Том Перротта - Maži vaikai

Ketvirtas išbandytas kostiumėlis buvo raudonas bikinis. Jo spalva — kaip saldžiojo obuolio. Viršutinė dalis buvo gana maža, „nesutvirtinta”, pasak katalogo, tačiau krūtys maloniai tilpo dviejuose medžiaginiuose trikampiuose. Apatinės dalies stilius vadinosi „berniukiški šortai,” kurie siūlė „erdvią priedangą”. Šortų berniukiškumas išryškino jos moteriškumą, pabrėžė šlaunų ir užpakalio linijas, paslėpė viršutinėje šlaunų dalyje esančius netobulumus. Kad ir kaip keista būtų, atrodė neblogai. Gal net dar geriau. Na, bent jau kaip gimdžiusiai moteriai, kuriai gresia ketvirta dešimtis.

Reikėtų dažniau vilkėti raudonus drabužius , — galvojo Sara, stebėdama savo atvaizdą ant vonios durų kabančiame dideliame veidrodyje.

Kai ji įėjo į svetainę ir atsistojo modelio poza, vieną ranką laikydama ant šlaunies, o kitą — už galvos, Liusė ir Džina sutartinai pažvelgė viršun. Liusė sušnairavo, o Džina iš nuostabos net išsižiojo.

— Ak, — pasakė ji Liusei. — Nejau mamytė neatrodo seksualiai?

Liusė kelias sekundes galvojo. Tada linktelėjo. Bet jos pritarimas buvo bandymas įtikti. Atrodė, lyg būtų nesupratusi klausimo.

Staigiai iškvėpdama orą, Džina pakėlė svarmenis viršun.

— Keista, kad paminėjai Dostojevskį, — pasakė ji. — Kaip tik dabar knygų klube skaitom Nusikaltimą ir bausmę.

Nusikaltimas ir bausmė? — susierzino, stengdamasi spėti paskui Džiną. — Knygos mėgėjų grupei ta knyga per daug intelektuali.

— Tik ne mums, — Džina išstūmė svorius tiesiai nuo krūtinės. — Mes skaitom tik klasiką. Praėjusį mėnesį skaitėm Seserį Kerę.

— Kaip jums gerai, — išdrožė Sara. — Praėjusiais metais kelios mamos iš žaidimų aikštelės bandė mane prikalbinti jungtis prie jų grupės. Vienintelės jų skaitomos knygos buvo Opros brukami romanai.

— Mes — mokyklos mokytojai, — pasakė Džina, lyg tai paaiškintų visus skirtumus.

— Nuėjau į vieną susitikimą, o pusė moterų net nebuvo perskaičiusios knygos. Jos tiesiog norėjo sėdėti ir šnekėti apie savo vaikus. Juk mokiausi magistrantūroje. Jei neketini kalbėti apie knygas, nevadink susirinkimo Knygos mėgėjų grupe.

— Mes labai intelektualiai diskutuojame, — pareiškė Džina. — Tau reikėtų ateiti kitą mėnesį. Skaitysim Ponią Bovari. Galėtum būti mano mažoji sesuo.

— Mažoji sesuo?

— Mes stengiamės įtraukti jaunesnes moteris. Vadinam jas mažosiomis seserimis , — numojo ranka lyg nevertą diskutuoti temą. — Man labiau patiktų, jei būtum mano viešnia.

— Pagalvosiu, — viduje dejuodama, atsakė Sara. Ji mažiausiai pasaulyje troško leisti vakarus su būreliu pensijon išėjusių mokyklos mokytojų, šnekančių apie Floberą. — Esu įsitikinusi, kad mano požiūris skiriasi nuo jūsų.

— Tai ir yra visa esmė, — paprotino Džina. — Mums šviežias kraujas labai praverstų.

Jos baigė savo įprastą trijų mylių ratą per parką ir naujas statybvietes. Džina visą tą laiką kilnojo svarmenis ir šnekėjo apie Knygos mėgėjų grupę. Ji beprasmiškai smulkiai apibūdino kitas nares, paminėjo jų išsilavinimą ir šeimų istorijas, nevengdama pabrėžti netgi žavių asmeninių keistenybių. Bridžita šnekėjo trijomis kalbomis ir išmaišė visą pasaulį. Patraukli, bet labai reikli Alisa buvo ištekėjusi trečią kartą. Reginos sūnus, kuris visuomet siekė aukštų rezultatų visose gyvenimo srityse, buvo Fortune 500 kompanijos finansų direktorius. Džozefina buvo linksma, bet labai užsispyrusi. Jos atmintis dabar prastesnė nei anksčiau. Lorel dalyvaudavo tik vasarą ir rudenį. Kitą metų dalį ji buvo golfo sirgaliaus žmona Bokoje.

— Stengiausi prikalbinti Timą pabandyti žaisti golfą, — pasakė moteris, kai abidvi pasuko į savo gatvę, — bet jis nesutiko, mat yra per daug užsiėmęs, nes visą dieną sėdi namie ir žiopso į televizorių, taip leisdamas savo smegenims pavirsti pliurze. Sunku patikėti, bet prieš dvidešimt metų jis buvo laikomas žaviu ir protingu žmogumi.

Kai Džina pradėdavo skųstis savo vyru, ją sustabdyti buvo labai sunku. Daugelis pasivaikščiojimų baigdavosi Sarai pakvietus Džiną atsigerti šalto vandens. Senyvai moteriai atsigėrus, Sara turėdavo kaip terapeute klausytis valandos trukmės skundo, jog Timas nesugeba susitaikyti su mintimi, jog yra pensininkas. Šįkart Sarą išgelbėjo stebėtinas atsitiktinumas: Teresa iš žaidimų aikštelės sėdėjo ant jos namo prieangio pirmojo laiptelio, aiškiai laukdama, kol galės pasišnekėti.

— Turėsiu atsiprašyti, — pasakė Sara Džinai. — Atrodo, turiu svečių.

Sara kitų motinų nematė nuo tos dienos, kai pasibučiavo su Todu. Kitą rytą bei dar du kartus po to ji ateidavo į Reiburno mokyklos aikštelę, bet pastovios lankytojos buvo dingusios. Pikniko stalas — tuščias. Net jei būtų atsiuntusios registruotą laišką, situacija nebūtų aiškesnė.

Jai nerūpėjo Marija Ana ir Šeril; be tų moterų Sarai buvo tik paprasčiau gyventi, tačiau ji ilgėjosi Teresos - jas siejo ypatingas ryšys — svarstė, ar nereikėtų jai paskambinti ir pasiaiškinti. O dabar štai Teresa čia. Jos apsilankymas leido suprasti, kad viskas pamiršta ir atleista. Sara nesugebėjo sulaikyti beviltiškos šypsenos.

— Ak, — pasakė ji. — Kokia viešnia!

— Tikiuosi, neprieštarauji, — pasakė Teresa. — Tavo vyras sakė, kad gali grįžti bet kurią akimirką.

— Malonu tave matyti. Gal galiu pasiūlyti puodelį arbatos? Ar dar ko nors?

Teresa papurtė galvą.

— Galiu užtrukti tik kelias minutes. Tik norėjau tave perspėti. Žinai tą vyrą? Iškrypėlį? Jis važinėjo dviračiu žaidimų aikštelėje. Apžiūrinėjo vaikus.

— O Dieve, — išsprūdo Sarai. — Ar policija žino?

— Nieko negali padaryti. Jis nepažeidžia įstatymų, — kandžiai nusijuokė ji. — Tikriausiai laukia, kol jis ką nors nužudys. Tik pamaniau, kad turėtum žinoti. Manau, visi turim būti labai atsargūs.

— Ačiū, kad perspėjai. Pasielgei labai puikiai. — Sara akimirką sudvejojo. — Tikrai nenori arbatos?

— Kad ne...

— Nagi. Užtruksi tik minutę.

Teresa atsistojo.

— Atsiprašau, Sara. Nemanau, kad tai gera mintis.

— Aš nenorėjau jo pabučiuoti, — leptelėjo Sara. — Net nežinau, kaip tai atsitiko.

Teresa gūžtelėjo, lyg tai būtų buvusi sena istorija.

— Geriau aš eisiu namo, — švelniai tapšnodama Saros ranką, tarė ji. — Maikas rūpinsis.

Išėjus draugei, Sara gana ilgai sėdėjo prieangyje. Jautėsi kaip paskutinė kvailė ir stebėjo nuo žemės kylančius jonvabalius. Ji manė, kad Teresa atėjo atsiprašyti ar kartu su Sara pasijuokti, kokia kalė gali būti Marija Ana. Tikėjosi, kad jos susitaikys, išgers arbatos ir ras būdą vėl būti geros draugės. O ši atėjo tik perspėti Sarą apie dviračiu važinėjantį iškrypėlį.

Gailėjosi tą akimirką nepaprašiusi cigaretės, nes dabar neturėjo ką veikti. Jai reikėjo grįžti vidun pas Ričardą. Tam ji buvo ne visai pasirengusi. Vis dar neatleido už tai, kaip jis elgėsi, pagaliau nulipęs iš savo darbo kambario. Vyriškis vilkėjo atsagstytus marškinius, o akys buvo lyg apkvaitusios. Jos taip atrodydavo, kai Ričardas prie kompiuterio praleisdavo per daug laiko. Tik įžengęs į svetainę, pareiškė, kad ji galinti eiti pasivaikščioti. Tai sakydamas žiūrėjo tiesiai į žmoną, bet atrodė, kad jis nemato. Atrodė, kad raudoną bikinį, kuris jai tobulai tiko, vilkinti žmona liko visiškai nepastebėta.

KUR TU, PO ŠIMTS VELNIŲ, BUVAI?

Lario skrajutės atliko savo darbą. Bėgant savaitėms, Ronaldo Džeimso Makgorvio gyvenimas Belingtone virto didelio skandalo priežastimi. Vietiniuose ir regioniniuose laikraščiuose pasirodė daug straipsnių; net Liudininko žinios rašė apie „masinę priešpriešą tarp šiaip jau ramios užmiesčio rajono bendruomenės ir seksualinio nusikaltėlio”.