Том Перротта - Maži vaikai

— Sukrėtimų? — pasakė Todas. — Manau, jūs sakėt, kad leidžiamas kontaktas?

— Šiurkštus kontaktas, — pasakė Laris. Jo komandos draugams šis pareiškimas pasirodė juokingas.

— Iš esmės priešininką leidžiama pargriauti, — seržantas prašneko komiškai nosiniu balsu. Jei Todas nebūtų žiūrėjęs tiesiai į jį, būtų galėjęs prisiekti, kad vyriškio nosis sužnybta skalbinių segtuku. — Kontaktu mes jį vadiname tik dėl draudimo.

— Mums tikrai reikia puolėjo, — pasakė iki tol tylėjęs hipopotamas, panašus į angeliuką.

— Kodėl mums nepabandžius kelių paprastų perdavimo derinių? — pasiūlė Laris.

Todas laukė, kol pradės veikti jo sveikas protas. Jis turėjo daug galimų pasiteisinimų.

Mano žmona dirba naktimis. Man reikia ruoštis didžiajam egzaminui. Aš nesugebėsiu vidurnaktį neužmigti, jau nekalbant apie futbolo žaidimą. Aš nekenčiu smegenų sutrenkimų...

Todui patiko stovėti ant didelio turkio spalvos kilimo, būti apsuptam vyrų, kurie save vadina sergėtojais. Daug geriau nei sėdėti bibliotekoje ar stebėti dvylikamečius, važinėjančius riedlente. Jis jautėsi taip pat, kaip prieš pabučiuodamas Sarą. Jautėsi, lyg pasaulis jam ką tik suteikė naują jaudinančią galimybę.

— Tik leiskit man truputį apšilti, — tarė jis.

Pasibaigus treniruotei Laris pakvietė Todą išgerti po bokalą alaus ir atšvęsti jų naują sąjungą. Todas buvo beatsisakąs, bet apsigalvojo: buvo beveik dešimta valanda-koks skirtumas. Juk jis išgerdavo ne kasdien.

— Į sveikatą, — pakėlė Laris bokalą. — Šiandien aikštėje atrodei išties gerai.

— Tikrai? — tyrė jo veidą Todas, ieškodamas nenuoširdumo ženklų. — Kai kam taip neatrodo.

— Kam? Toniui Korenčiui? — Laris nuvijo šalin Todo rūpestį. — Jis geras vyrukas. Atiduotų tau paskutinius savo marškinius.

Todo susidūrimas su Korenčiu — rikiuotės seržantu sulaužyta nosimi — įvyko treniruotės pabaigoje. Jis geru spiraliniu perdavimu pasiuntė kamuolį, kurį nesunkiai sugavo Deveinas Rodžersas (žemaūgis juodaodis vaikinas, kurį Todas numatė kaip būsimą gaudytoją), tuomet Korenčis pasinaudojo situacija ir parvertė puolėją ant žemės. Beje, sakydamas, kad grindinys labai kietas, Laris neklydo. Atrodė, lyg Todas būtų parverstas ant ką tik sustingusio cementinio grindinio.

Todas nesusižeidė, tačiau vos įstengė atgauti kvapą. Šiaip taip atsistojęs ant kojų, vyriškis piktai pažvelgė į savo užpuoliką. Šis stovėjo išskėtęs rankas, pravėręs burną ir tarsi visa povyza rėkė: kas per šūdas? Korentis priėjo artyn, lyg norėdamas muštis, tada pažvelgė Todui į veidą.

— Kas nors nepatinka? — pasiteiravo.

— Pargriovei pavėluotai.

— Vargšelis.

— Šiurkštus elgesys su puolėju. Bet kuris teisėjas būtų stabdęs žaidimą.

— Lygoje nėra teisėjų.

Todas nežinojo, ką atsakyti.

— Gal galėtum truputį švelniau? — Korentis tik nusijuokė. — Manai, Auditoriai bus švelnesni? O gal Prižiūrėtojų komandos vyrai paprašys leidimo prieš tave griaudami?

— Tu turėtum būti mano komandos draugas.

— Čia tau ne vaikų lyga, ase. Arba kenti ir žaidi toliau, arba neši savo subinę iš aikštės. Supratai?

Laris patarė Todui nesirūpinti. Pasakė, kad Korentis tiesiog jį tikrina. Norėjo perprasti, ar Todas tinka komandai.

— Jis buvęs jūrų pėstininkas, — paaiškino Laris. — Senosios mokyklos atstovas.

Todas tik papurtė galvą, primindamas sau giliai nekvėpuoti. Kai tik per giliai įkvėpdavo, jis pajusdavo aštrų skausmą šonkauliuose.

— Nieko keista, jog buvęs puolėjas paliko komandą.

— Mažylis Skotis Morisas, — nepakančiai ištarė Laris jo vardą. — Koks ištižėlis. Po tokio smūgio, kokį patyrei tu, jis net nebūtų atsikėlęs.

Todas, dėkodamas už pagyrimą, linktelėjo. Nepaisant Korečio smūgio, treniruotė pasisekė visai neblogai. Jis kamuolį mėtė geriau nei tikėjosi-visi atsispaudimai atsipirko-ir nustebo, atradęs po ilgos pertraukos išlikusius futbolininko įgūdžius.

— Pažįstu tik kelis žaidėjus, kurie gali mesti kamuolį bėgdami, — tęsė Laris. — Atrodei kaip Džonas Elvėjus.

— Ačiū, — Todas buvo pamalonintas. — Tiesą sakant, savo žaidimą visada modeliavau pagal Elvėjų.

— Na, galiu patikinti, kad tai matyti, — Laris pakvietė barmeną. — Ei, Vili! Gal dar po vieną man ir mano naujajam puolėjui?

Kai tarp antro ir trečio alaus bokalo Todas pasiteiravo apie Lario vaikus, bičiulio nuotaika staiga subjuro. Todas juos atsiminė iš žaidimų aikštelės. Jie buvo stambūs, didžiagalviai ir labai panašūs į tėvą.

— Berniukams viskas gerai, — pasakė Laris. — Bet dažnai pykstuosi su žmona.

Todas nebandė išsiaiškinti smulkmenų. Jis Lario gerai nepažinojo, net nematė jo žmonos ir nenorėjo kištis į svetimus reikalus. Tačiau, nepaisant to, Laris buvo linkęs šnektelti.

— Džoana mano, kad aš turėčiau susirasti darbą. Ji mano, jog aš per jaunas ir per sveikas visą dieną dykinėti namie.

Jis klausiamai pažvelgė į Todą. Atrodė, kad Laris norėtų išgirsti Todo nuomonę. Jis manė, kad prieš patardamas turėtų geriau suprasti problemos priežastis.

— Kodėl išėjai iš policijos? Jei šis klausimas ne itin asmeniškas, žinoma...

Laris, atrodo, nuoširdžiai nustebo, išgirdęs šį klausimą.

— Nori pasakyti, tu nežinai?

— Niekada nepasakojai...

— Maniau, visi žino, — paaiškino Laris.

Todas tik papurtė galvą ir laukė, kol buvęs policininkas prašneks. Laris susimąstęs gurgštelėjo alaus ir pažvelgė Todui į akis. Jis tyliai, nors aplink nebuvo nieko, kas galėtų nugirsti, pareiškė:

— Aš buvau tas policininkas, nušovęs vaikį, — tarė Laris. — Prekybos centre.

Todas iškart suprato. Tai įvyko prieš kelerius metus, maždaug tuo metu, kai gimė Aronas. Vietos policininką nusiuntė į Belingtono prekybos centrą ištirti pranešimą apie juodaodį paauglį, besinešiojantį ginklą. Tik įėjęs į parduotuvę ginkluotas policininkas pamatė eskalatoriumi kylantį įtariamąjį. Policininkas iškart pradėjo vytis įtariamąjį, galiausiai užspeitė jį prie meksikietiškų paplotėlių kiosko Taco Bell . Vaikis bandė siekti ginklo. Tai pastebėjęs policininkas šovė. Tik paleidęs mirtinus šūvius policininkas suprato, kad paauglio ginklas netikras. Tai buvo pigus plastmasinis revolveris iš parduotuvės, kurioje visos prekės kainuoja vieną dolerį.

Piliečių teisių gynimo grupuotės sukėlė didelį skandalą tvirtindamos, jog jei vaikas (nors tik trylikos metų, bet jau aukštesnis nei metras aštuoniasdešimt centimetrų) nebūtų buvęs juodaodis, jo niekada nebūtų nušovę. Žinoma, nusikaltimo tyrimas parodė, kad policininkas viską atliko tiksliai pagal mirtinos jėgos naudojimo taisykles. Po šios išvados istorija iš vietinių žinių dingo.

— Jėzau, — pasakė Todas. — Tai siaubinga.

— Aš vis dar sapnuoju košmarus, — prisipažino Laris. — Jo vardas Antuanas Harisas. Pasirodo, jis buvo geras vaikis. Labai liesas, klasės juokdarys. Jam atrodė, kad mojuoti kaubojišku pistoletu labai juokinga.

— Tu nežinojai. Pistoletas galėjo būti ir tikras.

— Man diagnozavo potrauminio streso sindromą, — pasakė Laris. — Trys skirtingi psichiatrai. Štai kodėl išėjau iš policijos. Nebegalėjau dirbti to darbo.

— Ypač po to, kas nutiko.

— Metus, gal dvejus Džoana neprieštaravo, kad sėdžiu namuose. Dabar ji įsitikinusi, kad aš tiesiog tingiu.

— Gal turėtum pabandyti dirbti ką nors kita? — pasiūlė Todas.