Том Перротта - Maži vaikai

Kuo daugiau, skaitydamas laikraščių straipsnius, Todas sužinojo apie Makgorvį, tuo labiau suprato ir pritarė Lario pykčiui ir priešiškumui. Makgorvį buvo tris kartus suėmę už lytinių organų rodymą mažamečiams bei vieną kartą už seksualinį priekabiavimą (dėl nežinomų priežasčių šis kaltinimas teismo nepasiekė). Labiausiai gąsdinantis buvo kaltinimas, už kurį Ronaldo Makgorvio nesuėmė.

Holė Kolapinto, gyvenusi Žaliąjame Slėnyje, buvo devynerių metų mergytė, kuri 1995 metų pavasarį dingo, eidama iš mokyklos. Mergytės likimą galima buvo tik nuspėti. Niekas jos, įlipančios į mašiną ar su kuo nors kalbančios, nematė. Kūno taip ir nerado. Ji, kaip žurnalistai mėgo sakyti: „tiesiog išnyko”.

Mokyklos sargas Ronaldas Džeimsas Makgorvis, Holės motinos siūlymu, greit tapo pagrindiniu įtariamuoju. Ponia Kolapinto prasitarė, kad jos dukrelė keliskart skundėsi kaip „bjauriai” į ją žiūrėjo valytojas. Taip pat moteris pasakojo, kad Holei einant į tualetą, jis dažnai įsiverždavo į patalpą. Vyras teisinosi turįs išplauti grindis ar pakeisti tualetinį popierių. Ponia Kolapinto apie savo rūpesčius pranešė mokyklos vadovybei, kuri pareiškė valytojui griežtą papeikimą ir perspėjo vyrą ateityje būti atsargesniam.

Tyrėjai, kurie kvotė sargą, pasakė, kad jis mergaitės dingimo metu alibio neturėjo. Vyriškis gyveno vienas, o tą dieną darbe nepasirodė dėl ligos. Tvirtino visą dieną miegojęs namuose, tačiau neatsirado nė vieno asmens, galinčio paliudyti apie jo buvimo vietą iki kitos dienos ryto, kai jis kaip visuomet pasirodė Palaimintojo Atpirkėjo pradžios mokykloje.

Makgorvis atkakliai tvirtino esąs nekaltas. Jis bendradarbiavo su policija, vėliau net su FTB. Sutiko būti tardomas be advokato, netgi sutiko būti tikrinamas melo detektoriumi. Teisėsaugos sistema melo detektoriaus testą apibūdino kaip neaiškų bei dviprasmišką. Deja, nebuvo nieko, kas ką nors galėtų padaryti: techniškai šnekant, nesuradus kūno, nebuvo įvardytas nusikaltimas. Tai tebuvo eilinė dingusio žmogaus byla. Bėgant laikui, istorija visiems atsibodo ir buvo pamiršta.

Tačiau Žaliojo Slėnio gyventojai niekada neabejojo Makgorvio kalte, taigi stengėsi jo gyvenimą padaryti kiek įmanoma nemalonesnį. Apklausti asmenys apie šį epopėjos skirsnį tikslesnių detalių nepateikė.

— Niekas kažko baisaus jam neiškrėtė, — aiškino vyras. — Veikiau keletą mažų šunybių, kad primintų, jog Slėnyje yra nepageidaujamas.

— Žmonės jam skambindavo telefonu ir rėždavo, ką apie jį galvoja, — prisiminė moteris.

— Nemanau, kad kas nors jam atvirai grasino, — pasakė policijos viršininkas. — Bent jau aš apie tai nieko nežinau.

Praslinkus šešiems mėnesiams po Holės dingimo, Makgorvis paliko darbą pradinėje mokykloje ir kartu su motina gyventi persikraustė į Belingtoną. Po dvejų metų jį suėmė už incidentą su skaute ir nuteisė trejiems metams kalėti. Dabar jis grįžo.

Pastebėjęs šio įvykio sukeltą susidomėjimą, Belingtono meras sušaukė skubų miesto gyventojų susirinkimą. Problema buvo didesnė, nei manė Todas: visos į mokyklą vedančios gatvės buvo pilnos tėvų. Atrodė, kad rugsėjo pirmoji atėjo pora mėnesių anksčiau nei įprasta.

Laris aiškiai paprašė Todą vilkėti Sergėtojų marškinėlius, juk tą vakarą vis tiek vyks treniruotė, taigi jis nenustebo, pamatęs prie įėjimo stovinčius bei lygiai taip pat kaip ir jis apsirengusius komandos draugus. Tiesa, Todas nustebo, kai Laris liepė jiems vorele žygiuoti į salę. Ten jis Sergėtojus išrikiavo tiesiai prieš sceną. Jie atrodė kaip prezidentą saugantys slaptosios tarnybos agentai. Laris liepė jiems ant krūtinės sukryžiuoti rankas ir visai nesišypsoti. Net jei kas ir vykusiai pajuokautų.

Todas stovėjo toli dešinėje tarp Tonio Korenčio ir Deveino Rodžerso. Abu stovėjo plačiai išskėtę kojas, jų veido išraiškos kažkaip vaizdavo ramybę ir budrumą. Todas pabandė sekti jų pavyzdžiu, bet suprato, kad tai nėra lengva. Apsimetėlio savimonę kamavo įvairiausios mintys, jis jautėsi lyg vaikas, persirengęs tėvų drabužiais. Per kelias paskutines savaites Todo narystė Sergėtojų komandoje tapo tvirta ir tikra, tačiau jis jautėsi nenusipelnęs visiško komandos draugų pasitikėjimo. Vyras buvo nuėjęs į dvi treniruotes, ir abi buvo labai varginančios bei sunkios-daug derinių mokymosi, fizinio pasirengimo pratimų, grumtynių dėl kamuolio. Tačiau, kai treniruotės baigdavosi, niekas, išskyrus Larį, nepatapšnodavo jam per petį. Niekas, išskyrus Larį, jo nepakviesdavo bare išgerti alaus. Kiti komandos draugai geriausiu atveju mandagiai linktelėdavo ar nenoromis pamojuodavo ranka. Jie buvo policininkai, o jis — ne. Viskas paprasta.

Todas pasisuko link potencialaus sąjungininko Deveino.

— Kodėl mes čia? — sušnibždėjo jis.

Deveinas gūžtelėjo pečiais, lyg nežinotų. Atrodė, kad jam net nerūpi.

— Juk reikia kažkur būti, — atsakė jis.

Salė buvo sausakimša. Todas atpažino daug veidų, kuriuos matė per pastaruosius pusantrų metų su Aronu aplankytose žaidimų aikštelėse. Bendru tėvų požiūriu, jei tu nereiškei savo nuomonės apie seksualinius nusikaltėlius ir nereikalavai paaiškinimo, kokių priemonių imasi miesto valdžia, siekdama užkirsti tolimesnį vertingos nuosavybės naikinimą, tu nebuvai doras pilietis ir geras tėvas.

— Gal reikėtų prie miesto ribos pakabinti naują ženklą? — visai auditorijai entuziastingai pritariant, pasiūlė įpykęs vyras. — Sveiki atvykę į Belingtoną — iškrypėliams pakantų miestą!

Ant scenos stovintys valstybės tarnautojai: meras, policijos viršininkas bei mokyklos psichologas kantriai kartojo tuos pačius patarimus. Mes savo vaikus galime ganėtinai apsaugoti, žinodami kur ir su kuo jie leidžia laiką. Nesiųskite be palydovų mažų vaikų į parduotuvę, neleiskite neprižiūrėtiems vaikams eiti pas draugus, gyvenančius kitoje gatvės pusėje. Ramiai laikykitės šių atsargumo priemonių ir nekurkite panikos atmosferos. Vaikystė turėtų būti ne nerimo, bet nerūpestingumo laikas. Policijos viršininkas pranešė apie žaidimų aikštelių bei parkų priežiūros sustiprinimą bei atidų Makgorvio veiklos stebėjimą.

Po pusvalandžio tokių kalbų, Todo dėmesys susilpnėjo. Jis pradėjo galvoti apie Ketę ir jos keistai blankią reakciją, kai Todas pranešė žaisiąs futbolą.

— Futbolo treniruotės? — paklausė ji. — Apie kokias treniruotes tu čia kalbi?

— Sergėtojai , — rodydamas į tą dieną Lario duotus marškinėlius, pasakė jis. — Aš — naujasis puolėjas. Todėl kiekvieną ketvirtadienį grįšiu vėlai.

— Maniau, įstojai į tėvų komitetą.

— Įstojau. Čia tie patys žmonės. Mes esam stebėtojų grupė — futbolo komanda. Tikriausiai reikėjo suprantamiau paaiškinti.

Ketė nenuliūdo. Ji, lyg patvirtindama tai, ką seniai įtarė, ilgiau nei įprastai linksėjo.

— Dabar man reikia kažko... fiziško, — tęsė jis, atsakydamas į nepateiktą klausimą. — Pastaruoju metu jaučiausi lyg apimtas depresijos.

— Gerai, — pasakė ji. — Nesvarbu.

Gal ji tiesiog pavargusi , — galvojo jis. Pastaruoju metu ji dirbo veteranų ligoninėje, įrašinėjo Antrojo pasaulinio karo veteranų pasakojimus. Jų istorijos ją giliai sukrėtė. Todas net nenumanė, kokios buvo tos istorijos , nes žmona su juo beveik apie nieką, išskyrus Aroną, nešnekėjo. Aroną ir teisės egzaminą.

Todas suprato, kad jų santykiai lėtai, stabdžių neturinčia mašina riedėjo link skardžio. Ketė buvo įsikalusi į galvą, kad kai tik Todas gaus advokato licenciją, vėl viskas bus puiku. Jis gaus gerai mokamą darbą dideliame mieste esančioje stambioje advokatų kontoroje, pagaliau jie galės nusipirkti namą. Pabaigusi savo dokumentinį filmą, Ketė daug daugiau laiko praleis su Aronu. Po kurio laiko svarstys galimybę susilaukti dar vieno vaikelio.