Том Перротта - Maži vaikai

Kitą rytą ji nusivedė Liusę į parduotuvę. Kadangi Liusė nekentė parduotuvių, išvyka buvo siaubinga. Sara beveik neturėjo laiko apžiūrėti maudymosi reikmenų, nes turėjo stebėti Liusę. Kai pagaliau išsirinko, ji nutempė dukrelę į matavimosi kambarį ir liepė ramiai sėdėti, kol pati ant savo pilkų, vilnonių, dosnaus kirpimo kelnaičių matuosis kostiumėlius. Deja, kelnaitės vis išlįsdavo iš po apatinės bikinio dalies ir sugadindavo efektą. Pirmasis kostiumėlis tobulai apgulė šlaunis, tačiau atrodė trimis dydžiais per didelis ties krūtine. Antrasis tobulai tiko ties krūtine, bet apačioje atrodė kaip bulvių maišas. Jos manymu, trečiasis tiko visai neblogai. Jis buvo vienos dalies, juodas, su labai gilia iškirpte bei ovalinėmis skylėmis šonuose. Sara išėjo iš matavimosi kabinos, iš trijų pusių apsuptos veidrodžių, kad pasitartų su pardavėja. Ši kurį laiką dvejojo.

— Aš šito nepirkčiau, — galiausiai sumurmėjo moteris.

Grįžusi į matavimosi kambarį, Sara labai išsigando, nes pastebėjo, kad Liusė kažkur dingusi. Stengdamasi nepanikuoti, ji pradėjo garsiai šaukti dukrelę vardu. Neišgirdusi atsakymo, patikrino visas gretimas matavimosi kabinas, atidarydama atrakintas duris bei žvilgtelėdama pro užrakintų durų apačią. Įvairiai apsinuoginusioms moterims jos elgesys nepatiko.

— Gal matėt mažą mergaitę? — klausinėjo Sara. — Jai ant kelio užklijuotas tvarstis.

Staiga lyg iš giedro dangaus plykstelėjo mintis apie perspėjamuosius plakatus — Tarp mūsų yra iškrypėlis! Ji supanikavo.

Vis dar vilkėdama kostiumėlį, išlėkė iš persirengimo kabinos ir pradėjo basomis lakstyti po parduotuvę.

— Liuse? Kur tu? — šaukė ji. Kai tik kiti pirkėjai sumišusiais žvilgsniais pažvelgdavo į ją, moteris griebdavosi už galvos ir suvaitodavo: — Aš pamečiau savo dukrą! — Ji įsivaizdavo Ronaldą Džeimsą Makgorvį, glostantį Liusei galvą ir vaišinantį ją ledais. Liusė dievino ledus.

— Liuse? Kur tu?

Elektros prietaisų skyriuje Sarą sustabdė jaunas juodaodis apsaugos darbuotojas. Jis uždėjo rankas jai ant pečių ir liepė nusiraminti. Tada paaiškino, jog Liusė saugi ir pastebėta prie kasų.

— Mes ją stebim, — pasakė jis. — Gal tiesiog grįžkite į persirengimo kabiną ir apsirenkite.

Tą vakarą, pasakodama istoriją Džinai, apie Liusės dingimą neprasitarė. Sara tiesiog skundėsi, kaip sunku rasti tinkamą maudymosi kostiumėlį, kai tenka ieškoti vienai, jau nekalbant apie paieškas su dukrele, sekančia iš paskos.

— Man tikrai reikia naujo, — pasakė ji. Vos šie žodžiai išskrido iš lūpų, pati nustebo dėl savo jausmingo balso. — Senasis man visiškai nebetinka.

— Kodėl tau neužsisakius krūvos kostiumėlių iš katalogo? — pasiūlė Džina. — Mano marti visada taip daro. Kai Liusė užmigs, galėsi juos pasimatuoti ir netinkamus nusiųsti atgal. Sutaupytum daug laiko.

Kadangi beveik visą suaugusiosios gyvenimą Sara vilkėjo vienspalvius, vienos dalies kostiumėlius, kataloge randamų stilių ir spalvų gausybės ragas ją labai nustebino. Pasirodo, kad bikinis grįžo madon. Viršutinės kostiumėlio dalys buvo pačios įvairiausios: nuo berankovių marškinėlių imitacijos iki paprasčiausių juostelių; na, o apatinės siūlėsi bet kokiu atveju pridengti pasturgalį — vienos labiau, kitos mažiau. Kai Sara apsiprato su pasirinkimo gausa, jautėsi kaip išlaisvinta iš skurdaus paprastų parduotuvių pasirinkimo kalėjimo. Pagaliau suvokė, kad dabar tikrai joks pardavėjas į ją keistai nespoksos, pastebėjęs, jog ji įdėmiai apžiūrinėja, jų nuomone, jos amžiaus ir sudėjimo moteriai netinkančius modelius.

Parduotuvėje ji net nesvajotų apie ekstravagantiškų ir seksualių kostiumėlių matavimąsi (jei jau prakalbome, tai greičiausia ji neišdrįstų jų vilkėti viešumoje). Rinkdamasi kostiumėlį, moteris galvojo tik apie Todą. Jis be marškinėlių sėdėtų šalia baseino, žolyne, ant patiesto rankšluosčio. Išskyrus juodu, visame komplekse buvo tuščia. Todas, neslėpdamas susijaudinimo, stebėtų, kaip ji, visa varvėdama, išlipa iš baseino. Jos figūra spindėtų, kaip juodu bikiniu vilkinčios Afroditės. Telefonu užsakinėdama bikinį, Sara jautė beveik gėdingą jaudulį: tariant VISA kortelės numerį, jos balsas drebėjo.

Kadangi kostiumėlius pristatė tik po šešių dienų — verčiau būtų sumokėjusi už skubią siuntą-užsidegimas spėjo išblėsti. Kuo daugiau laiko praslinkdavo, tuo nerealesnė ir nesuprantamesnė Sarai atrodė ši situacija. Kaip ji galėjo leisti? Kodėl nepažįstamajam leido šitaip elgtis? Blogiausia, kad visi vaikai ir motinos matė jų bučinį. Blogiausia, kad matė ir Liusė. Ačiū Dievui, Liusė visiškai dėl bučinio nesirūpino. Ji netgi apie jį neužsiminė. Nepaisant to, kartais Sara visiškai suprato Mariją Aną, Šeril ir Teresą. Kodėl gi jos turėtų su ja šnekėti po to, ką ji iškrėtė? Kaip jos tą, kas įvyko, paaiškino savo vaikams?

Net jei baseine užtektų drąsos vilkėti maudymosi kostiumėlį, kodėl galvoja, kad toks vyras kaip Todas iš tikrųjų nori ją matyti? Kas ji tokia? Moteris įsivaizdavo, kaip jis, pamatęs ją, krūpteli. Kaip jis nusivilia, išvydęs jos mažas krūtis, pasibaisi, pažvelgęs į atstumiančius riebalus po bamba? O kas, jei vyras su ja elgtųsi kaip Artūras Malounis? Ką ji tada darytų?

Artūras Malounis buvo prakaulus vidurinės mokyklos teatro trupės nuoboda, nesveika oda ir pomėgiu juoktis iš savo paties išdaigų. Sara pamatė jį priešpaskutinių mokslo metų rudenį, kai žiūrėjo moksleivių spektaklį Komivojažieriais mirtis [* Bene garsiausia amerikiečių dramaturgo ir eseisto Artūro Milerio (Arthur Miller, 1915-2005) pjesė] . Tuomet šešiolikmetis Artūras stebėtinai tikroviškai suvaidino Vilį Lomaną, ir Sara nusprendė, kad jis privalo būti jos vaikinas. Nors ir stokodama patirties ji stengėsi kiek įmanydama vadovautis flirto taisyklėmis. Mergina įkyriai spoksojo į jį per anglų kalbos pamokas, vienintelį bendrą dalyką, ir įsiminė visą tvarkaraštį, siekdama keliskart per dieną „netyčia” susidurti su juo koridoriuje. Kartais, kai ji su Artūru persimesdavo vienu kitu žodeliu, Sara nepamiršdavo pagirti vaikino rengimosi stilių ar priminti kokį nors jo pasakytą protingą posakį. Retsykiais pasiteiraudavo, ką jis planuoja veikti savaitgalį, ar matė tą ar kitą filmą; tačiau tokie dėmesio ženklai vaikino neveikdavo. Atrodė, lyg jis būtų apgaubtas nematomo šydo.

Po kelis mėnesius trukusių bevaisių ir žeminančių pastangų, sėkmė pagaliau nusišypsojo Pavasario šokių maratono , skirto paremti sergančius raumenų distrofija, metu. Sara atėjo, vilkėdama klostuotą sijoną, pūkuotą megztinį ir avėdama sandalais. Čia sukiojosi ir Artūras. Tik gaila, kad jis atrodė kaip ne itin vykusi Džeimso Dino kopija — visaip slėpė marškinėliuose suvyniotą cigarečių pakelį — ir visą vakarą praleido kalbėdamas su dešimtoke Bete D’Adarijo, garsiai besijuokiančia didžiakrūte mergina. Šioji žvingavo taip, lyg visam pasauliui skelbtų, kokia ji laiminga. Bet vos tik Betė iškeitė Artūrą į futbolininką, Sara suprato, jog nevalia praleisti tokios progos. Ji nuskubėjo prie nelaimingo atstumtojo Artūro, kuris stovėjo prie žiūrovų tribūnų ir piktai timpčiojo išbalintus džinsinio švarko kraštus, ir kaipmat pasisiūlė palydėti jį namo. Vaikinas nelabai norom sutiko.

Kelyje Artūras pralinksmėjo. Žinoma, priežastis buvo ta, kad Sara glaudėsi prie jo ir vis kartojo, koks jis geras aktorius, kokia garsi kino žvaigždė jis bus. Artūrui laimėjus pirmąjį „Oskarą”, miestas pagrindinėje gatvėje jo garbei surengs paradą. Pagaliau, kai vaikinas pakankamai atsipalaidavo, mergina pateikė labiausiai tą naktį ją dusinusį klausimą.