Том Перротта - Maži vaikai

Vyras nepersistengė. Nugarą ir pečius Todas trynė dalykiškai ir dailiai. Nematė reikalo trinti juosmens ir nepasidavė jokioms kitokioms pagundoms.

Ir, nepaisant to, ji jautėsi lyg ragaudama uždraustojo rojaus obuolio.

Jei ji būtų buvusi nuoga, niekas nebūtų pasikeitę.

— O, Dieve, — sušnibždėjo ji.

— Gali nepasakot, — pridūrė jis.

Tą akimirką aiškiai, kaip kad žino savo vardą, ji suprato, kad jie anksčiau ar vėliau bus meilužiai. Iš tikrųjų jie neturėjo pasirinkimo; tarp jų tvyrojo kažkoks mįslingas grynas seksualinis ryšys, kokio ji gyvenime nebuvo patyrusi.

Taip ji galvojo pirmadienį. Atėjus penktadieniui, jos nuomonė ta tema pakrypo šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.

Tai niekada neįvyks, — pati sau sakė ji. — Gal taip ir geriau.

Dėl šių minčių kaltas buvo ne pranykęs susižavėjimas; atvirkščiai, jis net sustiprėjo. Šis gulintis ant vaivorykštinio rankšluosčio vyras, užsimaukšlinęs ant galvos beisbolo kepurę, panėšėjo į šviesiaplaukį Amerikos dievą. Jo besikilnojantis liemuo įspūdžio tikrai nemenkino. Gulėti šalia, negalint palaižyti ar paliesti, kiekvieną dieną buvo nauja erotinių kankinimų serija.

Tačiau netrūko ir kompensacijų. Ji ilgą laiką gyveno jų netikėto bučinio prisiminimu, taigi pamiršo, kaip lengva su Todu kalbėti. Moteris pamiršo, koks nuginkluojamai atviras buvo, kalbėdamas apie savo problemas ir trūkumus. Sara pamiršo jo savybę priimti žmones tokius, kokie jie yra, savybę kiek galima ilgiau mėgautis žmonių draugija.

Diena po dienos jie sėdėjo šešėlyje, dalijo užkandžius ir retkarčiais nutraukdavo vaikų nesutarimus. (Vaikus, neturinčius kito pasirinkimo, sujungė netvirta draugystė.) Tuo metu jiedu šnekėdavo apie savo vaikystes, dalykus, apie kuriuos buvo girdėję radijo ar televizijos laidose, apie juos supančius žmones. Kai vaikams buvo per karšta ar per daug nuobodu, nuvesdavo juos į baseiną ir tęsdavo pokalbį vandenyje liemens gylyje. Kartais jie apsikeisdavo vaikais. Todas mokė Liusę plaukti šuniuku, kol Sara apyšiurkščiai žaidė su Aronu: kilnojo lengvą kaip plunksnelė berniuką iš vandens ir į vandenį. Kepurės varpelių tilindžiavimas maišėsi su berniuko lengvabūdišku juoku, kai imdavo plačiai mojuoti rankomis.

Taip linksma moteriai jau seniai nebuvo. Tris kartus nepažįstamieji gyrė jos gražią šeimą, ir Sara „pamiršo” ištaisyti jų klaidą. Vieną dieną, kai jiedu su Todu valgė didelę vynuogių kekę, Sara pamatė Mariją Aną ir plačiai pamojavo. Prieš dirbtinai nusišypsodama Marija Ana akimirką dvejojo-jos akis dengė akiniai nuo saulės, ant galvos pūpsojo milžiniška šiaudinė kepurė. Ji lėtai, lyg keltų didelį švino gabalą, pakėlė ranką ir skausmingai pamojavo.

Kad ir kaip Sara troško Todą suimti už žandų ir pabučiuoti, sutrypti bet kokias mintis, kad jie draugai, leidžiantys kartu nuobodžias dienos valandas, taip pat stipriai moteris troško nesugriauti nekalto ir tylaus įvaizdžio, kurį ji su Todu buvo sukūrę kitų šeimų akyse. Jei jie būtų užmezgę romaną, viskas būtų turėję nugrimzti į pogrindį, į daug liūdnesnę ir sudėtingesnę būtį. Taigi ji sutiko su tokiais mainais: melancholišką rankos paspaudimą ketvirtą valandą dienos už mažą žolės lopinėlį, truputį kremo nuo saulės ir įdomius pokalbius, kitaip sakant — gerą dieną prie baseino.

Taip daug priklauso nuo oro , — vėliau galvojo ji. Pirmoji savaitė buvo tokia nuostabi ne tik dėl ypatingai stiprios tarpusavio traukos, bet ir dėl to, kad kiekviena diena buvo labai saulėta ir sausa, temperatūra laikėsi apie trisdešimt laipsnių. Kai apmąstydavo tos dienos įvykius, jai atrodė, lyg kosminė pritarimo šypsena būtų teikusi vieną palaiminimą po kito.

Idilė baigėsi tos savaitės niūrų savaitgalį, kai užsispyrusi karščio banga įsitvirtino mieste. Pirmadienis ir antradienis alsavo žiaurumu, temperatūra aukštesnė nei trisdešimt laipsnių. Oras buvo drėgnas, taigi ir taip garbanoti Saros plaukai atrodė dar baisiau. Pamažu kaitra iš „nepakeliamos” virto „žudančia”. Baseinas buvo pilnas žmonių. Šešėlių apgaubtas plotas, kurį Sara vadino „jų vieta”, buvo užimtas anksčiau atėjusių žmonių. Lyg to nebūtų buvę gana, Liusė buvo labai kaprizinga, Aronas apsnūdęs, o Todas tegalėjo šnekėti tik apie nežmonišką karštį. Tai jam suteikė pranašumą, nes Sara nesugebėjo diskutuoti jokia tema.

Atėjus trečiadieniui, visas pasaulis atrodė paniuręs. Debesys karojo žemi ir sunkūs, žadėjo lietų, bet niekaip neprisiruošė šio pažado ištesėti. Baseine vanduo buvo gana drungnas, taigi atgaivos visiškai neteikė. Todas pirštu nusibraukė nuo antakio prakaitą.

— Visai juokinga, — pasakė. — Žiemos viduryje net negalėtum tokios dienos įsivaizduoti. Net jei galėtum, ji atrodytų visai viliojanti.

Sara vos surado jėgų linktelėti.

Turėtume eiti į kiną, — galvojo ji. Jie galėtų prekybos centre pažiūrėti Snipif vaikučius , porą valandų pasimėgauti oro kondicionieriaus teikiamais malonumais. Tačiau šios minties garsiai neištarė. Kažkodėl ji atrodė per daug pavojinga, pernelyg panaši į pasimatymą.

— Tai veikia ir priešingai, — tęsė jis. — Tokiomis dienomis, kaip ši, tikėti vasario šalčiais beveik neįmanoma. Žinai, Valentino dienos savaitė, kai nesinori net eiti iki mašinos, — jis papurtė galvą. — Atsimeni tas vinilines sėdynes? Tas pats būtų buvę, jei nuogas sėdėtum ant ledo lyties.

— Kaip norėčiau... — sumurmėjo Sara.

— Jautiesi lyg negyvas, — minutę pagalvojęs, pridėjo jis.

— Tu čia apie vinilines sėdynes kalbi?

— Ne. Kalbu apie tai, kad numirei ir bandai prisiminti, kaip jauteisi būdamas gyvas. Tai tas pats, kaip karščiausią metų dieną galvoti apie žiemos šalčius. Žinai, kad taip iš tikro buvo, bet vis vien tuo netiki.

— Iš tiesų tai savotiškai guodžia, — pastebėjo Sara. — Visada maniau, kad, kai mirsi, nesugebėsi apie nieką galvoti. Juk nebūtų kam galvoti.

— Tai labai slegianti mintis.

— Tik jei esi gyvas, — pasakė ji. — Jei esi miręs, tau visai nerūpi.

Todas pažvelgė į dangų. Jo balse pasigirdo Sarai nepatinkantis inkščiantis skambesys.

— Oro prognozė sakė, kad protarpiais palis. Dar nekart nelijo.

Ai, koks skirtumas, — galvojo ji. — Tiesiog imsiu ir pakviesiu jį į kiną. Net neturim sėdėt vienas šalia kito. Bet tada kažkas ją išblaškė. Galbūt oro virpesiai? Žemas perspėjamas murmesys. Viena iš tų akimirkų, kai tu ir daug kitų žmonių staiga pažvelgiate ta pačia kryptimi, nors nė vienas iš jūsų nežino priežasties.

Belingtono miesto baseinas buvo įkurtas žole apaugusioje pakalnėje, milžiniškas, bet išlaikantis brangakmenio formą, vandens telkinys, apsuptas betono taku. Grupė žaismingų paauglių merginų, vilkinčių mielus, beveik jas nedengiančius bikinius, deginosi ant betoninio tako, tačiau visi kiti žmonės buvo įsitaisę žolėtoje pakalnėje, turinčioje daug natūralių platformų, kurios kūrė amfiteatro įspūdį.

Tvankią trečiadienio popietę Sara, Todas ir vaikai sėdėjo daug arčiau baseino nei paprastai, nes nespėjo užimti savo įprastinių vietų po išsikerojusiu ąžuolu. Jie galėjo nekliudomi apžvelgti didelį vandens plotą. Matė kairėje pusėje esančioje seklumoje sėdinčius kūdikius, viduryje kamuoliu žaidžiančius vidurinės mokyklos mokinius, dešinėje nuo tramplino šokinėjančius ir salto atliekančius bebaimius paauglius.

Bet, kaip ir dauguma ją supančių žmonių, Sara tuo metu į vandenį nežiūrėjo. Jos žvilgsnis — jai atrodė nesustabdomai — krypo į ant šoninio kelio šalia gelbėtojo kėdės stovintį vyrą. Jo veidas buvo susirūpinęs, atrodė, kad jis ieško tuščio žolės lopinėlio aplink kaklą susuktam rožiniam rankšluosčiui patiesti.