Том Перротта - Maži vaikai

Šį klausimą ji išpyškino staigiai ir sausai, kad Mei suprastų, jog ji nebešneka apie kongresmeną Haudį Dudį, prireikė kelių sekundžių.

— Išpaišė? Kaip suprasti išpaišė?

— Nori pasakyti, nepastebėjai? — Berta nesugebėjo nuslėpti blogų žinių perdavimo teikiamo malonumo. — Aną naktį kažkas nupiešė naują grafiti.

— O, ne! Ar jis labai bjaurus?

— Tik vienas žodis, — pasakė Berta. — Deja, nelabai gražus.

Mei bandė keltis nuo kėdės, bet persigalvojo. Žodis... Ji numanė, koks jis. Palauks. Gadinti malonius pietus ir be reikalo nervintis nebuvo tikslo.

— Na ir įžūlūs žmonės, — sumurmėjo ji.

— Šiandien skanus tunas, — pagyrė Berta, nors suvalgė tik kelis mažyčius kąsnelius. — Čia StarKist?

— Ne. Fasuoti parduotuvėj, — atsakė išsiblaškiusi Mei.

— Aš parduotuvėje gamintų produktų neperku, — smarkiai purtydama galvą pareiškė Berta, tarsi kadaise būtų labai pasimokiusi. — Sutaupai kelis skatikus, bet negali ramiai valgyti.

— Produktas tas pats, — užginčijo Mei. Ji beveik nekreipė dėmesio į kivirčą. Juk kaskart valgydamos tuną jos ginčydavosi iš naujo. — Tiesiog priklijuoja kitą etiketę.

— Nebūk naivi, — tvirtino Berta. Staiga ji pastebėjo stalo vidury gulinčią užrašų knygelę su ant jos padėtu raudonu parkeriu. — Kas čia?

— Ronio pažinčių skelbimas. Reikia surasti jam merginą.

— Mmm, — Berta atrodė nustebusi. Ji prisimerkė ir garsiai perskaitė: — Vienišas, baltaodis, keturiasdešimt trejų metų, gražių akių ir mielos šypsenos vyras ieško moters. Mėgsta važinėti dviračiu ir ilgai vaikščioti paplūdimiu. Aš nesu tobulas ir nesitiku, kad tu būsi tobula.

— Ką manai? — paklausė Mei. Jai skelbimas skambėjo visai neblogai.

Berta kelias minutes pasvarstė ir papurtė galvą.

— Šitaip nieko nepavyks. Reikia parašyti: malonios išvaizdos.

— Norėjau. Ronis neleido.

— Tikėk manim, — pasakė Berta. — Jei to neparašysi, visos manys, kad jis tiesiog bjaurus.

— Aš sakiau tą patį. Betgi pati žinai, koks jis kartais būna užsispyręs.

Berta nusiėmė rašiklį ir greit pataisė skelbimą.

— Imk, — pasakė ji. — Dabar ir lazda nuo jų neatsigins.

Mei, stovėdama vidudienio saulėje, žiūrėjo į ant kiemo asfalto parašytą žodį. Ji tikėjosi kito žodžio. Tarsi kas būtų pakirtęs kojas.

— Kur žmones moko manierų? — svarstė ji. — Šis miestas buvo labai malonus.

— Jis niekada nebuvo toks, — atkirto Berta. — Visi tiesiog apsimesdavo.

— Bet išpaišyti įvažiavimą į garažą?..

— Tikriausiai paaugliai, — svarstė Berta. — Pirmiausia jie miške prisigeria, tada krečia eibes.

— Ne, čia to psichopato su furgonėliu darbas. Jis labai dažnai spausdamas signalą važiuoja pro šalį ir klijuoja plakatus.

Mei žinojo, kad Ronis, išvažiuodamas iš namų, matė užrašą. Tikriausiai jis net per užrašą pervažiavo. Mei tikėjosi, kad tai nesugadino sūnaus nuotaikos ar neįstūmė į dar gilesnę depresiją.

— Nueisiu į ūkinių prekių parduotuvę, — pasakė ji. — Paprasčiausiai uždažysiu užrašą juodais dažais.

— Galiu paskolinti tau ginklą, jei nori, — pasiūlė Berta. — Alenas turi tris.

— Net nežinočiau, kaip jį laikyti.

— Visai nesunku, — tarė Berta. — Išmokyčiau per kelias minutes.

Mei papurtė galvą. Ji net nenorėjo pagalvoti apie ginklus. Ji norėjo galvoti apie tą dieną, kai atsikraustė į šį namą. Tai buvo labai seniai, prieš trisdešimt penkerius metus. Ji laukėsi Kerol, Ronis tik pradėjo lankyti mokyklą. Tai buvo jos pirmas nuosavas namas.

Net tada gyvenime vietos iliuzijoms nebuvo. Net tuomet ji puikiai suprato, kad ištekėjo ne už to vyro. Iš pradžių jis buvo žavus girtuoklis, bet po vestuvių visas žavesys išgaravo. Taip pat žinojo, kad jos sūnui mokykloje bus sunku. Kažkas charakteryje ar išvaizdoje vertė žmones jo nemėgti.

Bet, nepaisant visko, Mei puoselėjo viltį. Jie persikėlė į nuosavą namą jaukiame rajone prie geros mokyklos. Galbūt čia viskas klostysis kitaip; galbūt čia jie bus laimingi. Ankstyvą vakarą ji stovėjo ant pievelės ir meldė Dievą, kad jos šeima Mėlynių gatvėje būtų laiminga, kad jos santuoka sutvirtėtų, kad jos vaikai užaugę būtų sveiki ir perspektyvūs žmonės.

Štai kokios buvo jos maldos pasekmės: žodis VELNIAS, užrašytas didelėmis raidėmis purškiamais oranžiniais dažais. Nuo to žodžio link jos namo durų vedė didelė oranžinė rodyklė.

— Dieve, padėk mums, — siekdama Bertos rankos ištarė moteris.

RAUDONAS BIKINIS

Džina Makginis, neseniai pensijon išėjusi antros klasės mokytoja, kuri gyveno gretimame name, tvirtai žengė ant Saros durų kilimėlio.

— Pasirengusi eiti? — Džina buvo energinga, tvirta moteriškė, trykštanti nenugalimai optimistišku charakteriu. Suprantama, su septynmečiais vaikais ji sutarė labai gerai. Kelis paskutinius mėnesius dvi moterys kiekvieną dieną, po vakarienės, eidavo sportiškai pasivaikščioti. Gana greit šie pasivaikščiojimai tapo mėgstamiausia Saros dienos dalimi. Ji nekreipė dėmesio net į begalinį Džinos plepumą. — Lauke pučia superpuikus vėjelis.

— Gal galėtume kelias minutes palaukti? — paprašė Sara. — Ričardas vėl užsidaręs darbo kambaryje.

Netrukus jos abi puikiai žinojo, jog išėjimą iš namų teks atidėti bent pusvalandžiui, nes Ričardas intensyviai kažką dirbo kambaryje. Ričardo, kuris metų metus buvo aršus šventos teisės į poilsį ir erdvę apmąstymams šiuolaikinėje visur skubančioje vartotojiškoje visuomenėje gynėjas, gyvenime staiga atsiradęs darboholiškumas buvo labai keistas. Nepaisant to, kiekvieną dieną Džina pas Sarą ateidavo lygiai septintą valandą. Jos vyras Timas, pensijon išėjęs žmogus, amžinai nepatenkintas bambeklis, žiūrėdamas žinias net apsiputodavo iš pykčio, o kai imdavo murmėti apie korumpuotus politikus ir visuomenės mažumas, Džina stengėsi pasprukti kuo toliau nuo namų. Ji pasidėjo atsineštus svarmenis ant pievelės ir nusekė paskui Sarą vidun.

— Laaaba diena! — dainingai sušuko Džina. — Ar maža miela mergaitė yra namie?

— Šiandien ji labai prastos nuotaikos, — perspėjo Sara. — Niekaip nepavyko prikalbint pamiegoti po pietų.

— Oi, mieloji, — net sužinojusi, kad Liusei reikia persodinti kepenis, ji nebūtų atrodžiusi labiau užjaučianti. — Vargšelė.

— Vargšė mamytė, — Sara pataisė jos klaidą. — Juk kenčiu tai aš. Ji visiškai pamišusi. Kaip Dostojevskio veikėjas.

Tačiau ta maža mergaitė, kuri iškišo gaivą iš svetainės, atrodė labiau panaši į Normano Rokvelo [* Normanas Rokvelas (Norman PercevelRockwell, 1894-1978) -XX a. amerikiečių dailininkas, pagarsėjęs kasdienio gyvenimo scenų vaiz davimu], nei į epilepsija sergančio ruso tvarinį. Pamačius lankytoją, jos veide nušvito plati šypsena. Ji prilėkė prie Džinos ir puolė į glėbį. Abi atrodė kaip oro uoste susitikusios įsimylėjėlės. Džina šmukštelėjo Liusės plaukus, atsiklaupė ant vieno kelio ir ilgai, lyg svarstydama, pažvelgė trimetei mergaitei į akis.

— Ar šiandien miegojai?

Liusė liūdnai papurtė galvą.

— Ar esi mieguista?

Liusė vėl papurtė galvą. Šįkart karštai neigdama bet kokį miego trūkumą. Nepaisant vynuogių sulčių dėmių aplink lūpas, ji atrodė labai žavingai — lyg plačiaakė benamė mergytė, vilkinti Barbės chalatėlį (Ričardo motinos dovaną, kurios Sara labai nemėgo, taigi, savaime suprantama, Liusė tiesiog dievino).