Том Перротта - Maži vaikai

O kaip aš? — norėjo paklausti Todas. — Kaip mano didelis šiltas kūnas?

— Kete, man tiesiog pabodo atsibusti su jo koja prieš veidą.

— Bet argi jis ne tobulas? Ar pasaulio istorijoje buvo tobulesnis veidelis?

Į tokį klausimą buvo tik vienas teisingas atsakymas. Ir, be to, Todui visai patiko, kai sūnus miegojo su jais. Ypač, kai berniukas būdavo ką tik išsimaudęs ir kvepėjo muilu. Pirmiesiems saulės spinduliams prasiskverbus pro langą, jis laimingais atsibusdavo ir prašydavo tėvų jį pakutenti. Kai nebegalėdavo kentėti, maldaudavo liautis.

— Jis gražus velniūkštis, — turėjo pripažinti Todas.

— Žinau, — pasakė Ketė. — Jis mano mažas tobulas vyras.

Todas nusimetė rankšluostį, užsimovė apatinius ir atsigulė į žmonos ir miegančio vaiko užimtą lovą. Prieš išjungdama šviesą, Ketė pasilenkė virš Arono pabučiuoti Todą. Jis atsirėmė ant alkūnių. Pasikėlė užtektinai, kad galėtų greitai žvilgtelėti į jos krūtis. Net po penkerių santuokos metų, jos vis dar jaudino Todą.

— Labos nakties, — sukuždėjo žmona.

— Labos nakties, — atsakė Todas.

MĖLYNIŲ GATVĖ

Ronis net nesistengė padėti.

— Gerai, — pasakė, — Kaip tau patiktų šitai? Turintis antsvorio bei plinkantis buvęs kalinys, kuris kramto nagus, rūko lyg kaminas, mėgsta vaikų pornografiją ir ramiai naktis leidžia prie televizoriaus.

— Visai nejuokinga, — pasakė Mei.

— Aš nejuokavau.

— Roni, atsimink - kas nebando, tas negeria šampano. Reikia žiūrėti į šviesiąją pusę.

— Šviesiąją pusę? Kodėl iškart nesakei? Pažiūrėkim... Aš neturiu darbo, neturiu draugų, visi manęs nekenčia. Manau, nieko nepamiršau.

— Tu turi draugų, — tvirtino Mei, bet vos tik ištarusi šiuos žodžius, norėjo atsiimti juos atgal.

— Tikrai? Įvardink nors vieną.

Ji įtemptai pagalvojusi atsakė:

— Kaip Edis Kolona?

— Mes su juo draugavom dešimtoj klasėj. Jei dabar susitiktume, tikriausiai spjautų man į veidą.

— Tikriausiai turėjai draugų toj... toj... įstaigoj, — Mei balsas suvirpėjo. Jai buvo labai sunku pasakyti žodį kalėjimas . — Juk gyvenai ten trejus metus.

— O taip, — pasakė Ronis. — Buvau ypač populiarus.

— Tu patinki gydytojai Linton, — tęsė ji. Tiesą sakant, ir pati nesuprato, kodėl jautė turinti spausti sūnų kalbėti skausminga tema.

— Jai mokėjo už tai, kad mane mėgtų. Jei valstija būtų nustojusi siųsti jai čekius, nemanau, kad kas nors būtų mus pamatę kartu.

— Nejaugi ji nesakė, kad tu labai protingas?

— Taip pat ji sakė, kad aš esu neįprastai klastingas ir kad man negalima patikėti vaiky.

— Na, aš tikrai žinau, kad tu patinki Bertai, — tai nebuvo visiška tiesa, bet Mei nenorėjo pralaimėti ginčo. — Ji pati taip sakė. Prieš kelias dienas.

— O! Iškart pasijutau daug geriau. Kaip malonu turėti užtarėją bjaurią seną bobą.

— Berta — mano geriausia draugė. Nešnekėk apie ją taip nepagarbiai.

— Žinai, kodėl ji tave mėgsta, mam? — Ronis į ją žiūrėjo tuo griežtu, negailestingu žvilgsniu. Tuo, kuris ją kartais labai išgąsdindavo. Atrodė, lyg jis matytų tavo sielos gelmes. — Ar kada nors pagalvojai apie tai?

— Nereikia, — pasakė Mei. — Nekalbėk šitaip.

Ronis lėtai iškvėpė plaučiuose susikaupusį orą ir rankomis užsidengė veidą. Vaidindamas gerą berniuką, guodžiamai nusišypsojo.

— Labai atsiprašau, mam. Žinau, kad stengiesi. Tik kartais tos pastangos viską tik pablogina.

Iš tikrųjų Mei negalėjo jo kaltinti, jog sūnus buvo pesimistiškai nusiteikęs. Pakako ir to, kad tikra sesuo atsisakė su Roniu kalbėtis ar prileisti artyn prie savo vaikų. Be to, jis niekaip negalėjo rasti darbo. Ronio nepriėmė dirbti nei šiukšlių rinkėju, nei picos išvežiotoju. Jam netgi neleido parduotuvėje pakuoti pirkinių. Visose anketose puikavosi klausimas apie teistumą. Jei meluodavai, turėdavai bėdų su policijos pareigūnais, jei sakydavai tiesą, tavęs paprasčiausiai nepriimdavo. Negana to, kažkas nuolat platino plakatus su Ronio nuotrauka. Kažkas skleidė bjaurų gandą, esą Ronis yra kaltas dėl prieš penkerius metus nutikusio mergaitės dingimo. Tačiau policija viską ištyrė. Jį kvietė tris kartus. Vieną kartą apklausė net FTB, tačiau niekas nepasikeitė. Jei Ronis būtų buvęs kaltas, būtų jį suėmę, tiesa?

— Nagi, — paragino Mei, rodydama Belingtono registro reklamų skiltį. — Čia yra du stulpeliai vienišų moterų skelbimų, o vyrų — tik keletas. Turi visas galimybes.

Ronis prisidegė cigaretę ir pažvelgė į Mei nustebusiu žvilgsniu. Tokiu pačiu, kaip ir paauglystėje. Atrodė, lyg jis stebėtų niekada anksčiau Žemėje nematytą fantastinį gyvūną.

— Nežiūrėk į mane taip, — paprašė ji. — Kodėl viena iš tų moterų nenorėtų susitikti su tokiu maloniu žmogumi kaip tu?

— Aš nesu malonus žmogus, — burbtelėjo Ronis. — Aš — didžiausia Žemės padugnė.

— Tu padarei nusikaltimą, — pripažino Mei. — Bet tai nereiškia, kad nesi malonus žmogus.

— Mam, aš turiu psichoseksualinių sutrikimų.

— Tau jau geriau, — pasakė Mei. — Jei nebūtų geriau, tavęs būtų neišleidę.

— Išleido, nes privalėjo.

Ronis prisidegė naują cigaretę, siurbdamas ją lyg vaikas, pro šiaudelį geriantis kokį nors gėrimą. Mei pradėjo panikuoti. Galbūt tuoj prasidės astmos priepuolis? Jos inhaliatorius buvo antrame aukšte, prie lovos, šalia dantų protezų stiklinės. Ji gailėjosi, kad nepasiėmė prietaiso kartu su savimi.

— Gal būtų lengviau normaliai elgtis, jei susirastum bendraamžę merginą.

— Nenoriu bendraamžės merginos, — pasakė Ronis. — Norėčiau, kad būtų kitaip, bet negaliu.

— Pažiūrėk šitą, — ragino Mei rinkdama bet kurį skelbimą. Net su skaitymo akiniais šriftas buvo labai sunkiai įžiūrimas. Mielų žalių akių geraširdė, trisdešimt trejų metų moteris ieško vyriškio draugystei ir galbūt kam nors daugiau. Pirmenybė teikiama nerūkantiems. Vajė, šita netinka. Kaip šita? Apkūnios figūros mama, vyresnė nei keturiasdešimt. Mėgsta šokti svingą, serialą „Visi myli Reimondą" ir tingius sekmadienio rytus.

— Apkūnios figūros, — sukikeno Ronis. — Tikriausiai sveria kokius šimtą trisdešimt kilogramų. Juočkiui vyrukui iš kalėjimo ji visai patiktų.

— Na ir kas, kad ji stambi? Gal ji labai maloni? Gal vertintų žmogų, kuris suteikė jai progą ir nesmerkė dėl jos išvaizdos? Gal nekreiptų dėmesio į tavo trūkumus?

Ronis dar kartą užsitraukė dūmą ir pro nosį išpūtė dvi tvarkingas dūmų kolonas. Lygiai kaip kadaise jo tėvas. Jei Pitas būtų buvęs malonesnis ir labiau patikimas, Mei nujautė, kad Ronis būtų buvęs laimingesnis vaikas. Gal kiti vaikai nebūtų prie jo kibę, o gal jis tiesiog būtų mokėjęs apsiginti. Deja, jos buvęs vyras buvo melagis, apgavikas, žiaurus girtuoklis, mėgęs kibti prie kitų žmonių. Ronis buvo jo mėgstamiausias taikinys. Kai Pitas pagaliau juos paliko, Mei pamanė, kad artėja pasaulio pabaiga. Tačiau dabar Mei buvo įsitikinusi, kad taip daug geriau.

Ronis nusileisdamas gūžtelėjo.

— Gerai, mam. Padarysiu tave laimingą. Pabandysiu. Tik vienas pasimatymas, sutariam? Karjeros iš to tikrai nedarysiu.

Moteris suprato, kad Ronis iš jos lengvai šaiposi, bet juk tai geriau negu nieko. Juk nenormalu, kai suaugęs vyras gyvena su motina, neturi jokių pomėgių, išskyrus laikraščių skaitymą bei televizoriaus žiūrėjimą. Tarytum vis dar sėdėtų kalėjime. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad sūnus ilgai važinėdavo senu dviračiu. Tai vertė ją nerimauti, nes Ronis niekada nepasakydavo, kur ir kodėl važiuoja. Aišku, dviratis buvo geriau nei mašina, tiesa? Ji visai nenorėtų, kad sūnus važinėtų automobiliu ar furgonu. Aišku, sportas jam taip pat išėjo į naudą. Jis visada skundėsi kalėjimo maistu, bet grįžo priaugęs beveik septynis kilogramus.