Том Перротта - Maži vaikai

— Kodėl aš tau nepatinku?

— Tu man patinki, — prieštaravo jis.

— Nemeluok, — pasakė ji jam. — Tu manai, kad aš visai nieko. Tu pats nežinai, ar aš tau patinku. Skirtingai nei Betė.

— Man nepatinka Betė, — piktai atrėžė jis. Su atgal sulaižytais plaukais Artūras atrodė dar panašesnis į žebenkštį nei paprastai ir bent spuogai tamsoje buvo ne tokie pastebimi. — Ji tokia bukagalvė.

— Su ja šnekėjai visą vakarą. Man netarei nė žodžio.

— Net nežinojau, kad atėjai.

— Matai? — nustebo ji. — Jei aš tau patinku, būtum mane pamatęs. Aš tave visą vakarą stebėjau. Net nešokau. Visiškai nieko neveikiau. Laukiau, kol atkreipsi į mane dėmesį.

Artūras atrodė nustebintas ir sujaudintas šios išsakytos minties.

— Atsiprašau, — pasakė ir savo nuostabai ją apkabino Vasaros gatvės viduryje (aplink nebuvo nė gyvos dvasios). Sara beveik apsiverkė.

— Leisk man išpirkti kaltę.

Vaikinas bučiavo ją ant šalto metalinio suoliuko iš organinio stiklo suręstoje pavėsinėje greta traukinių stoties, kuri nakčiai buvo uždaroma. Jų pirmojo bučinio intymumas — Sara jautė vakarienės metu Artūro suvalgytų brokolių skonį — vienas iš kelių nuoširdžiai šokiruojančių atsitikimų jos gyvenime.

Dieve . — galvojo ji. — Aš įsisiurbiau į Artūro Malounio liežuvį... Ir man tai patinka! — Tai buvo bjauru, bet tuo pačiu metu ir jaudino. Šių dviejų pojūčių samplaika buvo tokia galinga, kad kai jo šaltos rankos ne visai švelniai sugriebė merginos dešiniąją krūtį, Sara net nepagalvojo priešintis.

— Atsiprašau, — sumurmėjo ji.

— Dėl ko?

— Jos tokios mažos. Betės daug didesnės.

— Gal užsičiauptum ir nešnekėtum apie Betę?

Kai jis pavargo tyrinėti krūtis, pamėgino pakišti ranką po sijonu. Ji Artūrą sustabdė ne dėl to, kad to nenorėjo — pati nežinojo, ko nori, bet todėl, kad jai atrodė, jog viskas vyksta pernelyg greit. Greičiau, nei jie buvo pasiruošę.

— Atsiprašau, — sumurmėjo Sara.

— Nieko tokio, — atsiduso jis. — Geriau jau eisiu. Reikia pailsėti prieš testą.

— O Dieve, — atsiduso Sara. — Visai apie jį pamiršau.

— Svarbiausia mūsų gyvenime, — pasakė jis. — Kaip galėjai pamiršti?

— Tu dėl to kaltas, — burbtelėjo Sara.

Tai išgirdęs Artūras susirūpino. Matyt, vaikinui atrodė, kad jei dėl jo kaltės mergina pamiršo apie akademinių gabumų testą, tai jis mažiausiai vertas pagarbos. Nepaisant to, jis visą laiką laikė Sarą už rankos, palydėjo namo ir pievelės pakrašty, linkėdamas labos nakties, pabučiavo.

Tą naktį mergina negalėjo užmigti, ryte negalėjo pažvelgti į pusryčius. Sėdėdama tėvo mašinoje, ji jautėsi silpna ir paklaikusi. Tėvas, dalindamas seniai žinomus patarimus, situacijos irgi nepagerino. Jis patarė pirmiausia atsakyti į lengvesnius klausimus, atmesti aiškiai neteisingus atsakymus, niekada nepalikti neatsakytų klausimų. Tuo metu ji stengėsi neiškišti pro važiuojančio automobilio langą galvos ir nesurikti naujojo vaikino vardo visam miestui.

Tuzinas jos bendraklasių buvo išsirikiavę prie pagrindinio vidurinės mokyklos įėjimo, be jokių pastangų ji pastebėjo Artūrą, nes ryšys tarp jų buvo stiprus. Jis stovėjo bemaž eilės pradžioje ir rimtai šnekėjosi su geriausiu draugu Metu.

Jis šneka apie mane, — išdidžiai pagalvojo Sara. Ji drąsiai, kaip tik mergina gali, žengė prie vaikinų.

— Niūri, — pasakė Metas.

— Liūdna, — pritarė Artūras. — Melancholiška.

Kaip tik tuo momentu Sara patapšnojo jam per petį.

— Aš tokia laiminga, — paskelbė ji. — Negaliu liautis šypsotis.

Artūras kelias sekundes į ją spoksojo, lyg stengdamasis atsiminti jos vardą. Tą rytą jis skutosi, todėl ant jo odos buvo matyti įpjovimo žymių.

— Gal galim pasišnekėti vėliau? — paklausė jis. — Dabar aš kaip ir užsiėmęs.

Jis atsuko jai nugarą — Artūras vilkėjo tą patį džinsinį švarką, — kaip ir aną naktį, — ir Sara aiškiai pajuto, kad vaikino nebeturi.

Durys atsidarė, ir mergina kaip avis paskui visus įėjo vidun. Vienintelis dalykas, apie kurį ji galėjo galvoti, antro numerio pieštuku pildydama testo lapus, buvo galimos atstūmimo priežastys.

Ar aš nepakankamai graži? Aš blogai bučiuojuosi? Gal reikėjo leisti jį po sijonu? Gal dėl visų tų priežasčių išsyk?

Kad ir kaip keista būtų, viskas išsisprendė. Testą ji išlaikė gerai, daug geriau nei tikėjosi. Betė sudaužė Artūrui širdį, taigi vaikinas šliauždamas grįžo pas Sarą, kuri susitikinėjo su juo visą vasarą, o tada patyrė kerštingą išsiskyrimo malonumą.

Štai kas ją glumino. Artūras Malounis nebuvo svarbi jos gyvenimo figūra. Geriausiu atveju, jis buvo lyg mažas įrašas meilės istorijos paraštėje, paauglys — ne pernelyg išvaizdus, kuris vieną dieną ją pabučiavo, o kitą — jau gailėjosi taip pasielgęs. Apie jį negalvojo nuo tos dienos, kai baigė mokyklą. Taigi, svarstė ji tomis keistomis dienomis, kai laukė, kol atveš maudymosi kostiumėlius, kodėl neišeina galvoti apie nieką kitą, išskyrus jį?

Gėlėtas bikinis su juostelėmis buvo kvaila mintis. Tai aišku net asilui! Bikinis it žnyplėmis suspaudė jos krūtinę ir neturėjo reklamuojamų „biustą didinančių” savybių. Vilkėdama gėlėtus drabužius, Sara jautėsi nepatogiai. Tarsi visam pasauliui skalambytų: laba diena, aš vilkiu „gėles”.

Juoda liemenėlė su palaikančiomis vielelėmis atrodė kiek geresnė — ir ne tokia gėdinga — bet ji buvo vienu dydžiu per maža. Atramos negailestingai įsirėžė į šonkaulius ir turėjo į korsetą panašų poveikį. Jai buvo keista prisiminti Viktorijos laikų pagalvėles ir žieduotus sijonus, dėvint tokį, tų laikų moralės normų neatitinkantį, drabužį.

Trečioji liemenėlė jai patiko labiausiai. Ji buvo paprasta, bet kartu ir viliojanti. Atvėrė kuklų, bet vis tiek provokuojantį diafragmos vaizdą. Tik bėda, kad spalva visiškai netinka. Ją galima vadinti „paraudusiu saulėlydžiu”, bet, moters nuomone, ji buvo rausva. Sara nedėvėjo rausvų drabužių.

Dieve... — pagalvojo Sara. — Kas man yra? Aš nedėviu gėlėtų drabužių. Nedėviu ir rausvų... — Ji atpažino sekinantį vidinį balsą. Jis viskam prieštaraudavo. Visą gyvenimą tas balsas tūnojo galvoje, stabdė progresą, neleisdamas rizikuoti ir išsilaisvinti iš tramdančių rėmų.

Magistrantūros studijų metu Sara parašė darbą, kuriame Kamilę Paliją [* Kamilė Palija (Camille Anna Pagliuy g. 1947 m.) - garsi amerikiečių kultūros veikėja, profesorė, rašytoja ir dėstytoja, feministė ir visuomenės kritikė]vadino „netikra feministe”, nes ji aukštino seksualinę kelių ypatingų moterų galią vietoj to, kad sutelktų dėmesį ties bendra patriarchaline moterų priespauda. Ją ypač nervino Palijos beveik adoruojantis požiūris į dainininkę Madoną. Ko paprasta moteris: sekretorė, padavėja, namų šeimininkė, prostitutė galėjo išmokti iš turtingos, įžymios, gražios savimylos, kuri turi viską, ko tik užsigeidžia.

Tačiau neseniai Sara priėjo išvadą, kad moterys, ar bent ji, turi daug ko išmokti. Madona nesakė: oi ne, aš turbūt negalėčiau užsimaukšlinti šitų kaušelių ant krūtų. Oi ne, aš turbūt negalėčiau pozuoti kaip nuoga keliautoja autostopu. Ji visada sakė taip: kaubojiškos skrybėlės — žinomai Seksas su Jėzum — kodėl gi ne? Motinystė — taip pat visai nieko. Kai vienas vaidmuo pasendavo, ji tiesiog išsirinkdavo naują. Sara suprato, kad tai buvo išsilaisvinimo forma. Tik laikina, ne visiems tinkama, bet pakankamai tikra tiems, kam užtenka vaizduotės. Tiesa buvo ta, kad iš patriarchalinės visuomenės gniaužtų visos moterys ištrūks negreit, taigi iki tol — kiekviena už save — geriausias sprendimas.