Том Перротта - Maži vaikai

— Mieloji, — mojuodamas Todui, kai Sergėtojai baigė pasitarimą ir artėjo prie susidūrimo linijos, pasakė gynėjas. — Štai čia.

Todas jį ignoravo žvilgčiodamas kairėn bei dešinėn, mėgindamas įsitikinti, jog jo komandos draugai pasiruošę. Gynėjas, kaip signalizuodamas sraigtasparniui, virš galvos sukryžiavo rankas. Jo marškinėlių rankovės buvo nuplėštos ir buvo matyti vienliniais raštais ištatuiruoti groteskiškai išsipūtę bicepsai.

— Ar šiandien dėl manęs nusiskutai pizę?

Todas ženklais liepė Deveinui atsitraukti arčiau šoninės linijos. Kai aikštėje tėra keturiolika žaidėjų, atsiranda daug laisvos vietos.

— Žinai, mėgstu glotnias kales.

— Žalias 42! Žalias 42! — Todas, laukdamas perdavimo, laikė rankas prie Lario užpakalio. — Denk! Denk!

Jis apsimetė perduodąs kamuolį Bartui Viljamsui, tada pasuko dešinėn, apsižvalgė laukdamas, kol Deveinas pasieks aikštės vidurį. Akies kampučiu jis pamatė Larį, apėjusį gynėją, kuris buvo daug stipresnis ir greitesnis už jį. Išgirdęs žingsnius Todas paskubomis išmetė kamuolį, padarė nevykusį suktuką, kuris, žinojo, yra per trumpas. Jis nematė, kaip kamuolys nusileidžia; gynėjas partrenkė jį ant žemės, kol kamuolys vis dar buvo aukščiausiame skrydžio taške. Todas, atsitrenkęs į dirbtinę žolę, išgirdo save dejuojant.

— Tu tokia miela, — stodamasis ir besiremdamas į Todo galvą, pasakė gynėjas. — Gal norėtum pagimdyti man vaiką?

Kai atbėgo Laris ir padėjo jam atsistoti, Todas vis dar gulėjo ant žemės gaudydamas orą. Rausdamas iš gėdos, Laris suspaudė Todo petį ir nubraukė purvą nuo marškinėlių.

— Aš kaltas. Praleidau bloką. Daugiau taip neatsitiks.

Po to viskas riedėjo nuokalnėn. Kartais tu tiesiog esi daug silpnesnis, valdomas priešininkų. Todas šį jausmą atsiminė iš vidurinės ir koledžo laikų; jausmas buvo panašus į sapną, kur nesvarbu, ką darei tu ar tavo komanda, — priešams į tai nusispjauti. Tavo komandos draugai trankėsi į kitus, tačiau kiti nekrito ant žemės. Tobuli perdavimai tapo neįkandami slidžiarankiams gaudytojams, o priešininkai pagaudavo neįmanomai sudėtingai perduotus kamuolius, lyg jų delnai būtų buvę ištepti klijais. Sergėtojams nesisekė viskas, ko tik bandė imtis. Auditoriai metodiškai žygiavo per aikštę ir kontroliavo vis didesnį plotą, o iki rungtynių pabaigos liko vis mažiau laiko.

Po kurio laiko tu nustoji jaudintis dėl rezultato ir pradedi rūpintis savo garbe. Todui tai reiškė gynimąsi nuo gynėjo, kurio, atrodė, buvo pilna visur ir kalėjimo kalės motyvą žmogėnas vystė iki nemalonių ribų. Jis sakė komplimentus Todo gražiai burnai, graibė užpakalį ir nepaliaujamai siūlė po rungtynių palinksminti po tribūnomis.

— Pamylėsiu tave švelniai ir lėtai, mieloji. Ne taip, kai tie kiti nevėkšlos.

Dėl to, kad komandos turėjo taip mažai žaidėjų, nebuvo jokių keitimų net dėl sužeidimų. Visi turėjo žaisti tiek gynyboje, tiek puolime. Gynyboje Todas buvo laisvasis gynėjas, pozicija, kuri jam suteikė šansą dažnai griauti gynėją ar bent jau atsilyginti, kai pargriaudavo jį patį. Krumpleliu nosin — ten. Keliu į stuburą — šen. O ne, atrodo, netyčia trenkiau tau alkūne į pilvą. Kuo daugiau jis trankėsi, tuo lengviau jam sekėsi. Po kiek laiko jis jau nesirūpindamas trankėsi į kitus žaidėjus, lyg sužeisti priešininką būtų buvę svarbiau nei išsaugoti savo paties sveiką kailį. Žinoma, tai ir buvo gerų futbolo rungtynių paslaptis.

Tuomet jis surado progą: situaciją, apie kurią jo pozicijos žaidėjai sapnuoja naktimis. Jo priešas bėgo aikšte ir šoko gaudyti blogai perduoto kamuolio, o kadangi rankos buvo iškeltos virš galvos, kūnas pasirodė visiškai neapsaugotas. Todas pašoko į orą, taikydamasis į vyrą, o ne kamuolį. Du sunkūs, greitai judantys kūnai atsitrenkė vienas į kitą, kaip dalelyčių greitintuve besidaužantys atomai. Jo kūnas atsitrenkė tiesiai į gynėjo pilvą, vos žemiau šonkaulių. Uf! Garsas buvo toks, kaip suspaudus sulčių pakelį ar iš maišo spaudžiant orą. Jie abu nukrito; tik Todas atsistojo.

Garsiaburnis gynėjas gulėjo ant nugaros, kaip žuvis žiopčiojo ant trisdešimties jardų linijos. Todas nešoko nugalėtojo šokio ar kažko panašaus. Jis pasilenkė, kol jo veidas buvo keliais coliais nuo gynėjo, ir meiliai įžnybė vyrui į žandą.

Todas futbolą žaidė pakankamai ilgai, kad žinotų, jog už tokį malonų momentą vėliau teks sumokėti. Sąskaitą jam pateikė po dviejų serijų, kai įpykęs gynėjas užpuolė jį už nugaros, apkabino, pakėlė į orą ir vertu Pasaulinės imtynių federacijos smūgiu trenkė jį žemėn. Kadangi rankos nenaudingai kabojo jam prie šonų, turėjo kritimą stabdyti veidu. Ant dirbtinės dangos (ji buvo tokia minkšta, kaip plonu popieriumi dengtas granitas) jis paliko visai nemažą kiekį odos ir nustebo pajutęs, jog visi dantys liko burnoje.

Jis gulėjo susirietęs, verkšleno iš skausmo kaip mažas šunelis, o gynėjas stovėjo virš jo ir riaumojo kaip Tarzanas. Todas gudriai atmerkė akis ir manė sugebėsiąs atremti bet kokį purviną smūgį, taigi aiškiai matė, kaip Laris Munas ramiai priėjo prie gynėjo ir dešine ranka stipriai smogė jam į galvą. Tai buvo stiprus, techniškas smūgis, kuris Džiunglių karalių išvertė iš kojų. Rungtynės baigėsi iškart po kilusių muštynių. Rezultatas: 26:0. Auditorių naudai.

Ketė gulėjo atsibudusi, jos ranka ilsėjosi ant Arono peties ir kilnojosi kartu su jo kvėpavimo ritmu. Ji vis dar jautėsi kalta dėl skundo motinai. Mardžorė niekada to nepasakė, bet niekada nemėgo Todo ir nelaikė šeimos nariu. Uošvė įtariai žiūrėjo į jo gerą išvaizdą bei linksmą būdą, bruožus, kuriuos ji laikė vyro asmenybės trūkumais. Vidutiniškai atrodantys kvailiai kėlė didesnių bėdų, kaip ji išmoko iš savo patirties, ir ji jautė keistą pasitenkinimą dėl Todo nesėkmių laikant advokato egzaminą. Atrodė, lyg būtų visą laiką žinojusi, kad jis nepakankamai geras. Ketė tikriausiai pyko ant sutuoktinio daug labiau nei manė anksčiau, jei šitaip jį išdavė didžiausiam priešui.

Labiausiai ją liūdinantis dalykas buvo tas, kad ji net nepasakė motinai visos tiesos. Pokalbis skambėjo taip, lyg ją būtų nervinęs futbolas, galimybė susižeisti, žaidimo beatodairiškumas, jų ir taip komplikuoto gyvenimo statymas į dar didesnį pavojų.

Tačiau tai visai nebuvo problema. Ketė nebuvo viena iš tų, kurie manė, kad gyvenimas galėtų-ar net turėtų-būti visai be rizikos, apsaugotas nuo bet kokios blogų pasekmių galimybės. Ji suprato, kad kartais reikia padaryti kažką beprotiška, net potencialiai pavojinga savo sveikatai-važinėtis motociklu, iššokti iš lėktuvo, žaisti amerikietišką futbolą be apsauginių priemonių — norint priminti sau, ką reiškia gyventi. Moteris sukūrė ilgą sąrašą dalykų, kuriuos ji atliks vos tik paskutinis vaikas išvažiuos į koledžą — kelionė į karo zoną buvo pačiame sąrašo viršuje — ji net nesiruošė pasmerkti mylimo vyro dėl pavojingų pojūčių troškimo.

Dalykas, kuris ją tikrai užkniso, buvo tas, koks laimingas buvo Todas, tapęs komandos nariu. Paskutines kelias savaites jis buvo tarsi kitas žmogus, tarsi pagaliau iškeldinęs liūdną nepažįstamąjį, kuris visą pavasarį gyveno jo kūne, kiekvieną dieną stropiai vaikščiojo į biblioteką ir pasimokęs grįždavo į namus. Nuo tada, kai įstojo į Sergėtojus , jis daugiau šypsojosi, klausėsi, ką ji kalbėjo, klausinėjo apie darbą. Pokyčius galėjo įžvelgti net jo judesiuose. Jis judėjo lengviau, energingiau, kaip susijungęs su jaunesniuoju savimi — nerūpestingu berniuku, kurį ji pamilo koledže. Ji turėjo būti laiminga, stebėdama šiuos pokyčius, tačiau vietoj to juto gėdą ir liūdesį. Ji suprato, kaip stipriai spaudė savo vyrą pateisinti jos viltis.