Том Перротта - Maži vaikai

Kai bomba sprogo, jo dukros buvo dešimtokės; Ričardas su Pege nusprendė kartu gyventi, kol merginos baigs mokyklą. Keista, bet, nepaisant to, kad jie retai miegojo vienoje lovoje ir socialinius kalendorius stengėsi kaip įmanoma atskirti, jiems, kaip porai, tie paskutiniai dveji metai buvo patys laimingiausi. Kažkas su santuokos nutraukimo data juos pavertė dosnesniais žmonėmis, nei anksčiau — žmonos blogosios savybės nebuvo tokios blogos, kai žinojai, jog jų kęsti iki gyvenimo galo nereikės. Po skyrybų savo buvusiai žmonai netgi jautė tikrą prieraišumą, porąkart per savaitę pasiteiraudavo, kaip jai sekasi.

Dėžėje esančiame voke rado ne vieną, bet tris polaroidines pasileidėlės Kei, vilkinčios taškuotas kelnaites, nuotraukas. Ant kiekvienos iš jų buvo kažkas parašyta. Ant pirmosios (Labas, Ričardai!) beveik nuoga Kei stovėjo prieš savo drabužių spintą. Šukuodamasi atrodė nepaprastai mąsliai. Antrojoje vilkėjo berankovę turkio spalvos suknelę ir sėdėjo mašinoje — durys atviros, viena koja viduje, kita išorėje — negalėjai nepastebėti jos tarpkojo (Tikiuosi, šita tave užkaitins!). Trio baigėsi pasilenkusios ir pro tarpkojį į kamerą žiūrinčios Kei fotografija (Meilė ir bučiukai, p. K.). Pridėtas sekso dienoraštis buvo parašytas tokia pačia mergaitiška rašysena ant paprasto geltono popieriaus lapo:

7.00 ryto — atsikėliau ir pradėjau... Pirmas dienos orgazmas (sidabrinis vibratorius)... mmm... greitas dušas

7.30 ryto — užsimaunu Ričardo kelnaites.

8.00 ryto — kava restoranėlyje Java House... Sėdžiu prie lango, taigi galiu tarpkojį parodyti praeinantiems verslininkams. Tikiuosi, jiems patinka taškeliai!

8.30 ryto-vėl įstrigau eismo kamštyje... Kodėl nepasimasturbavus? (Ak, o tos kelnaitės ir šlapios!)

Nuo 9.00 ryto iki 12.00 vidudienio — darbas (nupieštas surauktas veidelis)

12.14-pietų seksas su drauge Trude iš Personalo skyriaus — kiek gi jai telpa! (cha cha)

12.46 — tuno sumuštinis su neriebiu majonezu, dietinė kola.

1-5 vakaro — dirbu (susiraukęs veidelis).

6 vakaro — masturbuojuosi gamindama vakarienę (kepsnys truputį apdegė).

8-11 vakaro — viešbučio kambario orgija su pasileidėlės Kei fanų klubo nariais — o nariai visai neblogi! (didžiąją laiko dalį kelnaičių nemūvėjau, bet grįždama namo vėl užsimoviau).

12 vidurnaktis — itin nuvargau nusimauti kelnaites, bet vienam orgazmui jėgų DAR užtenka (patikimas mėlynas vibratorius).

7 ryto — keliamės ir pradedam... nusimaunam vakarykštes kelnaites, vis dar šlapias ir labai kvapias, uždarome krepšyje, skirtame geram draugui RIČARDUI.

P. S. Palikau autografą.

Prieš susitikdamas su Sara, Ričardas išsiskyrusio vyro gyvenimo malonumais mėgavosi dvejus metus. Dėl to jie iškart puikiai sutarė, tačiau Ričardas įtarė, kad jų staigus intymumas atsirado ne dėl tikro ryšio, bet dėl to, kad jie abu buvo vieniši ir jiems reikėjo pagalbos. Tuo metu jį traukė Saros kandus humoro jausmas, jos jaunatviškas kūnas bei paslaptingas seksualumas (ji tvirtino esanti „iš esmės normali”, bet dažnai pasakodavo apie korėjietę moterį, kurią buvo įsimylėjusi koledže). Atrodė, kad ji vertina jo bendravimo gebėjimus, jo liberalias politines pažiūras, ir, nors ji niekada neužsiminė, pažadą išgelbėti ją iš greito maisto užkandinės bei ilgalaikį finansinį stabilumą. Na, bent jau iki tada, kai jo dukros baigs koledžą.

Kai ji pastojo, jie buvo susituokę beveik metus. Šįkart Ričardas nejautė dvilypumo — jis susijaudindavo, vos tik pagalvojęs apie vaiko atėjimą į šį pasaulį ir galimybę ištaisyti dvynių auginimo klaidas (dukros kaltino Ričardą dėl skyrybų ir atsisakė su juo kalbėtis, tačiau mielai priėmė iš jo pinigus). Jis sau ir Sarai prisiekė dalyvauti auginant Liusę. Nusprendė mažiau dirbti, daugiau laiko praleisti namie. Jis mokys žaisti futbolą, mašinoje dainuos dainas, organizuos įsimintinus gimtadienio vakarėlius. Jis ėmė lankyti parengiamuosius Lamazės gimdymo kursus, skaitė daugybė knygų apie vaikų auginimą, dalyvavo Saros gimdyme, nuostabiame, bet kartu nerimą keliančiame, siaubingame ir beveik amžinai trunkančiame procese, kurį pirmąkart pražiopsojo, vaikščiodamas ligoninės laukiamajame, kaip Rikis Rikardo. Tada, kai gimė dvynukės, dalino kitiems susirūpinusiems tėvams cigarus.

Bent jau pirmaisiais metais jis tikrai stengėsi. Kalbėjo apie naujiems tėčiams privalomus dalykus ir keitė vystyklus. Tačiau kartais jis pagaudavo save svajojant, kad Liusė būtų berniukas. Jis jau turėjo dvi mergaites, kam gi buvo reikalinga trečia? Kartais lietingą savaitgalį, sėdėdamas namuose su kūdikiu ant rankų, jis suprasdavo vėl jaučiąs pažįstamą apmaudą bei klaustrofobiją. Jis ir vėl jautėsi kaip jaunuolis, veltui švaistantis geriausius savo gyvenimo metus.

Žinoma, jo seksualinis gyvenimas taip pat-nukentėjo. Kaip gi jis galėjo apie tai pamiršti? Sara buvo per daug pavargusi. Jai skaudėjo spenelius, ji net negalėjo apie tai pagalvoti. Kai jis pasiūlė vaiką palikti pas močiutę ir trumpam pabėgti į kokią Karibų jūros salą, žmona į jį pažiūrėjo kaip į beprotį.

— Mano motina vos geba pasirūpinti savimi, — pasakė ji.

— Kaip ji rūpinsis naujagimiu?

Kaip tik tuo metu jis pradėjo žvalgytis po svingerių tinklalapius internete ir galvoti: kodėl gi ne? Turėtų būti visai linksma. Jis atspausdino jų gyvenamojoje vietoje vykstančių „namų vakarėlių” sarašą ir nusprendė pasiūlyti Sarai dalyvauti, kad pažiūrėtų, kaip ten viskas vyksta. Jie myli biseksualias moteris, — jis sakytų Sarai. Tau nereikės daryti nieko, ko nenori. Tačiau nulipęs žemyn su ja pasišnekėti, pamatė žmoną, sėdinčią prie virtuvės stalo ir melžiančią pieną iš kairiosios krūties su garsia elektrine pompa. Tuo pat metu vartė laikraštį, buvo išblyškusi ir pavargusi. Vieną akimirką jis jautė kažką panašaus į panieką.

Jis negalėjo atsigauti supratęs, kad neteisingai išsiaiškino savo paties norus. Jis manė, kad jam pavyks tobulėti ir tapti geresniu žmogumi, tačiau vienintelis dalykas, kuris pavyko — pakartoti tas pačias klaidas. Tik šįkart į pasaulį žiūrėjo atmerktom akim, galėjo rinktis, taigi ir kaltino tik save.

Deja, kelnaitės taip, kaip jis tikėjosi, neveikė. Joms netrūko žadėto aromato-tai tikrai nebuvo problema — tiesiog kvapas neatskleidė to savito ir žadinančio Kei seksualumo. Galėjo būti, kad jas mūvėjo bet kuri pasaulio moteris, o tarp jų ir Sara.

Tai Ričardui visiškai nepalankiu laiku pakišo gąsdinančią mintį: o ką, jei Kei jų nemūvėjo? Savo svetainėje ji tvirtino kelnaites duodanti tik atsidavusiems lankytojams kaip savo meilės ženklą, bet Ričardas nebuvo įsitikinęs šio teiginio nuoširdumu. Juk Kei turėjo verslo diplomą. Norint, kad kelnaitės būtų pelningos, reikėjo jas pardavinėti urmu. Tokiu atveju ji niekaip negalėjo vilkėti tik vieną porą per dieną.

Jei aš būčiau Kei — galvojo jis, — aš pasamdyčiau kelnaičių nešiotojas.

Įsivaizduoti prakaito spaudimo įmonę, pilną nuobodžiaujančių moterų, kinių ir Lotynų Amerikos siuvėjų, kurios siūdamos vilki taškuotus apatinius, jam buvo visai nesunku. Po darbo dienos jos atsargiai įdeda kelnaites į plastikinį krepšelį kartu su išgalvotu „sekso dienoraščiu”. Koks kvailys Ričardas?

Jis prispaudė kelnaites prie burnos bei nosies ir giliai įkvėpė, siekdamas išmesti iš galvos tuos komercinius paistalus. Dabar ne laikas galvoti apie verslą, nes jo kelnės voliojosi ant grindų, o rankos buvo išteptos vazelinu.