Том Перротта - Maži vaikai

— Pavyzdžiui? — atkirto Laris. — Gal dirbti liftininku prekybos centre?

— Galėtum grįžti į mokyklą.

— Šneki kaip mano žmona, — atrodė, kad Laris bandė tvardytis. — Aš mylėjau savo darbą. Nenoriu dirbti nieko kita.

Todas nuosekliai paaiškino, kaip pasiekti jo namus, bet, atrodo, Laris kažką ne taip nugirdo. Iš Maloniosios gatvės jis išsuko mylia per anksti. Dabar jie važiavo prie Reiburno mokyklos susikertančių vingiuotų gatvių tinklu.

— Ne ten įvažiavai, — pasakė jam Todas. — Aš gyvenu toliau. Prie parko.

Laris jį ignoravo. Jie lėtai slinko tylaus rajono gatve, kurioje spietėsi kolonijinio stiliaus dviaukščiai. Tikras šeimų rojus. Koks panašus šis rajonas į Todo gimtąjį... Kiemuose palikti triratukai, ritulio tinklai, pakabinti įvažiavimuose į kiemą, virš laukujų durų išdidžiai besisupantys futbolo kamuoliai.

— Įsivaizduoji, jie leido čia gyventi tam niekšui?

— O, rupūže, — pasakė Todas. — Čia juk Mėlynių gatvė.

Laris kandžiai sukikeno.

— Gal reiktų iškrypėliui duoti ir dieninį vaikų priežiūros centrą?

Laris sustojo priešais mažą baltą namą, pažymėtą keturiasdešimt ketvirtu numeriu. Senovinis lauko šviestuvas apšvietė gerai prižiūrimą pievelę. Gėlių lysvės po išraižytomis langinėmis suteikė prieštvaniniam pastatui nepakartojamą vaizdą. Tarytum žvelgtum į seną pageltusią nuotrauką. Laris, nutraukdamas nakties tylą, triskart paspaudė automobilio signalą. Atrodė, kad jis kvietė iškrypėlį išeiti iš namų, tikėdamasis, jog Makgorvis išeis ir įsės į jų mašiną.

— Kodėl taip padarei? — paklausė Todas.

— Tiesiog leidžiu jam žinoti, kad aš čia.

Laris atsigrįžo į galinę sėdynę, pasiėmė žiūronus ir nutaikė juos į langą išraižytomis langinėmis. Todui atrodė, jog bičiulis truputį perlenkia lazdą. Pro langą aiškiai matėsi dvi melsvos televizoriaus šviesos apšviestos galvos.

— Noriu, kad atmata žinotų, jog aš jį stebiu.

Laikas automobilio prietaisų skydelio laikrodyje bėgo... Penkios, dešimt, penkiolika minučių. Todas norėjo važiuoti namo. Ketė tikriausiai jaudinosi, jį atkakliai kvietė gamta. Tačiau atrodė, kad Laris visai nenusiteikęs baigti stebėjimą.

— Neįtikėtina, — sumurmėjo. — Jis tiesiog sėdi ir žiūri Leno šou, kaip visi normalūs žmonės.

Todas galėjo išreikšti savo nuomonę, bet jį sulaikė vienas dalykas. Keleivio elgesio kodeksas. Jis jautė, kad tą akimirką, kai įlipo į automobilį, atidavė vakaro vadeles vairuotojui į rankas. Kad ir ką jis bedarytų, statymus siūlė vairuotojas.

— Pameni tą skautę, kuriai jis parodė savo „daiktą”? — paklausė Laris. — Ji buvo mano draugo duktė. Vis dar neatsigavo.

— Jis apsinuogino skautei matant?

— Miela mergaitė. Tiesiog pardavinėjo sausainius, — Laris nuleido žiūronus žemyn. — Džoana mano, kad tas iškrypėlis mane apsėdo. Ji įsitikinusi, kad jei turėčiau darbą, tai pro šią vietą penkis ar šešiskart per dieną nevažinėčiau.

Laris numetė žiūronus ant galinės sėdynės ir paėmė saują ant Todo kelių gulinčių plakatų.

— Bet aš savotiškai jaučiu, lyg tai būtų mano darbas, — pasakė jis. — Durų kišenėje yra ritinys lipnios juostos. Gali paduoti?

Kai Todas įžengė į miegamąjį, Ketė vis dar nemiegojo. Ji slėpėsi už storos biografinės Eizenhauerio knygos. Aronas miegojo šalia motinos.

— Kur buvai? — paklausė ji vaidindama, kad jai visai neįdomu.

Akimirką Todas svarstė, ar pasakyti tiesą, jog vietoj to, kad ruoštųsi egzaminui, jis vakarą praleido su būriu policininkų, žaisdamas futbolą, bet staiga rado tinkamesnį atsakymą.

— Tapau Susirūpinusių tėvų komiteto narys, — pasakė jis. — Mes platinam perspėjimus apie tą išsigimėlį Mėlynių gatvėj.

Tiksliau sakant, jis visai nemelavo. Na, bent jau antroji dalis buvo visiška tiesa. Jie dalino perspėjimus. Laris tuziną jų priklijavo ant iškrypėlio namo lauko durų. Todas skrajutes mėtė iš važiuojančios mašinos ir gerokai prišiukšlino gatvę. Iš tiesų jam netgi buvo gana linksma. Vėjas traukė popierius iš rankos. Todas stebėjo, kaip lapai sklendžia ir neria žemėn.

Ketė padėjo knygą ir ėmė dėmesingai stebėti Todą. Tokį dėmesingumą jis patirdavo labai retai. Vyriškis maloniai nustebo, kai pamatė, kad ji vilki juodus, beveik permatomus naktinukus. Gerai įsižiūrėjęs net galėjo pamatyti žmonos spenelių šešėlius. Deja, malonumas greitai sumenko, pagalvojus (visai ne pirmą kartą), kad Ketė seksualius drabužius dažniausiai dėvėdavo tuomet, kai likdavo namuose viena su Aro nu. Kai Todas būdavo šalia, jai itin patiko labai plačios keistos spalvos kelnės ir kelius siekiantys marškinėliai.

— Prisimeni Larį Muną? — tęsė jis. — Tą atsistatydinusį policininką iš vandens parko?

— Tą, kur dvynukus augina?

— Taip. Tai jo sumanymas.

— Maniau, tu jo nemėgsti.

— Galiu taikstytis su juo arba visai nieko nedaryti. Tačiau šitas komitetas man atrodo labai naudingas. Man baisu net pagalvoti, kad toks iškrypėlis gyvena mūsų mieste.

Ketė žvilgtelėjo į Aroną, kuris vilkėjo pižamą su morkomis ir triušiukais.

— Žinau, — švelnai liesdama sūnaus kaktą, atsakė ji. — Man bjauru vien apie tai pagalvojus.

Todas labai energingai prausėsi po dušu. Energija atsirado todėl, kad jis tikėjo turįs neblogą progą pasimylėti su žmona. Visos žvaigždės buvo gerai išsidėsčiusios: Ketė nemiegojo ir dėvėjo juodus apatinius, Aronas giliai miegojo. Kas gi, išskyrus lengvą šonkaulių skausmą, galėtų juos sustabdyti?

Štai ko mums reikia , — galvojo jis, dvigubai greičiau nei paprastai valydamasis dantis. — Kažko, kas atitrauktų mano mintis nuo to bučinio.

Todas skausmingai suprato, kad jie su žmona nesimylėjo jau tris savaites. Pirmiausia ji susirgo mėnesinėmis, vėliau pervargdavo darbe. Vienas iš jų dažniausiai būdavo per daug pavargęs vakare, o rytais Aronas visuomet slampinėdavo aplink. Jis buvo pasiruošęs nutraukti bet kokią jo nedominančią fizinio kontakto apraišką. Prieš maždaug šešis mėnesius jiems kažkaip pavyko pasodinti Aroną prie televizoriaus, kol jie dalijosi brangiu, gal truputį skubotu, pusvalandžiu antrame aukšte. Todas dar atsiminė, kaip gerai jis po to jautėsi. Vaikščiojo po namus kaip karalius, apsivilkęs chalatą. Siurbčiojo kavą ir reikšmingai susižvalgydavo su žmona. Deja, tai tebuvo vienkartinis dalykas. Nuo to karto vos tik jis (tai darydavo tik Todas) pasiūlydavo Aronui eiti pažiūrėti televizorių, kol mamytė ir tėvelis pailsės, jų mažasis prižiūrėtojas kaipmat užuosdavo klastą ir reikalaudavo vieno iš jų draugijos ant sofos prieš televizorių.

Nusprendęs, kad subtilumui dabar ne laikas, Todas, apsijuosęs vien tik rankšluosčiu, su aiškiai matomais vyriškais ketinimais, išėjo iš vonios. Vienintelis dalykas, kurį jis turėjo padaryti, tai buvo nepažadinant perkelti sūnų į nuosavą lovą. Kai tik Todas nuklojo antklodę ir ruošėsi iškelti sūnų iš lovos, žmonai išsprūdo vos girdimas prieštaravimas.

— Prašau, nereikia...

Todas atsitiesė, jo viltys beveik išnyko.

— Na, jau, Kete, kiekgi mes turim apie tai ginčytis? Jam jau treji metai. Vaikas turi pradėti miegoti vienas.

— Žinau, — suburbėjo žmona. Jos balsas buvo melancholiškas, atrodė, lyg ji žinotų, kad stoja į kovą, kurią kažkada turės pralaimėti. — Tiesiog jis guli taip patogiai.

— Savo lovoj jam bus lygiai taip pat patogu.

— Man patinka, kai jis šalia, — ji meilės kupinu žvilgsniu žvelgė į sūnų ir purtė galvą lyg žinodama, kad Todas teisus, bet neįstengdama kovoti su savo jausmais. — Nejaugi tu nemyli jo mažo šilto kūnelio?