Том Перротта - Maži vaikai

— Ir kodėl gi?

— Ligoninėje imsiu interviu iš karo veterano, — prieš tęsdama ji žvilgtelėjo Arono pusėn. Šis sėdėjo ant grindų priešais šaldytuvą ir ruošė kovą tarp magnetų. Kaip tik tada braškės formos magnetas stipriai daužė vietinį nekilnojamojo turto pardavimo agentą. — Jis Ivo Džimoje prarado abi kojas.

— Jėzau.

— Tai dar ne pats baisiausias dalykas, — lyg visos kitos veido išraiškos būtų netinkamos, nusišypsojo ji. — Jis nuolatinio neigimo būklės. Tiki, kad yra 1944 metai ir kad jis toks pats žmogus, kaip ir buvo tada. Iš esmės jis — septyniasdešimt penkerių metų kojų neturintis vyras, kuris tiki esąs sveikas paauglys.

— Galbūt tai nėra taip blogai, — tarstelėjo Todas.

— Suprantu, ką nori pasakyti, — sutiko ji. — Tačiau ne viskas yra taip, kaip manai. Jis nesupranta, kodėl jo nelanko tėvai, ir baisiai pyksta ant savo merginos, kuri neatsako į jo laiškus.

Kaip beveik kiekvieną dieną, Todas, galvodamas apie tai, kaip nuvertino savo žmoną, siurbčiojo kavą. Kai jie susitiko koledže, manė, jog ji apsimetėlė. Graži mergina, kuri paviršutiniškai domėjosi poezija ir tapyba bei bandė atrodyti intelektualesnė nei buvo iš tikrųjų. Net kai ją priėmė į režisūros mokyklą, jis manė, kad ji leido laiką laukdama, kol jiedu galės pradėti tradicinį aukštesniosios vidurinės klasės užmiesčio gyvenimą: jis visą dieną ars didelėje teisės firmoje, o ji, prieš pasiimdama vaikus iš darželio, vaikščios į sporto salę, greito maisto užkandines. O dabar, po dešimties metų, ji vasarą leido veteranų ligoninėje, imdama interviu iš traumuotų karo dalyvių. Tuo metu jis visą dieną gulėjo prie baseino, tobulino savo įdegį ir ieškojo bėdų.

— Žinai ką? Jis mane nuolat kviečia į pasimatymą. Nori važiuoti pašokt.

— Juokauji, taip?

— Man tiesiog plyšta širdis, — Ketė vėl žvilgtelėjo į Aroną, tada atgal į Todą. — O mums atrodo, kad turim rūpesčių, — tyliai, kad tik Todas girdėtų, sukuždėjo ji.

Nesvarbu, kada Todas ir Aronas ateidavo į baseiną, Sara ir Liusė dešimčia ar penkiolika minučių pavėluodavo. Jis nesuprato, kaip Sarai tai pavyksta, bet vargu, ar tai buvo paprastas atsitiktinumas. Greičiau Saros būdas parodyti, kad ji nėra itin nekantri.

Kiekvieną dieną Todas laukė jos šešėlyje ir stengėsi save įtikinti, kad kerai praėjo, kad jis pagaliau atgavo sveiką protą ir suprato, kad šie santykiai buvo neverti kainos, kurią mokėjo jiems išlaikyti: rizikavo savo santuoka dėl moters, kurią vos pažinojo ir kuri net nebuvo jo skonio, ir dar blogiau — į apgavystę įtraukė vaiką. Kartais jis mintyse repetavo išsiskyrimo kalbas, tiradas tarpusavy nieko bendra neturinčių vapalionių — daugiausia nuvalkiotas dainų ir filmų frazes, kurias sudėjo į laikinai tinkamą grandinę: mes tikriausiai išprotėjom, Sara, nutraukim viską, kol kas nors nenukentėjo, gal, jei nebūtų įtraukti vaikai, man labai sunku, Sara, aš noriu, kad mes liktume draugai...

Tačiau tuomet jis pamatydavo kartu su Liuse ateinančią Sarą. Ji plačiai šypsojosi, moters šiaudinis krepšys linksmai siūbavo prie šono ir visos repetuotos frazės sprogdavo lyg muilo burbulas.// čia! Kaip tik laiku! Jis pasimėgaudamas žiūrėjo, kaip ji šalia išskleidžia rankšluostį, nusivelka mėlyną paplūdimio chalatą-Sara jį įsigijo už kelių dienų po jų romano pradžios-ir parodo savo raudonąjį bikinį. Vienintelis dalykas, kuriam jis galėjo ryžtis — purtyti galvą. Kiekvieną kartą Todas nenoromis pripažindavo, jog jo susižavėjimas Liusės motina nė iš tolo nenyko. Savo nuostabai suprato, kad Saros trokšta lygiai taip pat stipriai kaip ir vakar.

Tai Todą stebino, nes bet kuriame kitame gyvenimo etape jis net nebūtų antrąkart į ją pažvelgęs, net nebūtų turėjęs užtektinai vaizduotės, kad nekreiptų dėmesio į Saros aštrių bruožų ne visai gražų veidą ir tikrai netobulą kūną. Kodėl gi jam turėjo pakakti fantazijos? Jis visada priklausė tam vyrų tipui, kurie draugaudavo su gražiomis, tuščias veido išraiškas rodančiomis merginomis, kurių kojos, atrodė, augo iš pažastų; arba su seksualiosiomis didelių rudų akių ir neįtikimai papingomis žemaūgėmis; arba su būsimomis manekenėmis, liaunomis azijietėmis, karštuolėmis, kurioms praėjus pro šalį visi jas pamatę vyrai svajingai dūsaudavo; arba su merginomis, kurių gyvenime nuo vienuolikos metų nebuvo nė vienos be vaikino nugyventos dienos; arba su gražuolėmis, prie kurių kiti vaikinai net bijojo prieiti. Jam niekada neteko prisitaikyti ar daryti išlygų, su kuriomis kiti žmonės romantiškų santykių pradžioje būna priversti susitaikyti. Jis niekaip neįsisavino pamokos, kurią Sara dėstė kiekvieną dieną: grožis nėra svarbiausias dalykas; tarp žmonių vyksta paslaptingi reiškinai, glūdintys po oda ar net už kūno ribų. Jis didžiavosi savimi, nes smarkiai troško Saros. Jausmai leido jaustis labiau subrendusiam, lyg praplėtusiam savo akiratį. Jis jautėsi taip, lyg būtų nukeliavęs į tolimą pasaulio kraštą ar išmokęs vertinti egzotinius patiekalus.

Todą visuomet trikdė dviejų senų besimylinčių žmonių vaizdas. Jų nukarę, pigmentinėmis dėmėmis nusėti kūnai, iš ten, kur visai neturėtų, augantys plaukai, keisti kvapai, nemalonus mirties artumo jausmas. Kartais Ketė apie tai pajuokaudavo. Moteris klausdavo, ar jis vis dar manys, kad ji yra patraukli, kai iškris dantys, o papai beveik kadaruos pažeme. Žinoma, jis pritardavo, kaipgi kitaip jis galėjo atsakyti į tokį klausimą? Tačiau tiesa buvo ta, kad Todas net negalėjo įsivaizduoti senos Ketės ar savęs seno, raukšlėtą Ketės kūną užgulusio vyro. Negraži Ketė iš tiesų visai nebūtų Ketė. Tačiau kartais, kai jis mylėdavosi su Sara, keistas pakilus jausmas nuvilnydavo kūnu ir vyriškis akimirksnį tikėdavo, kad net jiems esant aštuoniasdešimt penkerių metų bedančiais seneliais, jis galėtų sėkmingai ją dulkinti. Tą akimirką Todas manė, kad jų kūnų išvaizda reikšmės neturi. Tačiau šių minčių jis garsiai nereiškė, nes įtarė, jog Sara tokio komplimento nesuvoktų.

Nesvarbu, kaip dažnai ją drąsindavo, ji drovėjosi savo išvaizdos. Nuolat manė nesanti verta Todo. Ji visąlaik šnekėjo, koks gražus Todas — gražūs žandikauliai, platūs pečiai ir t.t. — ir iškart vardindavo savo trūkumus: pažeistus plaukus, didelį pilvą, stebėtiną spenelių tamsumą.

— Dievinu tavo burną, — sakydavo ji, — tačiau nekenčiu savo ausų.

Sara gyrė gelsvus pūkelius ant jo dilbių ir dantis, tada peikdavo savo apatinėje nugaros dalyje esančią duobelę. Tavo pirštai tokie gražūs. Mano atrodo kaip dešrelės.

Moteris labai stengėsi, siekdama jam atrodyti graži, ir jį jaudino šitos pastangos. Vieną dieną Sara pasidažydavo lūpas, kitą-įsiverdavo auskarus. Ji išsipešiojo antakius, stilingai nusikirpo plaukus. Chalatas. Platforminiai sandalai. Todo futbolo rungtynių dieną ji pasirodė pasidariusi pedikiūrą. Sara tuo nesigyrė, tiesiog ištiesė kojas į priekį ir pradėjo krutinti savo mažus nykščius. Metalo mėlynumo nagų lakas pavertė juos į keistos formos šauktukus, apverstus žemyn galva.

Dieną prieš, kai Todas bandė pačiulpti jos pirštus, moteris susierzino.

— Ne, — greitai ištraukdama pėdos pirštus Todui iš burnos tarė ji. Tai buvo pirmas kartas, kai šis žodis nuskambėjo dviejų savaičių trukmės gana plataus seksualinių tyrinėjimų maratone. Visi šie eksperimentai vyko įprastinio vaikų vėlyvo popiečio miego metu.

— Kas ne taip?

— Mano pėdos bjaurios. Tu nenori jų kišti į burną.

— Aš visai nieko prieš, — tvirtino jis.