Том Перротта - Maži vaikai

— Lipk vidun. Turiu geresnį sumanymą.

Laris nuvalė keleivio sėdynę, numesdamas futbolo kamuolį ir žiūronus ant galinės sėdynės ir paduodamas Todui pluoštą mėlynų popieriaus lapų.

— Neprieštarausi? — pasakė. — Bandau jų nesulamdyti.

Todas iškart atpažino perspėjimus apie iškrypėlį. Vien tik per pastarąją savaitę jis pats gavo tris tokius: vieną rado pašto dėžutėje, antrą, įdėtą į sekmadienio laikraštį, ir trečią, įmestą į automobilį pro pravirą langą. Mažas prierašas lapo apačioje skelbė: sumokėta Susirūpinusių tėvų komiteto lėšomis.

— Tu komiteto narys? — paklausė Todas.

— Aš ir esu komitetas. Tiesiog komitetas skamba geriau, nei sumokėta Lario iš Heizelio aveniu lėšomis.

— Kaip sužinojai apie tą išsigimėlį?

— Yra tam skirta interneto svetainė. Valstija privalo paskelbti gyvenamąsias seksualinių nusikaltėlių vietas. — Laris klausiamai pažvelgė į Todą: — Nejaugi tu neperžiūri tos svetainės?

— Tik retkarčiais, — prisipažino Todas.

— Mano nuomone, normalūs žmonės turi teisę žinoti, jei Česteris Tvirkintojas kraustosi gyventi į gretimą namą, tiesa?

— Juk Makgorvis negyvena gretimame name...

— Ne gretimame, bet pakankamai arti. — Lario veidas patamsėjo. — Manau, valdžia turėtų jį iškastruoti — ir neliktų problemos.

Todas kiek įmanoma labiau neįpareigojančiai, stengdamasis neišduoti savo šiek tiek švelnesnės pozicijos, linktelėjo. Po kelių sekundžių tylos Todo ausys pagavo pažįstamus tyliai grojančios muzikos garsus.

— Esi Rafio gerbėjas?

— Ką? — atrodė lyg Larį nustebino klausimas.

— Čia juk Rafis, taip? Didėlė graži planeta?

— Ai, šūdas, — paspaudė EJECT mygtuką. — Po kiek laiko net nebepastebiu, kokios muzikos klausausi.

— Tiesą sakant, kai kurios jo dainos man visai patinka. Na, žinai, kelios dainos. Tikrai nesu jo gerbėjų klubo prezidentas, — įsikišo Todas.

Laris neatsakė ir Todas suabejojo, ar jis ne per daug šnekus. Dar labiau suglumo, kai, sustojus prie šviesoforo, Laris ėmė apžiūrinėti jo kūną.

— Gerai atrodai, — tarė. — Vaikštai į sporto salę?

Ot šūdas, — pagalvojo Todas.

Jis jautėsi kaip idiotas. Be to, užplūdo gėdos jausmas. Žmogus privažiavo prie jo automobiliu, pavadino jį iškrypėliu, pakvietė sėsti į mašiną ir važiuoti nežinia kur. Negana to, jis neklausinėdamas įsėda į minėtą mašiną. Net penkiametis vaikas žino, kad negalima taip elgtis! — Daug bėgioju, — paaiškino Todas. — Darau atsispaudimus, atsilenkimus ir panašiai.

— Neįtikėtina. — Laris nusišypsojo ir stipriai, bet draugiškai kumštelėjo Todui ranką. — Ieškojau tavęs kelis mėnesius, o kai pagaliau nusivyliau, štai tu ir čia. Stovi kampe lyg išsipusčiusi kekšė bėdžių kvartale.

— Kodėl ieškojai? — Todas nusprendė praleisti tokį vaizdingą palyginimą pro ausis, nes šis nieko gera nežadėjo. — Norėjai manęs ko nors paprašyti?

— Vyrukams tai patiks, — daugiau sau nei Todui pasakė Laris.

Vyrukams? Kokiems dar vyrukams? — nelinksmai pagalvojo Todas. Jis jau rengėsi klausti, kai Laris staigiai pasuko link vidurinės mokyklos sporto komplekso, kuris buvo gerai apšviestas ir prigužėjęs žmonių — senyvo amžiaus žmonės, vaikščiojantys trasa, keli paaugliai, žaidžiantys lakroso kamuoliu, dvi kinės, netoli reikmenų būdelės praktikuojančios taiči. Nepaisant to, kad Laris vėl spoksojo į jo kojas, Todas atsisakė savo ankstesnių įtarimų.

— Gerai, kad avi sportbačius, — pasakė buvęs policininkas.

Kad ir kokia sėkminga bei džiugi futbolininko Todo karjera vidurinėje mokykloje suvešėjo tokioje prastoje aikštėje, net patys nostalgiškiausi prisiminimai neįstengė jos pagerinti. Artūro Rajano pravarde Smūgis stadiono žolė buvo reta, tarp trisdešimties jardų linijų nuolat plytėjo plikos dėmės. Per išleistuvių iškilmes ir svarbias varžybas senasis ūkvedys bandė plikas vietas paslėpti purkšdamas dažus, pagamintus iš daržovių. Ši organinė žemės uždanga dvidešimt dviejų žaidėjų kojų spaudimą atlaikė taip pat gerai, kaip ir balti milteliai, kuriais žymėdavo aikštės ribas. Po pirmo ketvirčio juos pastebėti buvo labai sunku, todėl žaidėjai, teisėjai ir žiūrovai laikėsi menamų aikštės ribų. Negana to, aikštė labai blogai džiūvo. Po smarkaus lietaus, trunkančio apie valandą, ji virsdavo batus nuo kojų nutraukiančia pelke. Nelaimei, tai atsitikdavo tada, kai stengdavaisi išsisukti nuo stipraus gynėjo smūgio.

Žaisti šioje aikštėje būtų buvę daug maloniau , — pagalvojo Todas tik įžengęs į Belingtono Bombonešių stadioną, kuris priminė meno kūrinį. Mėlynai žalia, dirbtine žole užklota danga, kuri iš keturių pusių apšvietus, spindėjo Karibų jūros tyrumu. Kruopščiai nubraižytos aikštės ribos, jardų numeriai. Netgi su tuščiomis tribūnomis ir puse tuzino aikštės viduryje apšilinėjančių žaidėjų, stadionas atrodė didingai. Jis tarsi spinduliavo nesuvokiamą švelnumą, kurio banga kaipmat užplūdo Todo vidurius.

— Oho, — pasakė Todas. — Čia tai bent.

— Jis išties puikus, — sutiko Laris. — Vienintelis trūkumas — kietas grindinys. Ne ką minkščiau būtų žaisti ant cemento.

Pamatę Larį ir Todą vyrai liovėsi mankštintis ir susirinko vienoje vietoje. Kaip ir Laris, visi jie vilkėjo sportinius šortus ir marškinėlius priekyje su užrašu SERGĖTOJAI . Jie atvirai spoksojo į artėjantį Todą. Keista, bet jų bendras tyrinėjimas atrodė mažiau intymus nei Lario.

— Kas jis toks? — pasidomėjo vyriškis, kurio plati krūtinė prilygo statinei. Jo nosis atrodė taip, tarytum būtų kelis kartus lūžusi, o plaukai buvo nukirpti trumpai it kokio rikiuotės seržanto. Laris viena ranka per pečius apkabino Todą.

— Jis puolėjas, apie kurį jums pasakojau.

Todas labai nustebo, kad apie jį kažkas kažką pasakojo. Jis vangiai atsiminė Lariui pasakojęs kelias mėgstamiausias futbolo rungtynių istorijas, bet aiškiai pasakė, kad paskutinįkart žaidė prieš dešimt metų. Dabartiniame gyvenimo tarpsnyje jis buvo toks pats septintokas, koks ir puolėjas.

— Sakei, kad jis persikraustė, — prabilo maždaug metro septyniasdešimties centimetrų ūgio, tačiau Maiko Taisono sudėjimą turintis plikagalvis juodaodis vyras. Savo marškinėlius jis nusikirpo taip, kad jų apačia būtų gerokai aukščiau liemens, ir visi regėtų fitneso žurnalų viršeliui tinkančius pilvo raumenis.

— Netyčia jį sutikau, — paaiškino Laris. — Prie bibliotekos.

— Tikiuosi, kad jis toks geras, kaip tu tvirtini, — pasakė liesas vyras su ortopediniu įtvaru ant vieno kelio.

— Žaidė koledže, — pasakė Laris. — Juk negali jis būti labai prastas žaidėjas.

Kažkodėl Todas nemanė, kad dabar laikas aiškinti, jog jis nebuvo pagrindinis žaidėjas, o kad koledžas, kuriame žaidė, labai mažas. Vilkėdamas šortus ir marškinius, jis jautėsi kaip civilis.

— Atrodo, kažkas pamiršo man kai ką paaiškinti, — pasakė Todas. — Kas jūs tokie?

— Mes esam Sergėtojai , — paaiškino Seržantas.

— Mes esam policininkai, — pridūrė juodaodis.

— Mes žaidžiame trijų apygardų Vidurnakčio kontaktinio futbolo lygoje , — pridėjo Laris. — Dauguma miestų turi tokias komandas.

— Mūsų puolėją žmona privertė palikti komandą, — paaiškino vyras su kelio įtvaru. — Matai, jis patyrė per daug smegenų sukrėtimų.

Kiti Sergėtojai piktai įsispoksojo į prakalbusįjį. Atrodė, kad jis išdavė paslaptį.