Том Перротта - Maži vaikai

Nei teisėjo, nei švilpuko. Auditorių smūgiuotojas tiesiog pakėlė dešinę ranką ir kertamuoju judesiu, signalizuodamas varžybų pradžią, nuleido ją žemyn. Tada pribėgo prie kamuolio (jo komandos draugai bėgo iš šonų) ir spyrė jį aukštai į dangų. Kelias akimirkas stadiono šviesos paslėpė kamuolį, taigi Todas jo nematė. Po kelių akimirkų jį vėl išvydo. Mažas šokoladinis kiaušinis greit sukosi ir su kiekvienu apsivertimu vis didėjo. Jis lengviau atsiduso — ir jautėsi susigėdęs šio palengvėjimo — matydamas, kad kamuolys krenta link Deveino, kad atsakomybė tenka ne jam.

Tuo metu, kai Todas pradėjo judėti į priekį, ieškodamas ką blokuoti, Auditoriai lėkė per aikštę šaukdami kažkokį keistą kauksmingą kovos šūksnį. Atrodė, lyg jie būtų nuožmių vietinių karių gentis, siekianti atkeršyti už kažkokį seną įžeidimą. Tai buvo gąsdinantis garsas; jį girdėdamas Todas jautėsi nuogas ir beginklis. Staiga nustebo supratęs, kad šalmo ir kitų apsaugų stovi futbolo aikštėje. Tačiau stovėjo neilgai. Vienas auditorius, bėgdamas pro šalį, smogė jam į veidą kieta kaip uola alkūne. Kitas Todo pamatytas vaizdelis buvo kosmosas; galvoje tuščiai spengė, lyg visos mintys būtų visiškai iššluotos; laimei, jo kūne šio jausmo nebuvo nė ženklo. Na, bent jau iki tol, kol labai didelis sportbatis numynė ranką ir įspaudė į grindinį lyg gesinamą cigaretę. Todo žvilgsnis nuo sportbačio nukrypo aukštyn. Bato savininkas buvo linksmai atrodantis juodaodis vyrukas masyviomis šlaunimis.

— Ė, — pasakė Todas, — galėtum nusirupūžinti man nuo rankos?

— Galėčiau, — parodydamas auksinį dantį, nusišypsojo milžinas. — O kur stebuklingas žodelis?

Kai užmigo Aronas, Ketė nustebino pati save, paskambindama motinai. Paprastai, kai ji imdavo nerimauti dėl santuokos, rėmėsi į savo vyresniosios sesers Kler ar koledžo kambario draugės Ėmės petį. Jos abi buvo užjaučiančios, labai geros klausytojos, beje, taip pat aistringos Todo gerbėjos. Esmė, kurią jos dažnai primindavo Ketei, buvo ta, kad jai pasisekė ištekėti už gražaus, protingo ir geraširdžio vyro, sutikusio likti namuose ir rūpintis jų mažamečiu vaiku, kol ji tuo metu įgyvendina savo dokumentinių filmų kūrėjos svajonę. Na ir kas, jei jam sunkiai sekėsi išlaikyti egzaminą? Džonas Kenedis jaunesnysis tą egzaminą taip pat išlaikė ne iš pirmo karto, juk taip?

— Labas, mama.

— O, labas, mieloji, — Mardžorės balsas skambėjo sutrikusiai, ji turėjo pakelti toną, kad Ketė ją išgirstų per televizoriaus garsą. — Jau vėlu. Kas nors ne taip?

— Man viskas gerai.

— Man taip visai neatrodo.

— Viskas gerai, — tvirtino Ketė. — Tiesiog norėjau pasisveikinti.

— Palauk. Turėjau jį rankoje prieš sekundę.

— Ką?

— Prakeiktą nuotolinio valdymo pultelį. Kur, po šimts velnių, jis dingo?

Dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ji išsipasakodavo Kler ir Emei, ji niekada su savo motina nešnekėdavo apie santuokines problemas. Jos pirma reakcija į problemą nebuvo ginti žentą ar drąsinti dukterį. Jos pirmoji reakcija, sąmoninga ar ne, buvo visiškai priešinga: sėti liūdesį, išaukštinti bet kurios tave neraminančios bėdos svarbą, o galiausiai, jei tik pavykdavo, įtraukti kitą į jos pačios liūdesio liūną, vien tik dėl to, kad jai trūko draugijos.

Ketės tėvas Rikas nuo Mardžorės pabėgo po trijų vaikų ir šešiolikos santuokos metų. Jis pabėgo ne pas jaunesnę ar seksualesnę moterį — priežasties, kuri būtų buvusi bent jau suprantama, — bet pas penkeriais metais už Mardžorę vyresnę kaimynę. Toks pažeminimas — būti išmainytai į Geil Roberts, vidutinio amžiaus išsiskyrusią, kaip kaminas rūkančią moteriškę ortopediniais batais — padarė nepagydomą žalą moters psichikai. Ji buvo šventai įsitikinusi, jog visi vyrai yra melagiai ir kad santuoka tėra žiaurus pokštas, kurio atomazga užgriūna to nesitikinčias žmonas.

— Štai, — nutilus televizoriui, pasakė Mardžorė. — Dabar geriau. Tai kaip mano mažiukas?

— Puikiai. Dabar miega prie pat manęs. Toks mielas.

Ketės žvilgsnis nukrypo į Aroną. Jo šonkauliai po plona oda atrodė tokie trapūs, jo galūnės buvo smulkios ir pažeidžiamos. Tačiau, nepaisant to, jai buvo visai nesunku jį įsivaizduoti kaip aukštą, stiprų, suaugusį ir gražų, kaip jo tėvas, vyrą. — Ką žiūri?

— Ką tik prasidėjo Ligoninės priimamasis. Mokyklos autobusas pateko į avariją. Baisi avarija.

— Galiu paskambinti vėliau, kai baigsis.

— Nieko tokio. Esu anksčiau mačiusi šitą seriją.

Ketė tylėjo laukdama, kol mama pateiks kitą neišvengiamą klausimą.

— Tai kur Todas?

— Išėjęs.

— Negali būti, kad biblioteka dirba taip vėlai.

— Ai, jis ne bibliotekoje, — paaiškino Ketė. — Jis su draugais žaidžia futbolą.

— Futbolą?

— Jis prisiplakė prie kažkokios komandos. Jie be apsaugų griauna vieni kitus.

— Bet dabar dešimta valanda.

— Gaila, nematei jo prieš išeinant iš namų. Negalėjo valgyti vakarienės, negalėjo įprastai kalbėti. Jaudinosi, lyg žaistų kokio svarbaus turnyro finale.

— Sakei, griauna?

— Jokių šalmų ar apsaugų.

— Jam pasiseks, jei nenusisuks sprando.

— Jei nusisuks, — nukirto Ketė, — tegul pas mane verkdamas negrįžta.

Po šio sakinio trukusios tylos metu Ketės mintyse išryškėjo keistai plačiai prasižiojusio, invalido vežimėlyje sėdinčio ir kūdikių maisto laukiančio Todo atvaizdas.

— Galiu kai ko paklausti? — pratarė Mardžorė. — Manai, jis užmezgė romaną?

— Romaną? — nusišaipė Ketė. — Jis žaidžia futbolo komandoje.

— Mieloji, — atsargiai kantriu balsu pradėjo Mardžorė. — Jis tau dumia akis. Niekas tokiu paros metu futbolo nežaidžia.

— Tie bukagalviai žaidžia. Jis pareina namo permirkęs prakaitu, visas kūnas nusėtas mėlynėmis ir įdrėskimais.

— Jei jau taip sakai... Tačiau atsimeni, kaip tavo tėvas pradėjo žaisti golfą? Nusipirko naujas lazdas ir pradėjo šeštadieniais keltis vos tik prašvitus? Pasirodė, kad golfo laukuose jis daug laiko tikrai neleido.

— Aš ne dėl romano jaudinuosi, mama. Todui kažkas negerai. Jis daugiau nebešneka apie ateitį, net apie ją negalvoja. Atrodo, lyg būtų įstrigęs vienoje vietoje, lyg nesuprastų, kad nekontroliuoja savo gyvenimo.

— Nori, kad atvažiuočiau į svečius? Galėčiau jį prižiūrėti, kol tu dirbi, pasirūpinčiau, kad jis neįsiveltų į bėdą.

Ketė, rodydama telefonui vidurinį pirštą, susiraukė. Juk žinojo, kad žmoniškai pasikalbėti su motina yra beviltiška, kad pokalbis, kuriame ši turėtų susitaikyti su faktu, jog ne kiekvienas vyras yra jos buvusio gyvenimo partnerio kopija, pasirodo, neįmanomas. Net ir jis nebuvo toks monstras, kokiu jį pavertė Mardžorė. Kad ir kokie būtų buvę jo trūkumai, tėvas su Geil užmezgė ilgalaikius ir meile grįstus santykus. Jai sergant emfizema ir chronišku artritu vienu metu, tėvas ją slaugė. Kai tik ji juos aplankydavo, Ketė jaudinosi stebėdama, kaip jis rūpinasi ta vargše moterimi, kaip atsargiai reguliuoja deguonies baliono spaudimą, tikrina, ar plastikiniai vamzdeliai nosyje laikosi taisyklingai, kaip laiko jos ranką, kai ji, sėdėdama ant sofos, sunkiai gaudo orą.

— Žinai ką, mama? Nereikėjo man tavęs trukdyti savo rūpesčiais. Juk tu turi ir savų problemų.

— Viskas gerai, — linksmai pasakė Mardžorė. — Man visai nesunku. Esu laiminga galėdama padėti.

Auditorių gynėjas pradėjo keiktis pirmojo komandų susidūrimo metu. Tai buvo gal metro aštuoniasdešimties ūgio piktas raumenų kalnas, sveriantis apie šimtą kilogramų. Jo plaukai buvo nukirpti labai trumpai, o veidą puošė velnioniškai atrodanti barzdelė.