Том Перротта - Maži vaikai

Todas puikiai suprato neprivaląs čia būti. Jis galėjo namo pareiti pėsčiomis ar parvažiuoti mašina. Tačiau jis ir toliau buvo Lario keleivis ir priverstinis draugužis. Kartais bandydavo save įtikinti, kad jis tiesiog saugo komandos draugą, stebi jį, prižiūri, kad šis nepadarytų ką nors tikrai beprotiška. Kartais svarstė, ar tik jis nesąs bailys, ar tik tikrieji jausmai Lariui nėra stipresni, nei pats sau norėjo pripažinti.

— Ar galėtum man paduoti tą krepšį? — paklausė Laris. — Jis už tavęs, ant grindų.

Šuns šūdas buvo plastikiniame prekybos centro maiše, kuris atrodė lyg pripildytas purvo.

— Dieve! Lari, šitas maišas sveria visą toną.

— Turiu draugą Gyvūnų priežiūros draugijoje. Durų kišenėje yra degaus skysčio.

Laris neskubėjo, nesielgė, kaip žmogus, darąs kažką pasalūniška, neteisėta. Jis prie Makgorvio laukujų durų priėjo it paštininkas, atnešęs paštą. Ant kilimėlio numetė maišą, ramiai apipylė jį skysčiu, tada degtuku padegė. Tikrumo dėlei, jis užpurškė dar degaus skysčio — ugnis kilo ir leidosi kaip ant kepsnių grotelių — tada keliskart paskambino į duris, apsisuko ir ramiai grįžo atgal į mašiną. Jiedu, stebėdami atidaromas paradines duris, laukė.

Duris atidarė ne Makgorvis. Gęstančios, bet vis dar pavojingos liepsnos apšvietė seną, vilkinčią chalatą moterį, kuri rankoje laikė kavos puodelį. Ji kelias sekundes pastovėjo, įvertino situaciją, tada ramiai uždarė duris. Atrodė, kad ant kilimėlio degantys šūdai buvo kažkas, su kuo ji tiesiog privalėjo gyventi ir kas atsitikdavo kiekvieną dieną.

II dalis

Ponia Bovari

SEKSO DIENORAŠTIS

Ričardas kaltės jau nebejautė. Netgi susijaudinimas — skaudus dvejojimas bei laukinis kelių pastarųjų savaičių laukimas — beveik išblėso. Vienintelis jam likęs jausmas buvo ramus abejingumas. Atrodė, lyg jis save stebėtų iš tolimo atstumo, lyg svarstytų galimybę padaryti ką nors, kas sustabdytų jį nuo veiksmų, kurių vėliau tektų gailėtis.

Ričardas žinojo, kad sustoti seniai buvo nebe jo galioje, kad jis nuėjo per toli. Be to, iš gyvenimo išmoko, kad kovoti su savo troškimais yra beprasmiška. Šią kovą jis visada pralaimėdavo, taigi priešintis buvo neprotinga. Tik veltui sugaišdavo laiką. Geriau buvo iškart pasiduoti, klysti ir gyventi toliau.

Nors ir ironiška, bet jis įtemptai priešinosi savo polinkiams. Dėl priimto sprendimo kentėjo kelias savaites. Svarbiausia kančios priežastis buvo ta, kad Ričardas negalėjo susitaikyti su savo troškimu. Kasdien jis juokėsi iš savęs ir galvojo:

Tau šito nereikia. Tau negali reikėti. Tu nesi toks iškrypėlis> kuris iš interneto užsisakinėja mūvėtas kelnaites.

Juk jis — vedęs vyras. Jei jis norėtų neplautų moteriškų apatinių, jam tereikėtų pasiknisti skalbinių krepšyje. Tačiau lengvai prieinamos kelnaitės jam erotinio susidomėjimo nekėlė. Jos tebuvo nešvarūs žmonos apatiniai. Kelnaitės, kurias jis gavo tą dieną — balto šilko, su žaliais taškeliais — buvo kitos rūšies. Jas mūvėjo kita moteris, taigi Ričardą šitai jaudino.

Kelnaitės vis dar buvo Ziploc šaldymo maišelyje — Ričardui labai patiko toks naminis įpakavimas — tokiame, kuris po įspaudu turi baltą juostelę. Ant šios juostelės, kurioje vartotojo patogumui turėjo būti parašyta maisto rūšis bei užšaldymo data, pakreiptomis į šoną, gundančiomis raidėmis buvo parašyta: mūvėta pasileidėlės Kei, birželio 2 dieną 2001 metais. Mėgaukis!!!

Viduje, kartu su pirkiniu, buvo vokas su kelnaites dėvinčios pasileidėlės Kei nuotrauka. Ten buvo detalus tos dienos seksualinės veiklos dienoraštis. Visą tai Ričardas žinojo prieš atidarydamas siuntinį; prieš užsakydamas prekę, jis ilgai elektroniniu paštu bendravo su Kei. Moteris nuodugniai paaiškino jam visą procesą. Vienintelis dalykas, kurio jis nežinojo, buvo žodžiais neišreiškiamas. Paslaptis, kuri jam tuoj bus atskleista.

Žmogėnas galėjo nesunkiai įsivaizduoti, ką jį pamatę žmonės dabar sakytų: tą patį, jei bendradarbis Rėjus būtų transvestitas ar gretimame name gyvenantis Tedas slapčia metro stotelėse užsiiminėtų seksu su nepažįstamais vyriškiais. Jie, išgyvendami įprastą pramogos, gailesčio bei pasitenkinimo savimi jausmų gamą, papurtytų galvas ir pasakytų:

Cha cha cha, vargšas Rėjus. Cho cho cho, vargšelis Tedas. Na, bent jau aš ne toks. Tačiau mes norim to, ko norim, — galvojo Ričardas. — Ir nieko negalim pakeisti.

Jis paskutinįkart pažvelgė į kompiuterio ekraną. Stačiakampio formos, mažiau nei pusę galimos vietos užimančiame lange, buvo Ričardo mėgstamiausia pasileidėlės Kei fotografija. Ji nuoga sėdėjo prie savo kompiuterio — įdėmiai įsižiūrėjęs, galėjai pastebėti, kad ekrane nuotrauka lygiai tokia pat, kaip ir tavo — ir pasukusi per petį galvą šypsojosi. Ji atrodė labai draugiškai. Tas vaizdas jį visuomet nuginkluodavo.

Ei — atrodė, sakė ji. — Nejaugi nelinksma?

Maloniai stebino, kad Ričardo rankos, atidarius siuntinį, beveik nedrebėjo.

Interneto svetainę pasileidelekei.com jis atrado beveik prieš dvejus metus vienam klientui, atlikdamas tiriamąjį darbą. Ričardas dirbo konsultacijų firmoje, kuri specializavosi vadybos ir prekių ženklų srityje. Jis bandė sugalvoti naują prekės ženklo „Y2K” variantą. Ši frazė prieš naujo tūkstantmečio atėjimą visiems buvo atsibodusi. Sudarinėdamas sąrašą svetainių pavadinimų, kuriuose buvo naudojama kažkokia trijų logotipų ženklų kombinacija, jis staiga pastebėjo tinklalapį su skaitmenine moters nuotrauka. Toji moteris nebuvo nei labai jauna, nei labai graži. Tiesiog atsukusi nugarą į saulėlydį, stovėjo paplūdimyje. Galbūt jis net nebūtų atkreipęs dėmesio į kiek arklišką veidą bei atgal sušukuotus plaukus, jei ne dalykas, kad ji, palaidinę pakėlusi aukštyn, rodė natūralias — ir kaip jam tada dingojosi — ne tokias ir patrauklias krūtis. Labas! — šviesiomis rožinėmis raidėmis blankiame mėlyname fone skelbė antraštė. — Aš pasileidėlė Kei. Trisdešimt šešerių metų, ištekėjusi, biseksuali, ekshibicionistė, aktyviai propaguojanti svingerių gyvenimo būdą. Norėdamas daugiau paskaityti ar daugiau sužinoti, kaip unikaliai tyrinėju man Dievo suteiktą seksualumą, spausk čia.

Tuo metu Ričardas lindėjo darbe, jo biuro durys buvo plačiai atvertos, koridoriuje knibždėjo žmonės, tačiau jis nuorodą vis tiek paspaudė. Kei balse buvo begėdiškumo (juk ji vadino save „pasileidusią” ) ir banalumo („aktyviai propaguojanti svingerių gyvenimo būdą”; „man Dievo suteiktą seksualumą”) mišinys, kuris jį sudomino. Kažkokiu neaiškiu, intuityviu būdu jis pajautė tikrą, kiek sutrikusį, tiesiai jam kalbantį žmogų.

Ši svetainė iš kitų pornografijos svetainių daugiau išsiskirti negalėjo. Juk svetainėse už jaunų moterų, dideliais, dirbtiniais papais, balsų slėpėsi gobšūs vyriškos lyties verslininkai:

— Labas. Mano vardas — Amanda, aš mėgstu čiulpti bybį!

Skiltyje „Apie mane sužinok daugiau” Ričardas rado dažniausiai užduodamus klausimus ir Kei atsakymus į juos. Atsakymų glaustumas priminė prieš maždaug trisdešimt metų išmoktą katekizmą, priimant Pirmąją Komuniją.

K: Ar tu ištekėjusi?

A: Taip.

K: Ar vyras palaiko tokį tavo gyvenimo stilių?

A: Žinoma. Jis taip pat svingeris, deja, ne biseksualas (atsiprašau, vyrukai!).

K: Ar tai tavo vienintelis darbas?

A: Ne, aš korporacijų profesionalė. Turiu aukštesniuosius technikos bei verslo vadybos diplomus.