tikisi augindamos vaikus dirbti visą darbo dieną. Maždaug pusė būsimų motinų pakėlė rankas viršun. Ketė buvo tarp jų.

— Gerai, — tęsė profesorius. — Skaičius maždaug teisingas. Tai moterų, kurios tikisi pasukti tradiciniu vyro gyvenimo keliu, kiekis. Kitą klausimą užduodu tik iš smalsumo. Keli iš jūsų, vyrai, sutiktumėte likti namuose ir auginti vaikus, kol jūsų žmonos dirbtų? Keisti sauskelnes, ruošti valgį ir skalbti?

Vaikinai apsidairė — dauguma jų buvo futbolininkai. Tai iliustravo profesoriaus pelnytą reputaciją, kaip dėstytojo, kuris negailėjo pažymių ir skyrė nedaug namų darbų. Žaidėjų šypsenėlės tarsi bylojo: tai jau taip. Tiesiog nekantrauju šypsenėlėmis. Merginos purtė galvas ir vartė akis.

— Ar yra nors vienas vaikinas, kuris sutiktų?

Tą akimirką visa klasė atsisuko į Todą, kuris sėdėjo galinėje eilėje, tarp dviejų komandos draugų. Kitaip nei draugų, Todo ranka buvo aukštai pakelta.

Iš pradžių Ketė manė, jog jis tikriausiai juokauja, krečia pokštus, kad pralinksmintų draugus. Ji kelerius metus buvo Todui visiškai abejinga, nes vaikinas tvirtai įsikibęs laikėsi koledžo žvaigždės įvaizdžio. Kaip ir tikėtasi, virto koledžo merginų, aistringų sporto gerbėjų, fantazijų ir dūsavimų objektu. Ne paslaptis, jog tokių merginų koledže buvo visas pulkas.

Klausyk, neprošal būtų ir užaugti, — pagalvojo Sara.

Lyg atsakydamas į jos pageidavimą, Todas pažvelgė tiesiai merginai į akis ir nusišypsojo. Ne manieringai, pašaipiai, kaip ji tikėjosi, tačiau mielai ir paslaptingai. Lyg atsiprašydamas už tai, jog nebuvo toks žmogus, kokio ji tikėjosi, už tai, kad nesugebėjo pateisinti jos paprastų lūkesčių.

Aš nejuokauju, — bylojo jo veidas.

Atmintis savotiškai pakeičia praeitį, tam tikri įvykiai tampa svarbesni ir įsimintinesni, nei tuo metu, kai vyksta. Būtent taip ir atsitiko tą niūrią kovo dieną jų trumpo, tylaus bendravimo metu sociologijos paskaitoje. Susižvalgymas netruko ilgiau nei porą sekundžių, per kurias Ketė nejautė nieko, išskyrus malonią galimybę pradėti naują flirtą. Tačiau po dešimties metų, gulėdama šalia miegančio sūnaus, ji manė, jog viskas, kas įvyko vėliau — visas jų gyvenimas — tilpo į tą vieną akimirką: pakelta Todo ranka, jo akys, žvelgiančios į Ketę, atrodė lyg piršlybos.

— Štai ir jis, panelės, — paskelbė profesorius švelniu, bet nuoširdžiai nustebusiu balsu. — Štai vyras, kurio jums reikia.

Senyva moteris duris atidarė po trečio skambučio. Ji neatrodė nustebusi, kai pamatė du vyrus, kurie pusę trijų ryto stovėjo prie jos durų. Vienas buvo pamušta ir ištinusia akimi, kitas laikė prispaustą ledo maišelį prie skruosto.

— Ko norit? — paklausė moteris. Jos žvilgsnis buvo aštrus ir atsargus. Tikriausiai ji nebuvo užmigusi.

— Labas vakaras, Ponia Makgorvi, — Lario balsas skambėjo kaip malonaus girtuoklio, vyruko, kuris neapgaudinėja nieko, išskyrus save patį. — Mes svarstėm, ar Ronis namuose.

— Palikit jį ramybėj, — staiga tarė ji.

— Mes tenorėjome jį trumpam sutrukdyti, — labai kukliai, maloniu balsu, prašė Laris. — Tik trumpai paplepėsim.

Ponia Makgorvi pasisuko į Todą taip, lyg jis būtų ją užkalbinęs. Šis gūžtelėjo pečiais, tačiau vienintelis dalykas, kurį jis tikrai norėjo padaryti — tai atsiprašyti už tokį vėlų vizitą, už kiaušinius, plakatus ir degantį šūdų maišą. Vargšė moteris, stovėdama tarpduryje, atrodė tokia liūdna ir pavargusi. Apie jos amžių bylojo nelygus kvėpavimas, nukarusios rankos, slenkantys žili plaukai, aplink ištinusias kulkšnis apvynioti tvarsčiai. Jei moteris būtų turėjusi dantų protezus, Todas būtų patikėjęs, jog jie plūduriuoja kažkokioje stiklinėje. Staiga jo galvon toptelėjo mintis, jog ji ne ką vyresnė nei jo pamotė, kuri tris kartus per savaitę žaidžia tenisą, nuolat lankosi pas masažistą, akupunktūros specialistą ir asmeninį trenerį. Vien tik Helenos dantims išleistų pinigų galėjo užtekti tam, kad keli vaikai baigtų koledžą.

— Čia mano namas, — aukštai iškėlusi galvą griežtai pasakė senyva moteris. — Sumokėjau visas įmokas ir pati sprendžiu, kas mano namuose nelaukiamas.

Laris prisidengė rankomis burną, tarsi kalbėtų į garsintuvą. Jo balsas skambėjo žaismingai, bet kartu ir reikliai.

— Eėė! Ei, Roni! Tempk čia savo nesveiką iškrypusią subinę!

Ponia Makgorvi bandė užtrenkti duris jam prieš veidą, bet Laris jas sustabdė koja ir atvėrė dar plačiau. Tvankus, kietai virtų kiaušinių ir peleninės kvapas rietė nosį ir nemaloniai susimaišė su vasaros nakties vėsa.

— Iškviesiu policiją, — grasino moteris.

Laris tik nusijuokė.

— Girdėjau, kad jiems labai patinka vaikų tvirkintojai.

Atrodė, lyg jos plaučiuose nebėra oro.

— Ronis nieko nenuskriaudė. Kodėl nepaliekat jo ramybėj?

— Ronis skautės nepaliko ramybėj. Manai, jis nusipelnė daugiau supratingumo nei suteikė tai mergytei? O kaip mažoji Holė?

Prieš poniai Makgorvi atsakant, koridoriuje už jos nugaros išdygo pats Ronis ir nustebęs ėmė mirksėti. Vilkėjo pižaminius marškinius trumpomis rankovėmis ir mėlynas darbines kelnes. Jis atrodė kaip nevykėlis, vidutinio amžiaus keistuolis beviltiška šukuosena ir nerangia susisukėlio laikysena. Atrodė, lyg tikėtųsi kiekvieną akimirką būti primuštas. Todui pasirodė sunku susieti jį su žmogumi, kurį jis matė baseine. Akvalangą ir plaukmenis dėvintis įsibrovėlis, kuris kėlė siaubą suaugusiems ir vaikams, buvo visai nepanašus į dabar prieš jį stovintį ir pižamą vilkintį nevykėlį.