Том Перротта - Maži vaikai

— Tikriausiai ji kažkaip įgavo antrą kvėpavimą, — pastebėjo Sara.

— Džiaugiuosi tai girdėdama, — pasakė Džina. — Nes jei būtų pavargusi, tai aš negalėčiau įteikti dovanos.

Liusė iškart dėmesingai sukluso.

— Kokios dovanos? — pasidomėjo mergaitė.

Džina apsimetė, kad kažką išgirdo, ir sukluso.

— Gali būti, kad klystu, bet galėčiau prisiekti, jog girdėjau šuns lojimą. Sara, nejaugi nusipirkot šunį?

Liusė klausiamai pažvelgė į savo motiną. Juk namie galėjo būti šuo, apie kurį ji nieko nežinojo, tiesa?

— Bent jau aš tikrai nepastebėjau jokio šuns, — pasakė Sara.

— Galbūt tas garsas sklinda iš čia, — Džina apsuko savo ypač didelį ant liemens kabantį krepšį taip, kad pagrindinis skyrius būtų tiesiai prieš Liusės akis. Krepšys — įmantrus daiktas. Jame buvo keli skyriai, du vandens butelių ir žibintuvėlio laikikliai. Jei kas nors paklaustų Saros nuomonės, ji pasakytų nesuprantanti, koks velnias Džiną privertė ant užpakalio nešioti tokį didelį ir atsikišusį daiktą.

— O Dieve, — Džina lėtai atitraukė užtrauktuką. Plačiai užsimojusi ji įkišo ranką krepšin ir ištraukė mielą mažą haskį su ant vienos ausies kabančia širdies formos etikete. — Žiūrėk, ką radau.

— Pupinukas! [* Pupinukas (angl. Beanie) - populiari pliušinių žaislų linija; iš esmės tai yra maža kokio nors gyvūnėlio formos pliušinė pagalvėlė, pripildyta polistirolo rutuliukų]— sušuko Liusė, norėdama apie savo dovaną pranešti visam rajonui.

— Jo vardas Nanukas, — pasakė Džina. Liusė linksmai suverkšleno, kai buvusi mokytoja padavė mergaitei pliušinį šuniuką.

— Tikrai nereikėjo... — pastebėjo Sara.

— Nupirkau vieną Taileriui, — paaiškino Džina. Taileris buvo jos keturmetis Sietle gyvenantis vaikaitis. Ji berniuką pamatydavo tik dukart per metus, bet pasakodavo apie jį kiekvieną dieną, o balandžio mėnesį pradėdavo pirkti kalėdines dovanas. — Žinau, kad Liusė juos taip pat renka.

— Pasielgei tikrai apdairiai, — Sara pasisuko į dukrą. — Pasakyk Džinai ačiū.

— Ačiū, Džina, — švepluodama minkščiausiu, saldžiausiu balsu pasakė Liusė. Jos veide buvo palaiminga dėkingumo išraiška, kuri privertė Sarą krūptelėti. Galima pagalvoti, jog tai pirma Liusės gauta dovana... Siaubas!

Ką jis ten taip ilgai veikia? — svarstė Sara, kai pusė aštuonių atėjo ir praėjo. Moteriai nerūpėjo, kad jos vyras taip užsiėmęs. Sarą nervino paprasčiausia neteisybė. Ričardo kiaurą dieną nebūdavo namuose — jis elgėsi kaip suaugęs, bendravo su žmonėmis, gerame restorane pietavo su klientais. Nejaugi dabar negalėtų išjungti to prakeikto kompiuterio ir išeiti pasivaikščioti? Juk šis pasivaikščiojimas buvo vienintelis dalykas, kurio Sara laukė. Nejau taip sunku praleisti vieną valandą su savo trejų metų dukrele? O gal ji per daug reikalauja?

Bent Džina dėl to nesirūpino. Visą pusvalandį ji kartu su Liuse klūpėjo ant kilimo ir padėjo mergaitei supažindinti Nanuką su kitais dvidešimt septyniais pupinukais. (Kokiu būdu Liusė jų tiek daug surinko?) Dabar abidvi pliušinius gyvūnėlius rūšiavo pagal „amžių”, nurodytą ant etikečių su vardais. Keista, bet Džina nuoširdžiai mėgo Liusę. Tai Sarą nustebindavo kiekvieną kartą, kai tik pamatydavo jas kartu. Žinoma, Liusei viskas buvo gerai. Tiesiog Sara nebuvo įpratusi apie dukrelę galvoti kaip apie itin mielą mergaitę.

Liusė čia niekuo dėta. Sara per daug laiko praleisdavo su dukrele. Savaime suprantama, jos viena kitai labai įkyrėdavo. Pavyzdžiui, šiandien, nuo šešių valandų trylikos minučių ryto, jos buvo sulipusios lyg Siamo dvynės. Triskart valgyta, dukart užkandžiauta, penkiskart pakeistos sauskelnės; kelionė į prekybos centrą (susierzinimo priepuolis prie kasų), truputis nevaisingo laiko ant puoduko, vizitas į karuselių parką (kurio Sara nekentė, bet neturėjo kito pasirinkimo, nes Marija Ana paskelbė ją persona non gratta Reiburno mokykloje), tuzinas Berensteinų meškučių” [* Berensteinų meškučiai (The Berenstein Bears) -vaikiškų knygelių serijos personažai, antropomorfinių lokių šeimyna, kurią sukūrė Sta- nas ir Janas Berensteinai]knygelių, pilnų dusinančių banalybių ir bjaurių iliustracijų (Liusė jas dievino ir nesutikdavo skaityti jokių kitų knygelių), šiek tiek piešimo pirštais, maudynės, jokio popiečio miego, vėlyvos popietės staigmena (Liusė į unitazą įmetė dėžutę kreidelių, o Sara turėjo jas išžvejoti). Tokia buvo mamytės dienos santrauka.

Ką, po velnių, jis ten taip ilgai veikia?

Pusvalandis vaikų TV laidos Mėlynius spėja buvo vienintelis laikas, kurį Sara galėjo skirti sau. Galbūt paskaityti laikraštį, gal paskambinti senai draugei, atlikti kelis jogos pratimus. Deja, dabar ji sėdėjo ant sofos šalia Liusės ir fantazavo apie berniukišką laidos vedėją Stivą. Jis atrodė tas vaikinas, su kuriuo Sara galėtų visai neblogai sutarti. Jis Sarai priminė ją pačią.

Protingas, tačiau truputį pasyvus žmogus, kuris kažkaip atsidūrė vaikų pasaulyje. Stivas perdaug aiškiai tarė žodžius, o ne itin nuoširdžiai girdamas laidos žiūrovus (Oho! Tu labai protingas!), vaipėsi kaip įmanydamas. Neseniai žaidimų aikštelėje pradėjo sklisti gandas, kad Stivas turi problemų su narkotikais. Tiesą sakant, kas galėtų jį dėl to kaltinti? O, Stivai, pabėk su manim! Galėtume kelias dienas, rūkydami kreką, slėptis pigiuose nakvynės namuose.

Koks graudus vaizdelis! Ji fantazavo apie savaitgalį su vyru, kuris dėvi regbio marškinėlius ir bendrauja su mėlynu animaciniu šunimi. Antra vertus, tai buvo geriau nei nepaliaujamai galvoti apie Todo bučinį. Gražuolis koledžo berniukas. Ir ką ji sau galvojo? Džina atitraukė akis nuo pliušinių gyvūnėlių, kuriuos dabar juodvi su Liuse rūšiavo pagal spalvą.

— Klausyk, popiet mačiau UPS siuntų gabenimo sunkvežimį, — pareiškė ji. — Jau gavai maudymosi kostiumėlius?

— Pagaliau, — atsakė Sara.

— Na? — Džina atrodė pernelyg susidomėjusi. — Koks įvertinimas?

— Dar nespėjau pasimatuoti.

— Tai matuokis dabar. Noriu pažiūrėti, kaip jie atrodo.

— Nemanau, kad derėtų... — bandė atsisakyti Sara.

— Nagi, — susiraukė ir ant šlaunų pasidėjo rankas Džina. — Jau seniai įstojau į surauktų sijonų klubą. Noriu pamatyti, kaip atrodo tikras maudymosi kostiumėlis.

Sara puikiai suprato, kad išsisukti nepavyks. Taigi, ji pasiėmė dar neišpakuotą dėžę į vonią ir pradėjo nusirenginėti. Gailėjosi išvis užsiminusi apie kostiumėlius. Paprasčiausiai negalėjo susilaikyti. Tuo metu, beveik prieš dvi savaites, jos galva buvo pilna minčių apie Todą, ir pokalbis apie maudymosi kostiumėlius buvo tinkamiausia tema. Juk ji neketino aiškinti savo staigaus susidomėjimo viešu baseinu.

Vienintelis ją sulaikantis dalykas buvo penkerių metų senumo Speedo maudymosi kostiumėlis. Visus tuos metus iki bučinio ji manė, kad kostiumėlis yra pakankamai išvaizdus. Tačiau po bučinio, vos ji kostiumėlį pasimatavo, vaizdas, kurį pamatė veidrodyje, atvėrė akis ir moteris suprato, koks bjaurus senasis apdaras. Po tokios žavios akimirkos žaidimų aikštelėje ji įžeistų Todą pasirodžiusi vilkėdama seną mėlyną, vienos dalies maudymosi kostiumėlį, su iš po jo kyšančiais gaktos plaukais (žinoma, plaukai buvo atskiras rūpestis, bet tai nieko nekeitė). Ji svarstė, ar į baseiną eiti vilkint gatvės drabužius, ar kokią nors suknelę. Dar viena išeitis buvo paslėpti maudymosi kostiumėlį po dideliais marškinėliais. Deja, jos fantazijoje tokiems vaizdiniams vietos neatsirado. Norint jaustis vertai scenarijaus, kurį susikūrė, reikėjo gražaus maudymosi kostiumo.