Том Перротта - Maži vaikai

Roniui reikėjo merginos, ir Mei nusprendė ją surasti. Jei sūnaus gyvenime būtų maloni moteris, galbūt jis neeikvotų tiek laiko, iš savo miegamojo pro žiūronus stebėdamas rajono vaikus. Jis tą visada neigė, bet motina žinojo, ką sūnus veikia. Jei jis kada nors vestų (Kodėl gi ne? Juk veda patys įvairiausi žmonės! Liliputai, puspročiai, žmonės be rankų ar kojų...), ji galėtų ramiai mirti žinodama, kad nereikia stebėti sūnaus ir saugoti jį nuo bėdos. Kartais Mei jautėsi tokia pavargusi... Ji tenorėjo akimirkos poilsio, tenorėjo pakelti kojas viršun ir pailsėti. Argi nenusipelnė bent to? Po viso ilgo, rūpesčių kupino gyvenimo? Prieš užmigdama, ji dažnai galvodavo apie kapines. Jos atrodė maloni vieta. Visur auga žolė ir gražūs medžiai, o ir kaimynai nelaikytų jos raupsuotąja. Ji atvertė užrašų knygelę ir pradėjo rašyti.

— Tavo šypsena labai maloni, — pasakė ji. — Pradėkime nuo to, gerai?

Kaip paprastai, Berta, nešina pirkinių krepšiu, atėjo kaip tik pietų metu.

— Štai vaisių sultys, — garsiai pasakė ji, tuo pat metu gudriai mirktelėdama. — Atnešiau vaisių sulčių, kaip ir liepėte, ponia Makgorvi.

Dėl kažkokių priežasčių Berta vyną atkakliai vadino „vaisių sultimis”. Iš pradžių Mei manė, kad Berta taip daranti dėl kaimynų (nors tai buvo ne jų reikalas), bet, pasirodo, kad tai tik vienas iš Bertos juokelių, kurių turėjo visą podėlį. Dauguma jų buvo varginantys ir beveik nejuokingi, bet Mei juos priėmė kaip kainą, kurią tenka mokėti už Bertos draugiją. Dievas mato, Mei teko iškęsti ir baisesnių dalykų.

— Kur Princas? — paklausė Berta, žvilgtelėdama į svetainę. — Vėl laksto su triratuku?

Beveik iškart, kai Ronis grįžo namo, Berta dėl polinkio į dykinėjimą pradėjo jį vadinti Princu. Mei aiškinimai, kad Ronis darbo neturi ne dėl savo kaltės, Bertos nesustabdė. Ji tik juokdavosi iš tokių pateisinimų. Jos nuomone, Ronis gyveno pavydėtinai gerai. Suaugęs vyras be jokių pareigų, gyvenantis iš motinos pajamų, visą dieną valgantis traškučius ir žiūrintis kabelinę televiziją bei besielgiantis kaip karališkosios šeimos narys.

— Jis sportuoja, — pasakė Mei, nors abi moterys puikiai suprato, kad Ronis nekentė Bertos, taigi savo pasivažinėjimus derino su jos vizitais.

— Kažkas labai gardžiai kvepia, — Berta uostinėjo orą. — Ką nors kepi ant grotelių?

— Ne, — užginčijo Mei. — Valgysim tuno sumuštinius.

— Ir gersim vaisių sultis, — pasakė Berta. — Nepamiršk vaisių sulčių.

Kol nedraugavo su Berta, Mei dienos metu alkoholio nevartojo. Tiesą sakant, ji išvis gėrė labai retai. Tačiau pietų metu Mei nusprendė mėgautis vynu. Iš dalies ji palaikė draugiją Bertai, kuri nemėgo gerti viena, bet pagaliau priprato prie alkoholio sukelto lengvo apsvaigimo, net jei po piety ji kartais skųsdavosi galvos skausmu ar nuovargiu. Mei nuomone, tai tebuvo maža, bet pelnyta privilegija.

Pirmąkart Bertą Mei sutiko prieš ketverius metus apygardos kalėjime, kuriame abiejų sūnūs laukė teismo. Lankymų kambaryje buvo sunku vienai kitos nepastebėti. Dvi senos baltaodės moterys jaunesnių ir tamsesnių moterų jūroje. Kai tik jų akys susitikdavo, Mei droviai bei užjaučiamai nusišypsodavo, bet vengė prisistatyti. Ronio byla sulaukė gana nemažo visuomenės dėmesio. Sausainius pardavinėjančios skautės byla virto gardžiu kąsneliu žurnalistams. Mei jautė santykių su kitais žmonėmis atšalimą. Draugai liovėsi skambinę, kaimynai sveikindamiesi nemojavo. Jos pačios duktė prišnekėjo siaubingų, tačiau tikriausiai teisingų dalykų apie Ronį. Žinoma, Mei manė, kad tokių dalykų nevalia pasakoti už šeimos rato ribų. Tėvas Ortega netgi pasiūlė jai nebesilankyti bingo vakarėliuose. Žinoma, kol viskas nurims. Mei neskubėjo susipažinti su naujais žmonėmis ar atsidurti situacijoje, kurioje turėtų aiškinti, kas ji tokia ir ką veikianti apygardos kalėjime.

Pirmoji ledus pralaužė Berta. Vieną vėjuotą pavasario dieną ji pasekė Mei iš stovėjimo aikštelės ir pradėjo plepėti kaip su sena drauge. Pritardama moters žodžiams Mei mielai būtų ištarusi: amen . Berta pasakojo apie siaubą, kurį motina jaučia, kai jos vaikas sėdi užrakintas. Juk jis vis dar tebėra mažas berniukas. Moteris kalbėjo, kaip sunku kitiems žmonėms suprasti, kad galima mylėti savo sūnų po to, ką jis padarė, kaip sunku kitiems žmonėms suprasti ryšį tarp motinos ir vaiko. Tuomet ji pradėjo dejuoti apie sunkią sekmadieninę kelionę iš Belingtono į teismo rūmus, kai autobusai važinėja taip retai. Net nespėjusi visko apgalvoti, Mei pasisakė taip pat gyvenanti Belingtone ir pasisiūlė parvežti Bertą namo.

Kelias kitas savaites Mei vežiojo naująją draugę ir į kalėjimą, ir namo, kol Bertos sūnų Aleną nuteisė šešiems mėnesiams už suvirinimo aparato vagystę ir bandymą jį parduoti tikrojo savininko pusbroliui. Tai nebuvo jo pirmas nusižengimas. Tuo laiku Berta per pietus jau ėmė lankytis Mei namuose. Iš pradžių tik draugės pakviesta, vėliau impulsyviai ir galiausiai — beveik kiekvieną dieną. Mokslo metų metu Berta dirbo pėsčiųjų perėjoje prie Reiburno mokyklos. Suprantama, ji turėjo porą laisvų valandų tarp pietų pertraukos ir pamokų pabaigos. Kodėl gi nepraleidus jų su Mei?

Tiesą pasakius, Mei vertino Bertos draugiją. Ne dėl to, kad labai mėgo naująją draugę (Bertą buvo labai sunku mėgti), bet todėl, kad žmogui reikėjo draugijos. Jei neturėdavo su kuo kiekvieną dieną pasikalbėti, pajusdavo kažkokią keistą tuštumą. Na ir kas, kad Berta plaukus dažėsi vario spalva ir per daug gėrė (Mei visiškai nepritarė gėrimui pamokų metu) ar piktai juokavo ir retai rasdavo ką gera pasakyti apie bet kurį žmogų? Niekas kitas, išskyrus dukrą, su Mei šiomis dienomis nebendravo. Tiesa, jos duktė Kerol užsukdavo kartą per mėnesį. Tačiau ji nuolat skundėsi Roniu ir bandė Mei įtikinti, koks jis atgrasus. Diana Taringer iš kito gatvės galo, kurią Mei kadaise laikė gera drauge, apsimetė jos nė nepastebinti, net kai jų vežimėliai beveik susidūrė prekybos centre. Taigi Mei teko pasirinkti. Ir ne tarp Bertos ir šeimos, ne tarp Bertos ir kokio nors mielesnio žmogaus, bet tarp Bertos ir nieko. Pasirinkti buvo visai nesunku.

— Jis žino, kur paslėptas lavonas, — atkakliai tvirtino Berta. — Jį išduoda tos suktos mirksinčios akutės.

Mei nemėgo galvoti apie Garį Konditą [* Kongresmenas Garis Konditas (Gary Adrian Condit) - amerikiečių golitikas, demokratas, 2001 m. įsivėlęs į skandalą dėl 23-ejų metų Candros Levi (Chandra Levy) dingimo. Maždaug po metų nužudytos merginos palaikai buvo aptikti. G. Kondito kaltė iki šiol neįrodyta, o byla tebėra nebaigta. Iš politinės arenos kongresmenas pasitraukė po pralaimėjimo rinkimuose 2003 m], todėl šnekėti apie jį buvo dar nemaloniau. Dingusi mergina, gedintys tėvai, nenubaustas žudikas — tai buvo per daug siaubinga. Kita vertus, Berta negalėjo sustoti kalbėjusi ta tema...

— Net jei ant kaktos būtų užrašas kaltas, tai nieko nebūtų pakeitę. O dar jo miela laiba žmonelė, kuri visaip palaikė tą padugnę.

Ką dar ji galėjo daryti? — norėjo paklausti Mei. — Ką dar vargšelė galėjo daryti, jei jį mylėjo?

— Turiu naujienų kongresmenui Pajacui, — nusukdama antro vyno butelio kamštelį pasakė Berta. Per įprastus pietus ji galėjo išgerti tris ar keturis butelius. — Jo šūdas smirdi, kaip ir visų kitų.

— Prašau, — pasakė Mei. — Nesikeik.

— Tikiuosi, moteriai leis aplankyti jį kalėjime. Esu tikra, kad dėvėdamas kalėjimo kombinezoną jis atrodys nuostabiai. — Vien nuo tos minties Bertą suėmė juokas. — O kas išpaišė įvažiavimą į jūsų garažą?