Том Перротта - Maži vaikai

Šis scenarijus buvo malonus, išskyrus vieną dalyką — ar Todas išlaikys teisės praktikos egzaminą. Ir nepasakysi, kad jis negalėtų išlaikyti. Juk baigė teisės mokyklą, tiesa? Tiesiog šiomis dienomis jam buvo sunku susikaupti.

Gal galėčiau dirbti policininku? — žvelgdamas į Deveiną, galvojo jis. Šiame darbe buvo kažkas akivaizdžiai jaudinančio. Vagių gaudymas, jų suėmimas vidury gatvės... — O gal ugniagesiu, — tai taip pat būtų visai neblogai. Bėgant į degantį pastatą ar lipant kopėčiomis su kūdikiu ant rankų išsiskiria adrenalinas... Kodėl jis apie tai nepagalvojo anksčiau? Kodėl jam atrodė, kad kiekvieną dieną vilkėti kostiumą ir tyrinėti autorių teises ar leisti dienas, bandant pasinaudoti mokesčių įstatymuose esančiomis spragomis, yra smagu? Kas per suaugusio vyro gyvenimas?

Jis galvojo ir apie Sarą. Tik prabėgomis. Pastebėjo tris jos drauges: aptemptų elastinių kelnių karalienė drožė priekyje, o kitos dvi cimbino iš šonų pagarbiu atstumu. Saros kartu nebuvo.

Nuo bučinio praėjo beveik mėnuo, taigi Todo minčių tas nuotykis neužvaldė. Jis vis dar ieškodavo Saros baseine ar prekybos centre, tačiau daugiau iš įpročio, o ne reikalo, nesitikėdamas dar kada nors ją sutikti. Kai moterį prisimindavo, jo širdis beviltiškai, melancholiškai tvikstelėdavo. Atrodė, lyg Sarą būtų trumpai pažinojęs prieš daugybę metų (vienos nakties nuotykis koledže), lyg ji būtų natūraliai atkeliavusi ir dingusi iš jo gyvenimo, nei atsisveikinusi, nei nenuoširdžiai pažadėjusi kada nors susitikti.

Dėl šios priežasties Todas neatpažino Saros, kai ši susirinkimo metu įkišo galvą salėn. Jis pastebėjo naują žmogų, bet atidžiau neįsižiūrėjo: ji jam buvo tiesiog monotonijos pagyvintoja, ganėtinai graži, jauna, tarpdury stoviniuojanti bei nedrąsiai, lyg ne ten pataikiusi, susirinkimą stebinti moteris.

Pagaliau jis atpažino Sarą — tai įvyko, kai ji žengė į salę gana pažįstama eisena, o gal figūra pasirodė pažįstama. Jis jautėsi nusivylęs, mat per ilgai vaizduotėje piešė moters portretą. Galiausiai nusprendė, kad dėl nusivylimo kalta apranga. Aikštelėje ji atrodė mergaitiškai, vilkėdama apdribusias kelnes ir suglamžytus marškinėlius. Jos plaukai buvo pašėlusiai susivėlę. Atrodė, lyg prieš išeidama iš namų ji įkišo galvą į elektros lizdą. O dabar buvo tvarkinga — kaip suaugusi, į pasimatymą einanti moteris. Ji segėjo ilgą juodą sijoną, vilkėjo baltą aptemptą palaidinę. Jos plaukai buvo sušukuoti atgal ir, ko gera, (jis iš taip toli negalėjo įžiūrėti) net buvo pasidažiusi lūpas.

Priekinėse eilėse buvo laisvų vietų, bet ji, tikriausiai nenorėdama atkreipti į save dėmesio įpusėjus susirinkimui, eidama per salės vidurį, atsistojo prie sienos salės gale, kur keli pavėlavę žmonės stovėjo lyg veidrodinis Sergėtojų atvaizdas. Ji kelias sekundes žvelgė į sceną, kažką sušnibždėjo šalia stovinčiam vyriškiui. Jis atsakė; Sara linktelėjo ir vėl žvelgė į priekį.

Kai jų akys susitiko, Todas pajautė apčiuopiamą ryšį. Vyras savo jausmų negalėjo tiksliai apibūdinti. Atrodė, kad jį kažkas krestelėjo, bet tuo pačiu metu jį užvaldė ir jaudulys. Tikriausiai Sara jautėsi taip pat, nes staiga atsitraukė, lyg pora nematomų rankų būtų pastūmusios ją į sieną. Tuomet pažvelgė į jį. Žvilgsnis buvo įžeistas, klausiamas. Atrodė, lyg teirautųsi: kur tu, po šimts velnių, buvai? Todą akimirksniu užvaldė kaltės pliūpsnis, kad kelių savaičių išsiskyrimas įvyko dėl jo kaltės, lyg būtų žinojęs, kur ją rasti ir demonstratyviai neatėjęs. Vienintelis atsakymas, kurį galėjo jai pateikti, buvo nežymus, gailingas gūžtelėjimas pečiais. Jis atsiprašė, bet pats nežinojo už ką.

Pakilo šnekėti aptemptukių karalienė Marija Ana. Ji buvo apsirengusi išeiginiais drabužiais. Vilkėjo juodas kelnes ir per didelę šilkinę palaidinę. Laikysena buvo tiesi, o balsas atrodė malonus: nebuvo girdėti įsakinėjančių balso tonų.

— Mano vardas Marija Ana Mozer, — pareiškė ji. — Aš norėčiau žinoti, ar miesto rotušėje yra žmogus, kuris ieškotų teisėto pono Makgorvio iškeldinimo iš Belingtono būdo. Pavyzdžiui, ar nekilnojamo turto inspektorius negalėtų jo name rasti kokių nors pažeidimų ir iškeldinti jį? Ar miestas nesugebėtų surasti būdą, kad paskelbtų jo namą miesto nuosavybe dėl to, kad jame kažkada gyveno įžymi asmenybė?.. — ji dvejodama nutilo. Todas pastebėjo, kaip kalbančioji nesėkmingai bando nuslėpti šypseną. — Jei ne, tai gal mes galėtume jį įsodinti į traukinį ir išvaryti iš miesto, — tęsė ponia Mozer.

Marijos Anos akivaizdžiam pasitenkinimui, visa salė garsiai plojo. Todas paniekinamai užvertė akis ir pasisuko į Sarą tikėdamasis, kad moters veido išraiška sutaps su jo. Deja, ten Saros jau nebuvo. Jos kūno vietą užėmė dėmė ant sienos. Pašnairavęs į duris, jis pamatė, kaip jos užsiveria.

Dvejojo tik vieną sekundę prieš nuspręsdamas ją vytis. Norėjo išvengti viso mėnesio nesimatymo, negalėjimo sužinoti, kodėl moters žvilgsnis buvo pilnas kančios, ką jis padarė, kad ji jautėsi įskaudinta. Jis manė galėsiąs tyliai išsmukti iš salės, bet tesuspėjo ton pusėn žengti gal porą žingsnių, kai Tonis Korentis pagriebė jį už marškinėlių apykaklės. Jis kaip tėvas pačiupo į judrią gatvę bėgantį vaiką.

— Ei, — sušnibždėjo Korentis. — Ką darai? Negali dabar išeiti.

Todas buvo bepradedąs aiškinti, bet Tonio veido išraiška privertė jį apsigalvoti. Žengdamas atgal į rikiuotę, jis ant krūtinės sukryžiavo rankas ir nedėmesingai žvelgė į erdvę. Kaip buvo liepta.

Įlipęs į Lario automobilį, Todas pajuto keistą kvapą. Niekas neapsiriktų dėl tos smarvės. Jis pasitikrino savo sportbačių padus, bet jie buvo švarūs.

— Visai geras susirinkimas, — paskelbė Laris, sėsdamasis į vairuotojo sėdynę. Jis pakėlė ranką, leisdamas Todui „duoti penkis”. — Pagaliau atkreipėme jų dėmesį.

— Tik užtruko per ilgai, — pastebėjo Todas. — Maniau, niekada nesibaigs.

Sarai išėjus, klausimai ir atsakymai tęsėsi visą valandą. Todas negalėjo patikėti, kad jis visą laiką lyg geras kareivis stovėjo prieš sceną. Jam reikėjo pasakyti, kad Korentis rūpintųsi savo reikalais ir išeiti paskui ją, bet kvailys, netaręs nė žodžio, pakluso. Atrodė, kad trenkta futbolo komanda jam būtų buvusi svarbesnė nei bučiuota moteris, su kuria norėjo pasikalbėti. Kada jis tapo toks bestuburis? Automobilyje tvyranti smarvė stiprėjo. Ji jam simbolizavo kaltinimą bailumu, kosminiu negebėjimu pasiaukoti tinkamą akimirką.

— Tai buvo pirmas žingsnis, — linksmai pasakė Laris. — Tikrai tvirtas pirmas žingsnis. Toliau reikia palaikyti spaudimą.

Kai tik Laris užvedė variklį, Todas atidarė langą. Tai nepadėjo.

— Nemalonu tai sakyti, Lari, bet kažkas čia nelabai kaip kvepia.

— Negali būti, — atsakė Laris.

— Pauosčiau batus. Aš nekaltas, — pasakė Todas.

— Aš irgi nekaltas, — patikino jį Laris. — Tai bagažinėje esantis šuns šūdo krepšys.

Vyrams grįžtant iš treniruotės, Laris, kaip visada, pasuko į Mėlynių gatvę. Prieš savaitę jis purškiamais dažais ant Makgorvio kiemo grindinio užrašė vaikų tvirkintojas. Savaitę prieš tai jis, stovėdamas pievelėje, apmėtė langines kiaušiniais. Abu kartus Todas sėdėjo mašinoje ir tyliai nepritardamas stebėjo vandalizmą. Laris neprašė padėti. Tai jam priminė brolijos dienas, kai broliai Todo akivaizdoje kvailai pokštaudavo nesitikėdami, kad jis dalyvaus ar pritars. Jiems buvo svarbu, kad jis būtų šalia, kai jie klijavo vazą ant šuns galvos ar mėtė smiginio strėlytes girtuokliui į užpakalį.